Ta proga

Leonas Stepanauskas, Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 103 p.

Švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį. Visi tarsi žino, kad to šventimo priežastis, garsieji analai, dyla kažkur Vokietijoje, Kvedlinburgo miestelyje, jei jo per karus niekas nenušlavė nuo žemės paviršiaus. Ir jiems ten gerai. Tačiau objektas juk neeilinis, ir proga – tik kartą per tūkstantmetį pasitaikanti, reikėtų nuvažiuoti savo akimis pamatyti, ar tikrai ten taip ir parašyta, kaip istorikai sako?

Piligrimauti į svarbias Lietuvos istorijai vietas nėra madingas reiškinys. Tačiau negali sakyti, kad niekas ten nevažiuoja.

Štai L.Stepanauskas ir į ten nukako, galima sakyti, už mus visus, o ką pamatė, sužinojo ir patyrė, surašė į knygą "Užsižiebkite, Kvedlinburgo analai". Aplankytas Kvedlinburgas, Dresdenas (kur dabar saugomi visi originalai), Mozūrų kraštas, iš kur, manoma, Brunonas Kverfurtietis ir iškeliavo į dausas.

Surašyta gal kiek per daug lakoniškai, už tai – žadina žingeidumą, norą plačiau domėtis anais įdomiais laikais, kai nutikdavo ir taip, kad įtakingiausiu Europos imperatoriumi tapdavo septyniolikametis, o popiežiumi – jaunuolis, sulaukęs vos dvidešimt ketverių.

Paskaitinėjęs tokius kontekstus pradedi tikėti, kad, matyt, teisūs tie, kurie tvirtina, kad visa, kas gero anais laikais, taip pat Kvedlinburgo analus, sukūrė moterys. Vyrai buvo pernelyg užsiėmę galabijimusi.

Pasiutlenkis

Witoldas Gombrowiczius, Transatlantas, Vilnius: Baltos lankos, 2009, 175 p. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė.

Jei kuri nors tauta turi gilias literatūros tradicijas, vadinasi, joje neišvengiamai randasi genialių tradicijos laužytojų. Prieš mus gyvas pavyzdys – didysis nacionalinių lenkų kultūros kanonų klibintojas W.Gombrowiczius ir jo groteskiškas romanas "Transatlantas".

Prieš dešimtmetį mūsuose yra pasirodęs W.Gombrowicziaus dienoraščių tritomis, ir, jei nieko nepraleidau skaičiuodamas, – dar trejetas grožinių knygų.

"Transatlantas" – jau ketvirtas šio XX a. lenkų literatūros genijaus romanas lietuviškai. Būna, kad rašto aiškintojai nesutaria, ar kuris gyvas rašytojas jau nusipelnė genijaus vardo, ar dar ne?

Šiuo atveju viskas labai paprasta: rašytojas W.Gombrowiczius, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą atsidūręs Argentinos sostinėje Buenos Airėse, parašo romaną apie lenkų genijų, Šūdžių ir Meistrą Gombrovičių, istorijos verpetų nublokštą ten pat, į Buenos Aires. Kyla pagrįstų įtarimų dėl kūrinio biografiškumo? Galbūt. Kol nepradedi skaityti.

O skaityti "Transatlantą" nepaprastai smagu. Herojus Gombrovičius, nusprendęs dezertyruoti iš laivo ir negrįžti į karo apimtą Tėvynę, patenka į pašėlusiu tempu gyvenančią Argentiną. Net vietos lenkai, kurių čia, Argentinoje, devynios galybės, – pietietiškai pasiutę. Personažų (kone visi aplink – lenkai) emocijų kreivė svyruoja nuo juodžiausio negatyvumo iki religinės ekstazės. Herojus, svečioje šalyje nusiteikęs gyventi kukliai, staiga tampa garbinimo objektu, gauna gerai mokamą tarnybą. Ir vis dėlto kažkas čia ne taip...

Skaitydamas visus rimtuosius romano įvadus, kupinus autoriaus nepasitenkinimo lenkų charakteriu, mentalitetu, provincialumu ir dar daug kuo, gali pagalvoti, kad romane bus apstu didaktikos ir visokių rūgščių nuoskaudų. Nieko panašaus. "Transatlantas" suplaktas iš europietiškos absurdo dramos, Pietų Amerikos ore tvyrančio magiškojo realizmo, smagios lenkų satyros tradicijos ir – svarbiausia – puikaus vertėjos į lietuvių kalbą indėlio. Žinojau, kad W.Gombroviczius – gerai, bet vis viena maloniai nustebino.

Vadovas po mirusiųjų miestus

Borisas Akuninas, Grigorijus Čchartišvilis, Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais, Vilnius: Mintis, 2008, 184 p. Iš rusų kalbos vertė Daina Kasnikovskienė.

Neseniai internete akis užkliuvo už populiariausių kapinių dešimtuko. Atsiverčiu straipsnį – o ten nėra ką skaityti. O štai B.Akunino-G.Čchartišvilio "Kapinių istorijos", priešingai, yra itin patrauklus skaitinys apie negyvėlių miestus.

Tuos, kurie nėra susipažinę su naujausiomis šiuolaikinių rusų skaitalų madomis, būtina perspėti, kad B.Akuninas ir G.Čchartišvilis – vienas ir tas pats asmuo.

G.Čchartišvilis, tarsi žinodamas, kad gruzinai netrukus mistiškai taps didžiausiais rusų tautos priešais, prieš gerus du dešimtmečius apdairiai pasirinko neutralų B.Akunino pseudonimą ir parašė bene tris dešimtis detektyvinius romanus, kurie Rusijoje sulaukė milžiniško populiarumo. Vienoje televizijoje teko girdėti Maskvos intelektualus kalbantis, kad negėda viešai sakyti, jog laisvalaikiu skaitai detektyvinius romanus, jei tai B.Akunino kūrinys. Tokie jie geri.

Jei jūs esate patyręs ar tik pradedantis tafofilas (kapinių mėgėjas), ši knyga jums. "Kapinių istorijų" viršelyje abu vardai ir abi pavardės puikuojasi neatsitiktinai – autorius savo tikrąja Čchartišvilio pavarde pateikia šešias esė apie garsiausias pasaulio kapines, o B.Akuninas surezga po intriguojančią novelę.

Rezultatas akivaizdus – tai, kas parašyta B.Akunino, nepalyginamai įdomiau už tai, kas priskrebenta G.Čchartišvilio. Fikcija galingesnė už dokumentiką.