Šiųmetis Vilniaus kino festivalis "Kino pavasaris" žiūrovams pristato 170 filmų. Festivalyje penkios pagrindinės programų temos ir trys konkursinės, taip pat kelios lietuviškos premjeros, trumpametražiai darbai, filmų vaikams ir daug įvairių kitų subžanrų. Vis dėlto pirmiausia mano žvilgsnis krypsta į "Meistrų" programą. Nes, kaip festivalio atidaryme Kaune akcentavo viena festivalio programos sudarytojų, Aistė Račaitytė, šiemet Kaune, skirtingai nei praėjusiais metais, rodomi beveik visi šios programos filmai. Dėmesys "Meistrų" programai, jos pristatymas ir kituose Lietuvos miestuose – labai sveikintinas žingsnis, neleidžiantis abejoti, kad renginys orientuojasi į meninę kino kokybę ir į išlavintą žiūrovų skonį.

Šiandien filmų festivaliai dažniausiai atsiranda iš tam tikro kino industrijos poreikio (kino platinimo, kino gamybos) ir tam tikro stipraus santykio su kinu, pavadinkime jį meile kinui (kinui, kaip meno šakai, su visa jos istorija ir filosofija), derinio. Šios dvi jėgos yra varomosios, pagrindinės. Ilgainiui viena kuri šio derinio dalis ima vis labiau dominuoti.

Šiandien žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo pranešimų apie kertamus miškus, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose kyla protestai prieš masinius medžių kirtimus. Atrodo, lyg gamta vis mažiau laikoma vertybe, medžiai pjaunami lengva ranka, vadovaujantis savotiškos estetikos, patogumo, tiesioginės naudos argumentais. Gamta vis labiau suvokiama vartotojiškai, kaip pigi prekė, lengvai ir greitai pakeičiamas daiktas. Vertikalaus medžio ir horizontalaus kelio pusiausvyroje, išmintingai aprašytoje prancūzų rašytojo Michelio Tournier, vis labiau įsitvirtina šių dalykų priešprieša, medis vis dažniau suvokiamas kaip kliūtis keliui.