Tolstame nuo šiaurinių sąlygų

VšĮ Baltijos aplinkos forumas surengė seminarą. Jame ekspertai ragino atkreipti dėmesį į klimato kaitos poveikį Lietuvos žemės ūkiui. Kad geriau suprastume situacijos rimtumą, specialistai pirmiausia siūlo atsigręžti į padidėjusią vidutinę metinę temperatūrą.

Lietuvoje, palyginti su XX a. pradžia, ji pakilo 0,7–0,9 °C, labai padaugėjo vasariškai šiltų dienų. Šaltuoju metų laikotarpiu dienų, kai temperatūra neigiama, mažėja, pastebimas didėjantis skystųjų kritulių kiekis, sniego dangos mažėjimas, dažnėja pavasario sausros.

Bendrame Europos kontekste Lietuva patenka į sankirtą tarp dviejų biogeografinių regionų: žemyninio ir šiaurinio. Pastebėta, kad, keičiantis klimatui, šie regionai slenkasi link Šiaurės. Vadinasi, Lietuvai vis mažiau būdingos šiaurinio regiono sąlygos ir atsiranda daugiau žemyniniam regionui būdingų klimatinių sąlygų. Tikėtina, kad šis pokytis per ateinančius dešimtmečius pagreitės. Formuojasi įdomi ir išskirtinė situacija, kai dalis klimato reiškinių lieka stabilūs, o dalis – keičiasi.

Nauji augalai

Pastaruoju metu vis dažniau girdime istorijų, kad Lietuvoje auginami arbūzai, iš Pietų šalių atsivežtos vynuogių ar naujos javų veislės. Tačiau praktika rodo, kad integruoti naujus augalus ne taip paprasta. Pavyzdžiui, arbūzų augintojai Lietuvoje skundžiasi, kad bitės esą nemato arbūzų ir melionų žiedų, todėl augintojai turėjo patys apdulkinti augalus rankiniu būdu.

„Mokslininkai yra pastebėję, kad vietinės apdulkintojų rūšys labiau renkasi vietinių augalų žiedus, taigi tokius egzotinius žiedus kaip arbūzų, kurių nebuvo mūsų aplinkoje, tiesiog aplenkia. Ši elgsena gali būti paaiškinama koevoliucija – tiek vabzdžiai, tiek augalai vystėsi vienu metu, sąveikaudami vieni su kitais ilgą laiką. Taigi apdulkintojai yra prisitaikę apdulkinti vietinius augalus, kaip ir vietiniai augalai yra prisitaikę būti apdulkinti vietinių apdulkintojų“, – aiškina nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė Eglė Vičiuvienė.

Augalai per šimtmečius prisitaikė prie mūsų klimato, aplinkos, ligų, vabzdžių. Be to, net jei mūsų šalyje vidutinė metinė oro temperatūra didėja, klimatas netampa toks kaip Pietų šalių ir yra labai permainingas. Gamtoje pokytis vyks, žemės ūkyje – taip pat, tačiau šis prisitaikymas negreitas ir kelia daug klausimų ir iššūkių.

Žemdirbiai siekia apsidrausti nuo visų rizikų. Per pastaruosius ketverius metus draudžiami plotai padidėjo 2,5 karto.

„Kokį poveikį naujos augalų rūšys turės gamtinei aplinkai, kitiems auginamiems augalams? Kokios ligos ir vabzdžiai atkeliaus kartu su jais? Ar sugebės apsiginti nuo mūsų regione paplitusių ligų? Naujus dalykus reikia išbandyti atsargiai, gerai įvertinus galimus padarinius“, – įspėja ūkininkas Valentinas Genys.

Saugo tik draudimas?

Klimatologas doc. dr. Justas Kažys išskiria, kad po truputį mūsų klimatas taps panašus į kai kurias Vengrijos ar Ukrainos dalis, tačiau mūsų regione yra kitų svarbių veiksnių. „Nors Lietuva – nevisiškai šiaurės šalis, esame santykinai arti šiaurinių platumų. Todėl ir toliau vis dar galimos ankstyvos pavasario ir vėlyvos rudens šalnos. Ypač pavojingos pavasario šalnos, nes jos gali labai stipriai paveikti augalų vystymąsi ir taip pakenkti derliaus kokybei“, – sako klimatologas.

„Dažnėjantis orų ekstremalumas – turbūt vienas svarbiausių klimato kaitos bruožų, veikiančių žemės ūkį. Sausringi periodai ir karščio bangos mainosi su vasaros audromis, kurios keliauja su visais lydinčiais reiškiniais – perkūnija, krušomis, škvalais, smarkiomis liūtimis. Tokie reiškiniai tampa stipresni, dažnesni ir juos vis sunkiau numatyti. Kartu jie padaro daugybę nuostolių“, – pabrėžia doc. dr. J. Kažys.

Aplinkos ministerija ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) skelbia, kad 2023-ieji Lietuvoje buvo ekstremalūs dėl fiksuotų visų sausros tipų, potvynių ir kritulių netolygumo: pirmoje metų pusėje – jų deficito, antroje metų pusėje – kritulių pertekliaus. Dėl ekstremalių hidrometeorologijos reiškinių pernai Europos žemynas patyrė apie 13,4 mlrd. eurų nuostolių, net 81 proc. jų susiję su potvyniais.

Nėra būdo išvengti ekstremalių reiškinių ir apsisaugoti nuo neigiamo jų poveikio. Stipresni reiškiniai gali visiškai sunaikinti derlių ir net lemti ūkio bankrotą, todėl turbūt vienintelė galimybė sumažinti nuostolius yra pasėlių draudimas.

Žemdirbių savidraudos fondo „Vereinigte Hagel“ filialo Lietuvoje vadovas Martynas Rusteika sako, kad pastarieji penkeri metai pasižymi tuo, jog sudėtinga numatyti, kokios rizikos bus pačios aktualiausios. „Todėl žemdirbiai siekia apsidrausti nuo visų rizikų. Taip pat pastaruoju metu matome draudimo apimties didėjimą – per pastaruosius ketverius metus draudžiami plotai padidėjo 2,5 karto“, – išskiria jis.

Dėl ekstremalių hidrometeorologinių reiškinių padarytos žalos žemdirbius gelbėja ne tik savidraudos fondai, bet ir valstybė. Žemdirbiai gali kreiptis į savivaldybę, kurioje yra jų ūkis, ir pateikti reikalingą informaciją kartu su pagrindžiančiais dokumentais, siekdami valstybės paramos už patirtą žalą dėl įvairių stichinių meteorologinių reiškinių, sukėlusių augalų žūtį.

„Vis dėlto vien draudimo neužtenka, reikia žiūrėti sistemiškai – turi būti vykdoma tinkama politika Europos ir valstybės lygmeniu, siekiama tvarumo principų, o žemdirbiai turi būti suinteresuoti rūpintis savo resursais. Visi turime žvelgti per darnios aplinkos koncepciją ir sujungti pastangas,“ – pabrėžia M. Rusteika.

Keisti požiūrį

Naujausiose Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitose teigiama, kad, nesustabdžius klimato kaitos, jos padariniai bus pražūtingi. 2022 m. duomenimis, Lietuvoje daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetė transporto (30 proc.) ir energetikos (29 proc.) sektoriai. Trečioje vietoje – žemės ūkis (21 proc.). Pasaulinės tendencijos panašios.

„Nors svarbu investuoti į technologijas, leidžiančias efektyviai įgyvendinti tvarius sprendimus ir naudoti mažai ŠESD išskiriančius metodus, to neužtenka. Būtina ieškoti kompromiso. Svarbu plėsti ūkių įvairovę ir didinti ekologinių ūkių skaičių. Pasitelkti dirvožemį tausojančius sprendimus. Biologinė įvairovė ir jos saugojimas yra ne mažiau svarbus aspektas“, – įsitkinęs doc. dr. J. Kažys.

Lietuvoje jau yra nemažai gerųjų pavyzdžių, kai ūkininkai, siekdami prisidėti prie ŠESD mažinimo, taiko darnaus ūkininkavimo praktikas. Pavyzdžiui, praktikuoja neariminę žemdirbystę, sėjomainą, augina tarpines kultūras, siekia didinti daugiamečių pievų plotą.

„Negalime ir toliau taip elgtis, kaip iki šiol, ir tikėtis kitokio rezultato. Turi pasikeisti mūsų mąstymas, nes kitu atveju pjauname šaką, ant kurios sėdime. Beatodairiškai tręšdami dirvožemį sintetinėmis trąšomis ir ardami, žudome jo gyvybę ir toks dirvožemis greitai virs smėlio dykuma“, – įspėja praktinės ir mokslinės patirties žemės ūkyje turintis agronomas ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narys V. Genys.