– Labai daug. Tačiau pastaruoju metu bandau koncentruotis ties pagrindiniais – tai trimitas, fleita ir įvairios etnofleitos, armėniškasis dudukas. Nes visa galybė instrumentų gali pražudyti, bijau paskęsti pasimetimo jūroje. Kiekvienam instrumentui reikia laiko, kurio neatsiranda, nes, norint dar ir kurti muziką, jie lieka nuošalyje. Koncertuojant irgi vyksta mokymosi procesai, nes tuomet esi kitame sraute – bendrauji su žmonėmis, keliauji. Apskritai skirtingi instrumentai atsiranda skirtingais gyvenimo ir kūrybos tarpsniais, tačiau pirmenybę visuomet teikiu trimitui, nes tai yra vienas sudėtingiausių instrumentų. Dabar, be grojimo pučiamaisiais, dar mokausi ir dainuoti.

– Kaip išmokstate groti tokiais skirtingais instrumentais? Juk dauguma – tolimų kultūrų.

– Dažniausiai mokausi pats. Gana greitai juos perprantu. Kartais greitai mokytis priverčia ir kūrybiniai sumanymai. Pavyzdžiui, kai dirbau kurdamas vieną savo albumų, pats įrašiau visą orkestrą, nes norėjau ne tradicinio, o minkštesnio garso, kai variniai pučiamieji yra sumaišyti su styginiais. Tai yra gražiausias priėjimas prie vario. Tad visų varinių pučiamųjų sekciją įrašiau pats – trombonus, trimitus, valtornas, tūbas, juose atradau naujų spalvų. Visų pučiamųjų instrumentų grojimo specifika panaši, tad pradmenis dažniausiai randu pats, ir tik po to ieškau mokytojų, kai reikia inspiracijos ar specifinių žinių. Visko juk negali žinoti, tuomet ir ieškai žinovo, su kuriuo tobulėjimo tempas yra šimteriopai greitesnis – sutaupai keletą metų, o be mokytojo kai kurių dalykų galbūt visai nesužinotum niekada. Žinoma, bet kokiu atveju, be žinių, reikia dar ir užsidegimo, valios, pastangų ir darbo.

– Užsiminėte apie savo tikrojo veido paieškas. Ar jau radote jį?

– Dviprasmiškai – ir radau, ir ne. Esu tos nuomonės, kad visą gyvenimą reikia ieškoti savęs, nes jame nėra pastovumo, mes nuolatos keičiamės. Viskas teka kaip upė, ir mes patys tekame, patiriame įvairią aplinkos ir žmonių įtaką, kuri mus priverčia keistis. Manau, tai yra būtina ir labai gražu, nes užsistovėjęs vanduo surūgsta.

– O kaip pasikeitėte per, tarkim, pastaruosius penkerius metus?

– Oi, stipriai. Muzikoje atsirado daug daugiau ramybės. Visų pirma, savyje jos daugiau turiu ir tai atsispindi muzikoje. Tai mane labai džiugina. Žinoma, per tą laiką daug ko išmokau, ir kalbu ne vien apie grojimo techniką. Pati didžiausia mokykla yra scena, tik po to – mokytojai. Vis dėlto manau, kad pats didžiausiais mokytojas visuomet esi pats sau. Muzikantas privalo būti savikritiškas, stebėti save, mokėti atsitraukti ir pasižiūrėti į save iš šalies. Tik tuomet gali atsirinkti, kas tau tinka ir kas ne, ir tuomet tau netinkančius dalykus pakeisti tinkamesniais variantais, kad galėtum save sulipdyti tokį, kokį nori matyti ir girdėti. Kaip kokį molinį indą.

– Kodėl nusisukote nuo klasikos – juk Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote klasikinį trimitą?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Tikriausiai todėl, kad klasikinėje muzikoje yra pernelyg maža erdvė būti solistu, bent jau Lietuvoje. Tačiau vis kyla minčių paruošti klasikinės muzikos programą – šiuo metu su vargonininku rengiame specialią programą vienai Anykščių bažnyčiai, kurią pristatysime vasarą. Tiesa, tai nebus visai klasikinė muzika, nes mes patys ją kuriame, tačiau artima jai. O orkestre negroju todėl, kad jame esi tiesiog sraigtelis, o aš toks būti negaliu – man per sunku, nes per sunku būti mašina. Orkestro muzikantas labai skiriasi nuo solisto, nes jis yra žmogus, kuris labai gerai išmano savo amatą ir moka labai tiksliai perteikti užrašytas natas, muzikinę medžiagą dėlioti pagal dirigento lazdelę. Bet tai yra sunkiai suderinama su kūrybiniu procesu, nes nebelieka tam jėgų ir įkvėpimo. Tuomet esi amatininkas ir labai greitai gali prarasti savąjį aš. Nereikia mąstyti apie išlikimą, nereikia galvoti, kas bus rytoj. Kita vertus, tai yra labai patogu – po repeticijos susidedi savo instrumentą ir žinai, kad tau reikės ateiti rytoj ar kitą savaitę, taigi ateitis yra užtikrinta. O kai esi laisvas menininkas, niekuomet nežinai, kas bus rytoj. Ir tai yra toks įdomus variklis. Kartu sunku susitvarkyti su nerimu, tačiau nuolat reikia mąstyti ir man tai yra smagu. Taip pat labai smagu dalytis savo muzika.

– Kaip jūs kuriate muziką? Kas įkvepia?

– Tikriausiai labiausiai įkvepia pats kūrybos procesas, radimas laiko kurti. Kartais įsisuki į koncertus, tuomet kūryba nevyksta. O jai reikia daug laiko – ne dienos, ir ne dviejų, mažiausiai mėnesio, kad turėtum laiko visiškai jai atsidėti. Labai svarbu ir kurį laiką nuo jos atsitraukti, kad grįžęs galėtum kritiškai įvertinti. Mane ypač žavi kūrybiniai procesai studijoje, konkrečiau, prodiusavimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai paprastas dalykas – sėdi ir ieškai geriausio skambesio. Tačiau tai labai svarbu, nes labai noriu, kad žmogus, klausydamasis įrašo, išgirstų geriausią rezultatą, kad tai būtų ne tik albumo klausymas, o tarsi muzikinis desertas, suteiktų klausytojui pasitenkinimą. Juk muzikoje, kurią groju, palieku didelę dalį savęs, tad noriu, kad žmogus, ją gavęs, pasimėgautų. Visas kūrybinis procesas man yra didžiausias džiaugsmas.

– Koks jūsų kūrybos kredo?

– Nešti šviesą, dalytis energija, kurią generuoja pats instrumentas. Man apskritai yra labai smagu dalytis ir keistis. Vienas būdų tai daryti yra koncertai, kuriuos galima palyginti netgi su terapija. Visa muzika yra terapija, kiekvienas muzikinis garsas yra terapinis garsas. Tik skirtinga muzika skirtingai veikia žmones. Tad ir mano muzika yra tam tikra prasme terapija, per kurią gali išgyventi emocijas, jausmus, juos paleisti, atsikratyti tų, kurie nebereikalingi.

– Muzika jums – darbas ar gyvenimo būdas?