Prižiūri kates, nekenčia Putino

Doloresą užklupau šeriančią po pušimi laukinės katės šeimynėlę. „Nežinau, kaip jos pragyvens žiemą – juk grįšiu žiemoti į Kauną, – kalba susirūpinusi. – Dar porą dienų čia pabūsiu, o paskui giminaičiai žadėjo nuvežti mane kelioms dienoms prie jūros. Ne, jokios oficialios mano jubiliejaus šventės teatre nebus. Pritariu mano mylėtai ir gerbtai kolegei aktorei Gražinai Balandytei, kuri nemėgo tokių renginių, vadindama juos prarastų galimybių ieškojimu nuvytusių rožių puokštėje. Manau, kad teatras mane užmiršo, nors, turiu pasakyti, kad dėl to esu pati kalta“, – aktorė nutyla ir nebeplėtoja minties.

Nuo pavasario gyvendama Labanoro girioje Doloresa užsiaugino ilgus plaukus, kuriuos pastaraisiais dešimtmečiais dažo oranžine spalva.

„Kai grįšiu į Kauną, nueisiu į kirpyklą. Čia, viensėdyje, kirpyklų nėra – reikia į Labanoro miestelį važiuoti... Tiek to tuos buitinius rūpesčius. Jie yra juokingi, palyginti su tuo, ką Rusija daro Ukrainoje. Negaliu žiūrėti į Putiną, atimantį gyvybes iš savo ir Ukrainos žmonių. Manau, jis – paties šėtono atsiųstasis. Jeigu dar pridėtume pandemiją, pabėgėlių antplūdį… Pastarieji dveji metai savo įvykiais nori kažką pasakyti žmonėms, skleidžia kažkokią svarbią žinią. Esu tuo tikra, tik negebu tos žinios aiškiai ir trumpai įvardyti“, – nuoširdžiai apgailestauja pašnekovė ir pakviečia prisėsti ant suolo prie naujutėlio stalo po pušimi.

Pasirodo, tuos gražius lauko baldus pagamino ir Doloresai padovanojo jos kaimynai Sabaliauskai, gyvenantys netoli, prie Ešerinio ežero. Beje, šie puikūs žmonės priglaudė penkių asmenų ukrainiečių šeimyną.

Tarp dangaus ir žemės

„Negaliu atsidžiaugti draugyste su Birute Sabaliauskiene. Tai ji mane pernai žiemą gelbėjo nuo šalčio – juk beveik neturėjau šiltų drabužių, apavo – ir visokių nepriteklių, kai buvau čia užklupta pandemijos ir negalėjau niekur išvažiuoti. Tai ne tik jautri, bet ir šviesi moteris, mėgstanti skaityti. Ji man atnešdavo ir knygų. Beje, šiemet grįžau prie kažkada skaitytų autorių kūrinių: su malonumu vėl buvau įnikusi į George'ą Byroną, Vladimirą Nabokovą, Honore de Balzacą, Rudyardą Kiplingą, Scottą Fitzgeraldą ir kitus autorius. Kaip ir anksčiau, skaitinėju Naująjį Testamentą.

Pomėgis: aktorei nereikia prašyti talkos ruošiant malkas – tai ji moka ir mėgsta daryti pati. / V. Skučaitės nuotr.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau. Žinau, kaip kiti rašytojai ilgai kankinasi dėl savo knygos pavadinimo, o aš neturiu šitos problemos. Štai ir šį kartą, rašydama jau vienuoliktąją knygą, žinojau jos pavadinimą iš anksto – „Tarp dangaus ir žemės“. Jau esu parašiusi 170 rankraščio puslapių. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad visa Dievo kūrinija gyvena tarp žemės ir dangaus. Tai kas, kad mes į dangų žiūrime tik tada, kai laukiame saulės ar lietaus, gėrimės žvaigždėmis... Tas pavadinimas man blykstelėjo pernai rudenį, kai sėdėjau viena ant savo tiltelio, žiūrėdama į žvaigždėtą dangų“, – prisimena Doloresa.

Apie padangas, meilę ir malkas

Ne vienas garbaus amžiaus kaunietis dar atsimena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatro spektaklį „Pirelli“. „Kas tas Pirelli“, – tada traukė pečiais ne vienas kaunietis, dar nematęs spektaklio. Tiesa, dalis vyrų, anuomet turėjusių automobilius, galėjo žinoti, kad „Pirelli“ – tai vieno garsiausių pasaulyje padangų gamintojo pavadinimas. Tačiau spektaklis, žinoma, ne apie padangas. Jį čia minime todėl, kad tai buvo pirma ir paskutinė D.Kazragytės, anuomet jau žinomos aktorės, parašyta pjesė.

„Mano pirmojoje, 1987 m. išleistoje, eseistinių etiudų knygoje „Tiltas be turėklų“ – jos krikštatėvis poetas Robertas Keturakis, tada dirbęs žurnale „Nemunas“ – rašiau, kaip radosi ši mano vienintelė, bet žiūrovų mėgta pjesė. Tai nutiko ankstyvą 1984-ųjų Kalėdų rytą. Negalėjau atsispirti nenumaldomam norui rašyti. Ir parašiau. Spektaklį 1986 m. pastatė Viktoras Šinkariukas, mano vyras, su kuriuo susituokėme 1970 m. Po metų gimė sūnus Tomas. Tačiau mūsų šeima anuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje, laikėsi tik dėl mano meilės. Viktoras buvo bohemos žmogus. Talentingas, žavus… „Pirelli“ buvo jo, kaip režisieriaus, debiutas“, – aiškina Doloresa, kopdama lentinio namelio, kurį savo rankomis kažkada pastatė Viktoras, laipteliais į šiltą kambarį, kuriame linksmai spragsi malkos.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau.

Beje, Doloresa pati susipjausto nedideliu pjūklu miške surastus ir parsitemptus sausuolius, susikapoja. Sako, kad jai labai patinka šis užsiėmimas. Paklausta apie kokį nors daržiuką prie namo, tik patraukia pečiais: „Na, jau ne – šis užsiėmimas ne man. Aš mieliau einu grybauti į girią. Gaila, kad šiemet tiek nedaug grybų, bet vis vien už surinktas voveraites supirkimo punkte gavau beveik 300 eurų“, – patenkinta uždarbiu prie pensijos Doloresa.

Apie scenos trauką

Kokia buvo aktorės kelio į sceną pradžia? „Ta pradžia siekia vaikystę, nors visų pirma Vilniuje ketverius metus mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Baigusi technikumą, įstojau į Konservatoriją, kur studijavau fortepijono specialybę pas Balį Dvarioną, tačiau po pusantro mėnesio neatsilaikiau scenos traukai – perėjau į teatrinį fakultetą. Ir teisingai padariau. Negalima ignoruoti pašaukimo, nors iš pradžių, tiesą sakant, studijos man nesisekė. Tik dėstytoja Stefa Nosevičiūtė padėjo išbristi iš nevilties – ji sceninės kalbos užsiėmimuose sugrąžindavo man pasitikėjimą savimi, kurį prarasdavau aktorinio meistriškumo paskaitose. S.Nosevičiūtė padėjo man ir pirmuosius žingsnius į sceną žengti Akademiniame dramos teatre“, – iki šiol jaučiasi dėkinga Doloresa.

Anot pašnekovės, S.Nosevičiūtė buvo pirmoji, kuri skyrė Doloresai pagrindinius vaidmenis jos pačios režisuotuose spektakliuose. Tai buvo Ramutės Skučaitės pjesė „Ir teisė mylėti“ ir tos pačios autorės pasaka vaikams „Vienas sviedinukas man“.

„Kai į trečiąjį kursą atėjo dirbti jaunas režisierius Vytautas Čibiras, jis, nupūtęs visus štampus teatre, jau buvo pastatęs žiūrovų ir mūsų, aktorių, pamėgtą spektaklį „104 puslapiai apie meilę“ ir neužmirštamą „Senos damos vizitą“. Būtent šis režisierius leido man atgyti scenoje. Būdavo, nusimeta auditorijoje švarką, užšoka ant scenos ir rodo mums, kaip reikėtų vaidinti. Tai mums būdavo tarsi juodraštis, ir tavo reikalas – kopijuoti jį ar panaudoti savo vaizduotei sužadinti. Man tai buvo pačios darbingiausios valandos konservatorijoje“, – tvirtai sako Doloresa, kurios aktorės idealas buvo Monika Mironaitė.

Jos menas stipriai gaivino D.Kazragytės pašaukimą, nors ir užgožė jos norą užbaigti studijas Konservatorijoje. „Viskas išnyko. Liko tik teatras ir aš“, – prisipažįsta Doloresa, anuomet vaidinusi ir pirmajame Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Medaus skonis“.

Keistas santykis su teatru

Dirbdama Jaunimo teatre Doloresa susipažino su aktore Eugenija Pleškyte, kurios moteriškas grožis, reiklumas sau aktorystės kelyje paliko įspūdį visam D.Kazragytės gyvenimui.

Panašų įspūdį jai paliko ir Regimantas Adomaitis, ir Henrikas Kurauskas, ir Irena Garasimavičiūtė, ir Gražina Balandytė. „Gražina buvo bet kurio aktorių susibūrimo siela – visada geros nuotaikos, užkrečiančiai linksma. Kai paskambindavo savo vyrui ir pasakydavo: „Andriuk, aš jau pavargau“, jis atvažiuodavo jos paimti iš vakarėlio, kuris be Gražinos likdavo tik rusenti“, – teigia Doloresa.

Vaizduotė: beržas Pranciškus ir pušelė Klara – tai Doloresos susigalvotų jos sodybos vartų į girią sargai. / V. Skučaitės nuotr.

Kauno dramos teatras galutinai subrandino D.Kazragytę kaip aktorę. Čia Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ statęs Doloresos mylimas režisierius V.Čibiras pasuko jos lyriškų mergaičių vaidmenų amplua tragiškų herojų link. Paskui jai ne kartą teko dirbti su Jonu Vaitkumi, kurį aktorė pavadino teatro fanatiku, kartais dygliuotu, kartais vaikiškai jukiu. Būtent iš jo išmoko pati save režisuoti ir tai, Doloresos nuomone, buvo labai svarbu, kai teko dirbti su silpnais režisieriais.

„Kodėl 2003-iaisiais palikau teatrą? Todėl, kad tuo metu, kaip sakoma, aktorius mėtė iš teatro. Tuomet menas ėjo su komercijos pavadžiu. Anot Eglės Gabrėnaitės, kapitalizmas atėjo į meną. Tačiau prieš dešimtmetį atsiliepiau į kolegės iš Kauno nacionalinio dramos teatro Inesos Paliulytės kvietimą vaidinti jos režisuotame spektaklyje rašytoją Astridą Lindgren, o dar anksčiau, atrodo, 2005 m., Sigitas Račkys pasiūlė vaidmenį spektaklyje „Duburys“, kurį statė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal Romualdo Granausko kūrinį. Ir Kaune, ir Vilniuje vaidinau su malonumu. 2012 m. sutikau vaidinti ir savo buvusio mokytojo V.Čibiro mokinio Artūro Žukausko spektaklyje „Sesuo“ Kauno mažajame teatre. Sutikau ne vien todėl, kad Artūras, kuris man pasirodė labai jautrus, buvo V.Čibiro mokinys, bet ir todėl, kad šis Senamiesčio teatriukas buvo mažas, labai kuklus. Deja, vaidinome spektaklius be režisieriaus – jis pasitraukė iš gyvenimo...

Neatsispyriau pagundai suvaidinti ir Alytaus teatro spektaklyje „Tyli naktis“. Iki tol ši garsi Haroldo Mullerio pjesė Lietuvoje buvo pastatyta du kartus. Joje vaidino teatro legendos M.Mironaitė ir Rūta Staliliūnaitė. Režisierius Robertas Šarknickas man pasiūlė pagrindinį vaidmenį. Neatsilaikiau ir prieš Romo Kučiausko pasiūlymus vaidinti „Harolde ir Modėje“, „Labanakt, mama“ ir dar keliuose Marijampolės teatro spektakliuose.

Ir kaip galėjau atsisakyti Krystiano Lupos pasiūlymo 2015-aisiais vaidinti jo režisuotame spektaklyje „Didvyrių aikštė“?! Šiame spektaklyje, kuris buvo labai aukštai įvertintas ne tik Lietuvoje, teko vaidinti užsienio šalių teatruose. Kai dėl savo kaltės netekau šio vaidmens, jau tvirtai nusprendžiau nebekelti kojos į sceną. Ir tas sprendimas netikėtai pačiai sau nebuvo skausmingas. Gal todėl, kad rašiau vieną knygą po kitos? Juk tai irgi kūryba, bet ne tokia sekinanti, deginanti, prievartaujanti… Džiaugiuosi, kad nebereikia repetuoti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą. Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati“, – teigia pašnekovė.

Atgaiva: Doloresos meilės gyvūnams – ypatinga. / V. Skučaitės nuotr.

Gamtos siunčiami ženklai

Besikalbant su ant namelio laiptų sėdinčia Doloresa, atskrido kavos tirščių spalvos drugelis su mėlynomis „akimis“ ant sparnų ir nutūpė ant jos margos skraistės. Doloresai vos palietus jį, drugelis pakilo, bet ir vėl sugrįžo. Šį kartą nutūpė ant Doloresos riešo. Tupėjo ilgai. Gal klausėsi Frederico Chopino valso garsų, kurie sklido iš radijo pro atviras namelio duris.

„Kūryba – nuostabus procesas. Žinoma, ir jos rezultatas, tačiau aš niekada neatsiverčiu skaityti savo knygų – užtenka rankraščio, paties kūrybos proceso. O štai drugeliui, atrodo, svarbu buvo būtent kūrybos rezultatas“, – nusijuokia Doloresa.

Netikėtai virš Duobulio ežero pasigirsta pietvakarių kryptimi aukštybėse skridusių gervių ilgesingas trimitavimas. „Eisiu rašyti, – ryžtingai ištaria Doloresa. – Tą gervių trimitavimą priimu kaip man siųstą ženklą iš dangaus. Juk sakiau, kad ir būsima mano knyga vadinsis „Tarp dangaus ir žemės“.