- Virginija Skučaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Anot B. Mackevičienės, vien Rikio buvimas šalia suteikia jai džiaugsmo, ramybės.
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
-
Mylėti nemylėtus – labai nelengva misija
Kaune gyvenanti buvusi pedagogė Birutė Mackevičienė pati nepajuto, kaip prieš pusę amžiaus pasuko meilės benamiams gyvūnams keliu. Šiuo metu jos bute gyvena iš prieglaudos paimtas dvylikametis Rikis – vidutinio dydžio ilgaplaukis šunelis, kuris radosi čia po itin skaudžios jo dabartinei šeimininkei patirties.
Rusų dvaro pėdsakas
Pravėrus ponios Birutės buto duris, pasitiko draugiškai nusiteikęs šeimininkės mišrūnas šuo Rikis. Apuostęs nepažįstamus jam žmones ir įsitikinęs, kad jie nepavojingi nei jam, nei buto šeimininkei, abejingai pasuko svetainės link. Ten atsigulė po nedideliu staliuku, kur nesiekė kaitrios saulės spinduliai ir kur jis jautėsi saugiai – tarsi būdoje.
Palikę kuriam laikui Rikį ramybėje, pasižvalgėme po Birutės būstą, kuris tiesiog augte apaugęs šių laikų įvairaus stiliaus dailininkų tapytais paveikslais ar garsių praeities dailininkų darbų reprodukcijomis. Tai bylojo apie nemenką buto šeimininkės išsilavinimą ar auklėjimą, tai patvirtino ir įspūdingos jos senelių ir tėvų nuotraukos. "Ne, ne – aš neturiu nė lašelio savo mamos aristokratiškumo, kurio pagrindus ji gavo Rusijoje, Samaroje, dar prieš "šventąją" 1917 m. revoliuciją. Mat mano seneliai su dukra, t.y. mano mama, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvažiavo Samarą, kur senelis dirbo ūkvedžiu kunigaikščio Oblonskio dvare. Vaikų neturėjusiems Oblonskiams labai patiko gražaus balso mano būsima mama, kurią jie išsiuntė studijuoti į Peterburgo konservatoriją. Deja, jos studijas nutraukė mano minėta "šventoji" rusų revoliucija", – aiškino ponia Birutė.
Kaip butas tapo prieglauda
Pasak pašnekovės, kai jos tėvai sovietmečiu gyveno Kauno senamiestyje, jokių gyvūnų namuose nebuvo. Na, išskyrus vieną šunelį, kuriuo anuomet mergaitė Birutė nelabai domėjosi. Viskas apsivertė aukštyn kojomis prieš pusę amžiaus, kai jauna moteris ištekėjo, o paskui, išsiskyrusi su vyru, grįžo gyventi pas tėvus, persikrausčiusius į Taikos prospektą.
"Visi mano beglobiai keturkojai buvo parsinešti iš gatvės į butą, kuriame ir dabar gyvenu. Štai, žiūrėkite – čia visų jų nuotraukos. Žinoma, ne visi liko gyventi šiame bute – dalis jų iškeliavo pas mano surastus jiems naujus šeimininkus. Buvusių benamių keturkojų gretas mano bute papildydavo surastais gatvėje šuniukais mano buvę mokiniai – aš dirbau mokytoja buvusioje 27-ojoje vidurinėje mokykloje. Sovietmečiu ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę miesto gatvėse būdavo daug beglobių gyvūnų, nes labai trūko benamių gyvūnų prieglaudų. Mano butas tapo viena iš tokių prieglaudų. Greičiausiai tam turėjo įtakos priglaustos kalytės Milkos likimas. Mat ją, iškankintą maro, veterinarijos gydytojas primygtinai patarė užmigdyti. Iki šiol negaliu pamiršti jos paskutinio žvilgsnio, mano rankos lyžtelėjimo… Nuo tada negalėjau praeiti nė pro vieną be namų likusį, kitaip likimo nuskriaustą šunelį – visus juos nešiausi namo. Vienu metu jų čia buvo net keturi", – teigė pašnekovė.
Laimio Steponavičiaus nuotr.
Apie trikoję Diką
Kaip atsirado Birutės namuose trikojė Dika, taip patikliai albumo nuotraukoje prigludusi prie ponios Birutės krūtinės? "Prieš daugybę metų pro savo buto langą pastebėjau suvargusią, smarkiai šlubuojančią užpakaline kojyte kalytę. Parsinešusi ją išmaudžiau, pamaitinau ir pastebėjau, kad ta jos užpakalinė galūnė sužalota. Matyt, buvo patekusi po mašinos ratais. Nors ta kojelė ilgainiui sugijo, bet kalytė liko šlubuoti.
Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...
Tačiau tai dar ne viskas – kartą ištrūkusi iš mano priežiūros, vėl pateko po mašinos ratais. Kai nuvežiau Diką pas veterinarijos gydytoja, jos priekinė letenėlė buvo amputuota. Aš ją parsivežiau namo, kur jos laukė rūpestingas kalytės sūnus Topas ir naujamečių fejerverkų labai bijanti Tiška. Noriu pasakyti, kad Topas nuoširdžiai, kaip įmanydamas, slaugė savo motiną Diką, vis laižydamas jos akis. Šis Topo įprotis išliko ir po to, kai Dika pasveiko.
Skaudžiausias išgyvenimas
"Kur palikdavau savo keturkojus globotinius, kai tekdavo kelioms dienoms išvažiuoti? Pas gerus žmones, kurių buvo ne vienas. Deja, dabar laikai pasikeitė. Kai teko trims savaitėms atsigulti į ligoninę, taip ir neradau nė vieno žmogaus, kuris paimtų laikinai globai bent vieną iš trijų mano šunelių. Į viešbutį atiduoti tris šunis trims savaitėms – prabanga ne mano kišenei… Ir teko visus užmigdyti… Ką išgyvenau prieš tokį sprendimą ir po to, negaliu žodžiais apsakyti...
Kai pagaliau pakilau iš ligos patalo ir atsigavau nuo psichologinio bei moralinio smūgio, nusipirkau už 20 eurų iš gyvūnų prieglaudos Užliedžiuose Rikį. Jis jau tada, prieš trejus metus, buvo 7–8 metų amžiaus. Vadinasi, jam dabar 11–12 metų. Beje, Rikis prieglaudoje gyveno trejus metus, laukdamas manęs..." – žiūrėdama į prie jos kojų atsigulusį buvusį benamį kalbėjo ponia Birutė. Ji, kaip ir jos mylimos "Knygos apie San Mikelę" autorius Axelis Munthe tiki, kad po mirties tuos žmones, kurie bent kiek mylėjo gyvūnus, pastarieji užtars prieš Dievą Paskutiniojo teismo dieną.
Sparnuoti ir kitokie kaimynai
Viso pašnekesio metu pro praviras balkono duris girdėjosi gamtos garsai: žvirblių čiauškėjimas, varnos kranksėjimas. Ant balkone stovėjusios spintelės vis nutūpdavo ar pakildavo laukinis balandis. Ką čia veikia tie laukiniai paukščiai?
"Tai ne balkonas, o mano sodas, o dar tiksliau – bardakas, – savikritiškai įvertino tvarką balkone jo šeimininkė. – Tačiau čia puikiai jaučiasi atskrendantys kuo nors pasivaišinti paukščiai – negaliu jų kaimynystės atsisakyti. Turėjome po namo langais varnų porelę. Dabar varna atsiveda savo vaikus mums parodyti. O štai apačioje, pievelėje, stovi dubenėliai su vandeniu – jie skirti paukščiams, kad turėtų ką atsigerti. Turime – turiu galvoje mūsų daugiabutį namą – ir du katinus. Vienas jų yra ateinantis ir prižiūrimas vieno mūsų geraširdžio gyventojo. Įdomu tai, kad antrasis katinas gyvena pas minėtą gero būdo vyrą. Tas jo katinas aktyviai naudojasi savo šeimininko minkštu būdu – moka išsireikalauti išvesti laukan. Jei po trečio griežto katino miauktelėjimo šeimininkas nepakyla nuo sofos, nepadeda laikraščio į šalį, katinas prišokęs kepšteli jam letenėle. Žodžiu, pradeda mušti. Tada šeimininkas, nelaukdamas kitų katino atakų, paima jo petnešėles ir abudu eina laukan", – su šypsena pasakojo ponia Birutė, išlydėdama svečius pro savo buto duris, kurios buvo apklijuotos spalvotais šunų atvaizdais. Beje, ir jos kaimynystėje prie durų puikavosi katino atvaizdas.
Pagalvojau, kad likimas suvedė į vieną laiptinę ne vieną gyvūnų mylėtoją.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Atšilus orams viešose vietose lesinti paukščius draudžiama6
Atšilus orams, viešose vietose lesinti paukščius draudžiama, tai buvo galima daryti tik žiemą, dabar paukščiai turi patys ieškotis natūralaus maisto. ...
-
Kaip apsaugoti tiek save, tiek savo turtą nuo klimato reiškinių?6
Jau kelias paras Lietuvoje siaučia smarkios vėtros. Gelbėtojai jas spėjo praminti vienomis aršiausių šiemet. Plačiau apie vėtras ir jų padarinius LNK žurnalistas kalbėjosi su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ci...
-
Prašo vėl leisti žvejybą Kauno centre: ką, iš pensijos pragyvensi?19
Gali būti, kad pačiame Kauno centre vėl bus galima žvejoti. Santakoje žvejyba uždrausta prieš beveik dešimtmetį, tačiau dabar žvejai prašo tokį draudimą naikinti. ...
-
Ar lapai gali pakeisti maisto produktus?4
Botanikos sodo mokslininkė Viktorija Januškevičė Lietuvos ir Portugalijos laboratorijose lapus tyrinėja jau aštuonerius metus. Sako atradusi, jog naudingos ne tik uogos, bet ir lapai – pavyzdžiui, šaltalankių, kanapių, &scaron...
-
Po širdį veriančios nelaimės – apie žemai skraidančius gandrus įspėjantys ženklai3
Viename Vokietijos miestelyje gandrų tiek daug, kad bendruomenei prireikė naujų ženklų, kurie įspėtų vairuotojus apie žemai skraidančius paukščius. ...
-
Neeilinė misija: policininkai gelbėjo mieste pasiklydusias žąsis3
Vokiečių policijai Duisburgo centre teko rūpintis spalvingų Egiptinių žąsų šeimyna. Išradingumo nestokojantys pareigūnai puikiai susitvarkė su užduotimi, nors žąsis teko lydėti iki artimiausio tvenkinio daugiau kaip pusę kilometro....
-
Seniausia pasaulyje gorila švenčia 67-ąjį gimtadienį3
Berlyno zoologijos sode gyvenanti, kaip manoma, seniausia pasaulio gorila šeštadienį minės savo 67-ąjį gimtadienį. ...
-
Sostinėje įpusėjo miesto želdinimas: medžiai sodinami intensyvaus eismo gatvės9
Nuo pavasario pradžios Vilniaus miesto gatvėse vyksta intensyvūs medžių sodinimo darbai. Iki birželio pabaigos bus pasodinta 2110 medžių, 41,7 tūkst. krūmų. Tankiai apželdinamos juostos tarp važiuojamosios dalies ir pėsčiųjų bei dviračių tak...
-
Kilmingos katės garbanotais antakiais ir ūsais5
Šį savaitgalį tarptautinėje kačių parodoje, kurią balandžio 13–14 dienomis Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“, rengia Lietuvos felinologų draugija“ Bubastė“, bus galima pamatyti beveik du šimtus įvairiausi...
-
Ornitologai kviečia stebėti retų paukščių gyvenimą: tiesioginės transliacijos iš lizdų
Didžiausias Lietuvos padangių plėšrūnas jūrinis erelis, senų miškų gyventojas juodasis gandras, slapukė laplandinė pelėda, retasis gyvatėdis ir ežerų mėgėjas žuvininkas. Visus šiuos retus paukščius nuo šiol g...