Quantcast

H. Šumilaitė: šiandien teatras – ne tarnystė, bet tarnyba

Šiandien Kauno profesionalių teatrų repertuare – nemažas skaičius darbų, nepateisinančių profesionalaus teatro vardo, o mėgėjiškuose teatruose – mėgėjiškumo ribas peržengianti saviveikla. Apie tai, kur reikėtų ieškoti priežasčių ir apie mėgėjiško teatro specifiką pokalbis su Hana Šumilaite.

Aktorė, režisierė šiuo metu vadovauja dviem suaugusiesiems skirtiems mėgėjų teatrams – Kauno rajono Voškonių teatrui "Siena", greitai švęsiančiam jau dešimtmetį, ir prieš trejus metus įsikūrusiam Kauno miesto Vilijampolės bendruomenės teatrui MMT ("Mes mylim teatrą"). Dar viena jos veiklos kryptis – kasmetis respublikinis mėgėjiškų teatrų festivalis "Naujieji Vasiukai", šįmet (tai bus šeštasis festivalis) pakviesiantį ir trupių iš užsienio.

– Stebint ir lyginant kai kuriuos suaugusiųjų mėgėjiško teatro ir kai kuriuos profesionalaus teatro spektaklius, regis, kad kartais aiški riba tarp mėgėjiško ir profesionalaus teatro pradeda tirpti. Ar mėgėjiškas teatras turi siekti panašios meninės kokybės kaip ir profesionalusis? O gal šių dviejų teatro krypčių apskritai nereikėtų lyginti?

– Kažkada manėme, kad ne. Ir man pačiai visada kitaip atrodė profesionalus aktorius ir režisierius, bet daug kas pasikeitė. O kaip kitaip gali būti, kai dabar aktorius kepa kas netingi? Pirmiausia reikia išmokti amato, kurio turi išmokyti metras, ar aktorystės, ar režisūros. Šiandien viską valdo pinigai. Kažkada turėjau pasiūlymų statyti profesionaliuose teatruose, bet pamaniau, kad kokie ten yra metrai, tai dabar aš nebenoriu, kad man ir pasiūlytų, nes pasikeitė karta, dabar ateina į teatrą žmonės tarnauti. Tikiu stebuklais, kurie vyksta repeticijų metu, bet jų kol kas spektakliuose nematau. Tad dabar ta riba yra labai plona. Visada su pagarba žiūrėjau į Rubinovą, kada jie buvo saviveikla, visi eidavome žiūrėti, pati dar tada buvau dramos sekcijos tarybos pirmininkė. Aš juos gyniau, nes tai buvo didžiulis reiškinys. Bet kai jie iš mėgėjų patapo atseit profesionalais, aš iš jų taip ir negavau to stebuklo.

Pas mus nėra aktorių, baigusių teatro studijas, todėl mėgėjiškas teatras yra dažnai nurašomas. Dabar viską valdo pinigai. Baisu žiūrėti, kai matai, kad puikus aktorius vaidina kažkokį "š", kaip dabar yra madingi gastroliniai komedijos žanro variantai. Žmonės pas mane ateina be pinigų, iš entuziazmo, o profesionalams – tai duona, jų profesija – ir kažkokia tuštuma. Dingo ta tarnystė teatrui. Anksčiau kokios būdavo premjeros... Nekalbu apie balių ir bohemą, bet buvo bendrumo jausmas, kad padarėme kažkokį labai gerą darbą bent sau, sielai, ir dabar švenčiame. Dabar to nėra. Visi eina ne kaip į tarnystę, bet tarnybą. Ir tas labai jaučiasi.

Mano dėstytoja kadaise sakydavo, kad nevaikščiodavo į teatrą, aš galvodavau, kaip galima nevaikščioti į teatrą pačiam būnant režisieriui, o dabar pati tą suprantu. Pastarąjį kartą, kai išėjau pakylėtos nuotaikos, buvo "Pamela" Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet kartais galvoju: "Jie turi algas, profesionalių aktorių, režisierių, erdvę, apšvietėjų – turi viską, o spektaklis būna vertas nulio."

– Žmonės, ateinantys į jūsų teatrą – kokie jie? Kaip jie jus randa ir ko tikėdamiesi ateina?

– Pavyzdžiui, Anykščių ar Rokiškio teatrai, kuriuose 99 proc. aktorių yra baigę fakultetus, jie turi etatus, eina vaidinti jų kurso bičiuliai, kolegos, juos galima traktuoti kaip jau ne visai mėgėjiškus. Pas mane žmogus ateina iš gatvės, darbas su juo būna visiškai kitoks. Kita vertus, tie žmonės nustebina, nes nors ir nėra baigę studijų, susijusių su teatru, turi daug entuziazmo ir potencialo. Jie ateina savo noru, niekieno neverčiami. Profesionalus režisierius randa sau patinkančią pjesę ir prie jos derina aktorius, nes turi iš ko pasirinkti. Aš per vasarą perskaitau ne mažiau kaip 80 pjesių tam, kad man maždaug atitiktų tipažai ir kad visiems galėčiau skirti po vaidmenį. O paskui, kai jie suvaidina ir jiems tai patinka, jie jaučiasi dideliais artistais. Turiu galvoti apie tai, kad mano aktoriai pakeltų tą medžiagą, negaliu imti Williamo Shakespeare'o. Beje, kai kurie ima W.Shakespeare'ą ir mėgėjiškam teatre, bet man tai juokinga. Yra visokių punktų. Antra vertus, yra problema – aktorių turiu dešimt (septyni scenoje ir trys – dubleriai). Manau, kad jų daugės, nes jeigu matau, kad žmogus nori vaidinti, nemoku pasakyti "ne".

Tarybiniais laikais kiekvieni kultūros namai turėjo arba dramos ratelį, arba teatrą ir jų Kaune buvo daug. Dabar yra trys teatrai, neskaičiuojant studentiškų ir pan. Tai yra klaikiai nedaug. Tie žmonės ieško ir atranda. Nėra nieko atsitiktinio gyvenime, tad jeigu žmogui reikia mokytojo, jis jį ir sutiks. Manau, kad yra daug žmonių, kurie dar nepajuto, kad norėtų vaidinti. Viename festivalyje sykį priėjo prie manęs moteriškė, vaidinanti kitame mėgėjiškame Kauno teatre ir sako: "Hana, aš labai norėčiau ateiti pas jus vaidinti, bet jūs turbūt turite tų moterų?" Atsakiau, kad neturiu ir ji atėjo. Nesakau, kad kiti teatrai prastesni, tiesiog ten kiek mažiau galimybių dažniau rodyti spektaklius, nes mažai kur gastroliuoja. Ten dažniausiai aktorius pavaidina kelis kartus ir vėl imamasi naujos pjesės. Tad nėra to pasitenkinimo, o ta energija ir plojimai ir yra ta mūsų valiuta, kurį mums reikalinga. Mes galime pasigirti, kad gastroliuojame ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Londone.

Kartais visai net neįtari, kad žmogus turi aktorinių gebėjimų. Atrodo, daug metų pažįstami žmones, o jie ateina ir nustebina – vaidina neblogai, ieško savo personažo. Man labai svarbu, kad žmogus būtų pareigingas. Jeigu negali kažkada ateiti, aš niekada ant jo nepykstu. Bet labai vertinu tai, kad žmogus praneštų apie tai, nes yra buvę atvejų, kad kai viską sutarėme, o vaidinimo dieną žmogus dingo ir net nekėlė ragelio, kai jam skambinau.

– Galbūt mėgėjiškas teatras veikia lydimas terapinės funkcijos – padeda spręsti kai kurias čia atėjusiųjų problemas?

– Dar gūdžiais tarybiniais laikais, kai "Inkaro" liaudies teatre buvo signataras Rolandas Paulauskas, buvęs signataras Audrius Butkevičius, jų žmonos, dailininkai, mes visą laiką sakėme, kad čia yra mūsų sala, mus jungė tas pats prasmių laukas. Tai dabar šis teatras dešimt kartų yra ta sala ir tas laukas. Nes kai viską aplink pradėjo valdyti pinigai, labai dažnai dingsta draugystės, žmonės pasidarė labai plėšrūs. Tad jautresni žmonės nori burtis, o teatras yra tam tinkama forma. Yra čia tokių žmonių, kad jeigu ne šis teatras, neaišku, kaip būtų toliau susiklostęs jų likimas. Ateina ir šviesių, jaunų žmonių, bet ir turinčių sunkų charakterį, tad vaidyba tampa vienu iš būdų jam keistis.

Kol dar turiu jėgų, dirbu. Manau, kad dar tikrai ilgai nenutrūks ši veikla. Sumanymų dar turiu daug. Yra tokių pjesių, kurias laikau kaip saldainiukus, bet kol kas neturiu su kuo statyti, nes tie vaidmenys reikalauja daugiau patirties. Mane visą laiką traukdavo socialinė tematika. Pavyzdžiui, kad ir mūsų spektaklis "Avis" – pasaka suaugusiesiems, kurioje daug grotesko. Dabar statau Aleksandro Kočetkovo pjesę "Pamoka našlėms", kuri šiek tiek primena Antono Čechovo "Mešką", nugalėjusią pernykščiame festivalyje (Kauno įgulos karininkų ramovės mėgėjų teatras). Čia vaizduojama senovės Graikija, kur jauna moteris, ištekėjusi už senyvo vyro, eina į rūsį kartu su juo numirti. Šalia eina ir auklė, jai primenanti: "Tu gi gyvenime meilės taip ir nepažinai." Tad po vyro mirties vėliau atsiranda jaunas sargybinis, simpatizuojantis jaunajai damai.

– Kasmet organizuojate mėgėjiškų teatrų festivalį "Naujieji Vasiukai", kuriam parama yra gana minimali, tad atiduodate savo laiką, energiją, net ir asmeninius pinigus, prašote pagelbėti draugų ir pažįstamų. Kodėl nepavyksta pritraukti daugiau rėmėjų? Kaip su projektų rašymu?


Šiame straipsnyje: Hana Šumilaitėteatrasmenas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Ponia

Ponia portretas
Tas musu lietuviskumas,tai tas pats kas valytoja su prados rankinuku.Atrodo,kad tas rankinukas daro valytoja protingesne ir labiau issilavinusia...Hana,kaip supratau,mene visus dantukus nusidilino,stengdamasi nors kazkaip ta pilkuma ir daugumos bukuma aplamdyti ir nors keliomis spalvomis musu gyvenima ismarginti linksmiau...O ka jus,komentatoriai ir izeidinetojai,padarete gero Lietuvai ir tam paprastam zmogeliui?Ismokime galu gale matyti daiktus graziais,o ne pulkime kritikuoti neprisiliete ir nepazine...Aciu ,Jums Hana.Smagu,kad Lietuvoje dar liko zmoniu,kurie stengiasi mus ismokyti duoti.Duoti be atpildo....

//.

//. portretas
vargse megeja einanti i politika.

Jau geriau

Jau geriau portretas
Šumilaitė negu Bilevičiūtė. Ir ne seime, žinoma.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių