Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kūryba – išskirtinė. Tačiau išskirtinis ir menininko gyvenimas. Atrodo, kad jį, ne vienus metus balansuojantį ties būties ir nebūties riba, lydi ištikimas angelas sargas, griežtai prisakantis ligotai širdžiai plakti.

Turi suprasti savo pašaukimą

To paties nematomo sargo palytėti ir S.Kuzmos kūriniai – grakštūs, šilti, dvasingi, nugludinti iki tobulumo. Vilniaus Užupyje esančioje dirbtuvėje jie sukurti iš marmuro, granito, medžio, mamuto ilčių.

Jie sugulė į didžiulį albumą "Stanislovas Kuzma" (išleido R.Paknio leidykla), kurio pristatymo šventė praėjusį trečiadienį įvyko Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Į knygos pristatymą S.Kuzma, lydimas žmonos Lidos, atvyko tiesiai iš Santariškių klinikų. Skulptorių atlydėjo ir būrys medikų – draugais tapusių širdies chirurgų.

"Skulptorius be bendruomenės negali egzistuoti – jis susijęs su tauta, su žmonėmis, ne tik su artimaisiais. Kai tampi vienu bendru kūnu su tautos likimu, tada galima galvoti apie skulptoriaus kūrybinį darbą. Bet mano darbai niekada nebūtų pajudėję, jeigu ne širdies chirurgai – jie mane kūrė visą laiką. Kiekvienas mano darbas susijęs su didelėmis medicinos investicijomis", – neslėpė S.Kuzma.

Menininkas prisiminė, kaip žmonės Panevėžyje surėmė pečius, kad iškiltų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro skulptūra. Ir ji iškilo stebuklingu būdu – per devynis mėnesius, kai per tiek laiko skulptūroje beveik neįmanoma nieko padaryti. Galima manyti, kad tai – mistika.

"Kartais pajuntu, kad žmonių susitelkimas duoda tiek jėgų, tokia adrenalino audra ištinka, kad pats nežinai, kaip padarai tą darbą. Galbūt pajutau tą – vienybės su žmonėmis – pulsavimą. Jaučiuosi kaip bendras visų kūnas", – sakė S.Kuzma.

Tapti menininku – labai sunkus kelias. Anot pašnekovo, neužtenka gabumų, neužtenka pastangų, neužtenka prakaito. Reikia šio to daugiau, kad žinotum, jog tas pašaukimas skirtas tau. Kita vertus, kad suvoktum, ką turi dirbti.

Jis nemano, kad menininkas – uždaras žmogus, kad turi užsiimti saviraiška. "Manau, kad menininkas, skulptorius, turi išreikšti tą pasaulį, kuriame jis gyvena", – sakė S.Kuzma.

Skaudu dėl Lietuvos

Nacionalinės premijos laureatas S.Kuzma surengė tik vieną personalinę parodą – 1996 m. Vilniaus "Vartų" galerijoje. Paskui nepuolė į draugystes su galerijomis. Nei valstybė, nei muziejai iš menininko nėra nupirkę nė vieno darbo. Dauguma jo kūrinių išsibarstę po Lietuvą ir pasaulį – juos primena tik fotografijos dailininko dirbtuvėje.

S.Kuzma – savito stiliaus skulptorius. Jo skulptūros turi sąsajų su liaudies meno pavyzdžiais, dažna primena tam tikrą ritualą.

Nemažai metų, kai Šiauliuose įsikūrė S.Kuzmos "Šaulys" – geriausių sportininkų simbolis. Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiai Sausio 13-osios aukų kapavietei skulptorius iškalė "Pietą". Įėjimą į Nacionalinį dramos teatrą paženklino "Mūzomis", o atkurtas šventųjų statulas užkėlė ant Vilniaus arkikatedros stogo. Pro du pastaruosius kūrinius praeinu kasdien – jie seniai tapo Vilniaus erdvių dalimi. Tai – pagrindinis jų muziejus.

Sakralinio meno pavyzdžių S.Kuzma sukūrė bažnyčioms: Elektrėnų bažnyčią puošia jo "Prisikėlęs Kristus", Nidos – "Nukryžiuotasis". O kur dar antkapiniai paminklai ir mažosios skulptūros? Stanislovas iškalė paminklus rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, dainininkei Birutei Almonaitytei ir dar būreliui iškeliavusių į anapilį.

Per du dešimtmečius Lietuva tapo visiškai kitokia – žmonės nesuduria galo su galu, palieka tėvynę, emigruoja. Juk žuvusieji Sausio 13-ąją ne dėl tokios Lietuvos kovojo. Ar menininkas nenusivylė Lietuva?

"Skaudu, kad šitaip yra. Bet tikiu, kad prisikėlimo grūdai išsprogs. Gal blogai atlieku savo misiją? Juk menininkai turi kelti tautos dvasią ir ją vesti pirmyn. Kai politikai to nebegali padaryti, turi atsiverti visiškai kitos galios. Ir tikiu, kad tos galios atsivers", – vylėsi S.Kuzma.

Laukia širdies donoro

Skulptorius daug metų kovojo už savo sveikatą – už savo gyvenimą. Atrodo, kad širdis jam buvo skirta pačios lemties, kad toks skulptoriaus likimas. Tu pasveiksi, bet paskui dirbsi, nes tau skirta kūrėjo misija.

Tačiau jo širdis nebenori plakti kūrybos ritmu. S.Kuzma nuo rugsėjo laukia širdies donoro. Praėjusiais metais skulptorius ligoninėse praleido aštuonis mėnesius.

"Atsisako jo širdutė toliau dirbti, – liūdnai ištarė menininko žmona Lida Kuzmienė. – Gydytojai labai stengiasi – atliko kelias operacijas: į širdį įdėjo kelis stentus, pakeitė stimuliatorių. Tačiau prognozės tokios, kad kito kelio nėra, tad laukiam donoro. Badauja smegenys, badauja kūnas – jis visas sublogo, eina į tylumą."

1978 m. skulptoriui buvo pakeisti du širdies vožtuvai. Sudėtingą operaciją atliko profesoriai Algimantas Marcinkevičius, Vytautas Sirvydis ir Giedrius Uždavinys. Tada S.Kuzmai buvo 31-i, o šiandien – 64-eri.

"Stasys – tai medikų šedevras. Širdies chirurgijoje – daugybė mokslo naujienų, todėl medikai nuolat tobulino tą savo šedevrą. Operuota jo širdis dirba kelis dešimtmečius, o kurį laiką – viršvalandžius. Ne tik Stasio gyvenimas unikalus. Jis pats unikalus medicinos pasaulyje", – pasakojo L.Kuzmienė.

Kalbos apie gyvenimo prasmę

Jis visą gyvenimą buvo stiprus, darbingas – klusniai ir azartiškai vykdė Aukščiausiojo jam skirtą misiją. Sveikas žmogus tiek nepadaro, kiek padarė S.Kuzma po širdies operacijos. Prieš operaciją jis nebuvo nei ypač talentingas, nei žinomas, nei garsus.

Dabar jis taip pat nestokoja kūrybinių minčių ir polėkio: "Kol esam gyvi – dirbam. Jeigu gyvensiu, bus staigmenų."

Pats naujausias S.Kuzmos darbas – "Vizija".

"Vėl artėja gyvenimo lūžis. Visada prieš gyvenimo lūžį kuriu "Viziją". Prieš širdies operaciją dariau tamsią "Viziją", o dabar laukia kiti dalykai – darau šviesią. Tame yra fatališkumo", – sakė menininkas.

Gal dėl to žmogus operuota širdimi tiek daug sukūrė, kad šalia buvo ji – Lida? Tačiau ji nelinkusi dėlioti sau "paukščiukų", esą ar šalia būtų buvusi ji, ar kita moteris, vis tiek kas nors būtų buvę šalia. Taip gyvenime išėjo – juodu, paaugliai, kartu mokėsi tuometėje M.K.Čiurlionio meno mokykloje, paskui – Dailės institute, daugelį metų buvo arti vienas kito.

"Šiandien į ligoninę važiavau tik vieną kartą", – kaltai sakė Lida. Būdavo, jis blogai jaučiasi: ir valgyti negali, ir kepenys atsisako dirbti, ir inkstai streikuoja. Tada Lida sėda į mašiną ir lekia į ligoninę per dieną kelis kartus. Nuveža valgyti – to, ką mėgsta ir gali, ir sumaitina nors po keletą šaukštų.

Kai Stasys jaučiasi geriau, sutuoktiniai kalbasi apie gyvenimo prasmę. Ar yra prasmė toliau gyventi? Kiek dar galima gyventi, kiek dar galima norėti iš gyvenimo? Skulptūrų padaryta, vaikai užauginti, anūkų jau yra. Tai kam gyventi – tam, kad mokesčius mokėtų?

Kai S.Kuzma taip pesimistiškai dėsto savo mintis, žmona jam sako, kad ateis pavasaris, kad jie dar išeis ant žalios pievos, pasėdės, pasišildys saulėje. Anksčiau jis labai mėgo pasivaikščioti po Kalnų parką. Tačiau pastaruoju metu Lida jį nuveždavo į Belmontą. Ten nėra jokių laiptų – gali lygia pieva vaikščioti palei Vilnelę, žiūrėti, kaip krenta krioklys. Tokios buvo jų pramogos praėjusią vasarą, kai Stasys negulėdavo ligoninėje.

Polėkio ir jausmų žmogus

Laimingiausios Kuzmų dienos būdavo tada, kai Stasys dirbo. Ir kai pasveikdavo po ligų. S.Kuzma žmonai dažnai pasakodavo apie būsimą darbą. Lida pirmoji pamatydavo jo darbų maketus. Ir kaipgi nepamatysi, jei vyrą reikėdavo atitraukti nuo darbų – priversti pavalgyti ir pailsėti? Kai jis įsitraukdavo į darbus, prarasdavo laiko pojūtį.

"Saugojau, kiek galėjau, tą medikų šedevrą, kad jis kuo ilgiau tarnautų", – juokavo Lida.

Kažkada S.Kuzma yra sakęs: "Menininkas visada patiria daug audrų. Kai jam nesiseka, galvoja: dėl to, kad vedė, kad šeimyninis gyvenimas trukdo būti menininku. Visą laiką neduoda ramybės tas nerimas, nes menininkas yra susižadėjęs su savo kūryba. Skulptūra yra mano pirmoji sužadėtinė. Be jos, dar yra moteris. Ir visą laiką vyksta konkurencija: ar moteris, ar menas paims viršų."

O dabar jis kalba: "Pagrindinė mano mūza yra žmona, su kuria draugaujame nuo aštuntos klasės. Per pačius sunkiausius gyvenimo momentus ji buvo ir tebėra su manimi. Esu labai laimingas žmogus. Manau, jei ne ji, mano kūryba būtų buvusi tikrai kitokia. Juk daug ką nulemia atsitiktinumai."

Stasys neslėpė, kad jo charakteris – sudėtingas. "Tris dienas manęs neieškok, nežinau, kur būsiu", – ne kartą jis yra sakęs žmonai, blaškomas kūrybos ir jausmų audrų. Ar sunku buvo su juo?

"Ne. Man viskas suprantama. Stasys per daug aistringai dirbo, per daug aistringai į visokią visuomeninę veiklą įsitraukdavo. Jis – polėkio žmogus. Vis reikėdavo nutupdyti ir pastatyti ant žemės. Ir valgyt paduoti, ir laiku paguldyti. Visą gyvenimą reikėjo saugoti jo sveikatą. Tai ir saugojau, kaip galėjau", – kalbėjo L.Kuzmienė.

Anksčiau Lida derindavosi prie vyro, viską planuodavo taip, kad pirmiausia dirbti galėtų jis, o pati dirbdavo priešokiais. "Jo darbų nėra ko lyginti su mano mintimis, idėjomis. Kai yra laisvo laiko, ką nors ir savo galiu padaryt, – sakė menininkė. – Viena keramike daugiau ar mažiau, tauta nieko nenustos, keramika nieko nepraras. Bet jeigu tokiam skulptoriui kaip Stasys nepadėsiu, nesudarysiu galimybių atsiskleisti, bus nusikaltimas."

Puodų ji jau nelipdo. Vasarą, kai turėdavo laiko, iš molio lipdė mažutes moterų skulptūras, reljefus. "Turbūt pereisiu prie skulptūrų, – juokavo L.Kuzmienė. – Mano skulptūros bus keraminės."