Quantcast

Kauno bienalės parodoje – kelionė į savo asmeninius reikalus

Pirma mintis, įžengus į Kauno paveikslų galeriją, kurioje eksponuojama viena pagrindinių 12-osios Kauno bienalės "Po išvykimo / Prieš atvykstant" parodų, – ji kinematografiška. Toks įspūdis susidarė ne tik dėl eksponuojamų kūrinių (ir ne dėl to, kad dalis jų – vaizdo darbai). Prietemos, ištęsto laiko, pakampėmis išstumdytų dekoracijų ir ilgo, tiesaus koridoriaus vaizdinys priminė kadrą iš kino filmo.

Šis vaizdinys su kairėje pusėje netikėtai išaugusiais laiptais, o dešinėje – ant pjedestalo besiilsinčia didžiule gipsine galva palydėjo į parodos erdvę. Toks neįprastas įėjimas į parodą (ne pro paradines galerijos duris) skatina jaustis ne žiūrovu, bet tapti keliautoju, turistu, o gal – tiesiog smalsuoliu, pro paslaptingą įėjimą patekusiu į vidų.

Žaidimai atspindžiais

Parodos kontekste žiūrovas tampa ir personažu, o savo pagrindinį vaidmenį atlieka žvelgdamas į Amalios Picos instaliaciją "A ∩ B ∩ C (Line)". Galinė galerijos siena nuramstyta skaidriomis, spalvotomis plastikinėmis, viena kitą dengiančiomis geometrinėmis figūromis. Tokioje formų ir spalvų begalybėje neįmanoma neužsibūti ir nepradėti žaisti su savo atspindžiu. Stebėti jį raudoname stačiakampyje, regėti betirpstantį tarp oranžinės, mėlynos, ir juodos spalvų figūrų ar stebėtis, kaip jis slenka visomis geometrinėmis formomis paeiliui, žvairuodamas viena akimi į tą, priešais lygiai taip pat judantį.

Tai galėtų būti vieno žmogaus performansu tuščioje salėje. Tačiau A.Pica siekia priešingo efekto – kolektyviškumo. Todėl nutaikius tinkamą progą ir žiūrovui atėjus kitu laiku (šeštadienį nuo 12 val.) – instaliaciją transformuoja keturių atlikėjų performansas, kurie geometrines formas perdėlioja į vis naujas kompozicijas.

Instaliaciją "A ∩ B ∩ C (Line)" inspiravo menininkės susidomėjimas aibių teorija, kuri XX a. 8-ajame dešimtmetyje Argentinoje įsitvirtinus diktatūrai buvo pašalinta iš mokymosi programos. Kolektyvinis keturių atlikėjų performansas – šios instaliacijos dalis – tampa iš(si)laisvinimo ir solidarumo veiksmu.

Ši menininkės idėja paveikia labai stipriai: net jei instaliaciją žiūrovas apžiūrinės vienas, daugybė spalvotų jo atspindžių geometrinėse figūrose neleis jam pasijusti vienišam.

Jei reikėtų vaikų žaidimų aikštelei greitai sugalvoti keletą raktinių žodžių – "vienišumo" tarp jų taip pat nebūtų. Celine Condorelli instaliacija "Kokybiškos visuomenės modeliai" atsiveda žiūrovą prie sumažinto vaikų žaidimų aikštelės prototipo ir apsupa spalvotais plakatais, iškabintais ant iš dalies rožinių galerijos sienų.

Santūriai spalvinga instaliacija žiūrovą perkelia į praeities etapą, džiuginusį įsukto vilkelio šokiu. C.Condorelli kūrinys kelia nostalgiškus jausmus, sugrąžina į laiką, kai daug kas dar buvo neatrasta, o tai, kas buvo jau pažįstama, atrodė, tęsis amžinai. Vilkelis niekada nenustos sukęsis. Tačiau kažkuriuo gyvenimo etapu jis vis dėlto sustoja, pavirsta paprastu daiktu. Parodoje būtent šis daiktas netikėtai tampa meno kūrinio dalimi ir iš suaugusio vaiko, kažkada besižavėjusio jo sukiniais, vėl sulaukia susidomėjimo. Kas žino, galbūt vaikystėje išlavintas gebėjimas atrasti paprastų dalykų nepaprastas savybes, suaugusiajam žvelgiant į šią instaliaciją, gali sugrįžti?

Nykstanti atmintis

Ne apie tokius pozityvius dalykus parodoje su žiūrovu kalbasi Johanna Diehl, kurios fotografijų serija "Pasiekimų kultas" vieną iš galerijos sienų transformavo į nespalvotų vaizdų mozaiką.

Fotografuodama buvusius viešus Kauno miesto pastatus, jų interjerus, parkus, kurie prieš žlungant Sovietų Sąjungai buvo skirti puoselėti bendruomeniškumą, panaudojant juos pramoginiais, asmens tobulėjimo ar kitokiais tikslais, dabarties kontekste atsiskleidžia kaip savo reikšmę / tapatybę praradusios vietos. Kiekviena nuotrauka – tai skirtingas praeities paveikslas, kuris dabartyje išbluko, tapo nebeaiškus, neberyškus.

Kauno bienalės paroda "Po išvykimo / Prieš atvykstant", šiuo alinančiu karštuoju metų laiku tampa atgaiva pavargusiam protui, kurį eksponuojami darbai paskatina sukrusti, tačiau neįsitempti.

Neaiškumas, susijęs su regimu vaizdu, yra ir Mykolos Ridnyi instaliacijos "Laipsniškas apakimas" pagrindinė ašis. Kalbėdamas apie istorinių faktų, susijusių su politiškai nestabiliomis teritorijomis (Ukraina, Krymu, Abchazija ir kt.), pateikimą žiniasklaidoje, menininkas sugretina regėjimo (kaip fizinio pojūčio) sutrikimus su nykstančios (ar naikinamos) atminties idėja.

Realybė dažnai yra nepatogi, todėl gali kilti noras nuo jos atsiriboti – tarsi tai, kas vyksta tiesiai prieš akis, tebūtų akimirka iš sapno, kadras iš filmo, kuris užmirštamas per daug lengvai. Nėra vienos tiesos, o šiame galios, jėgos, įtakos pasaulyje ji neretai praranda savo teises ir tampa priemone, kuri, jei neatlieka jam paskirtos funkcijos, – staigiai pradingsta iš regėjimo lauko, pasineriant į tamsą.

Apie tamsą ir kalba Baso Jano Aderio nespalvoti begarsiai filmai: "Nutrauktas kritimas (geometrinis)", "Kritimas 2", "Kritimas naktį". Kritimo veiksmas menininko darbuose interpretuojamas įvairiai: kaip gebėjimas paleisti, pasinėrimas į nežinomybę ar dvasinių traumų išgyvenimas dar ir dar kartą. Šis veiksmas gali būti staigus, netikėtas ir su vienintele numanoma baigtimi, sykiu, kritimas gali būti labai efektingas, toks kokį matome kino filmuose, – lėtas, tarsi sklendimas, paskutinę akimirką pačiumpant už kažko, kas sulaiko krytį ir iš paskutinių jėgų leidžia užsiropšti ant stabilaus pagrindo, nuo kurio žvelgiant į bekraštę bedugnę, suskamba laimingos pabaigos garsai. Kiek tokių kritimų esame patyrę? Ir ar visada norime atsikelti?

Žmogus ir istoriniai faktai

Juk kartais praraja, į kurią įkrentame, tampa saugia slaptaviete. Tokią vietą atranda Ievos Epnere's vaizdo kūrinio "Vėliau" pagrindinis veikėjas – buvusio sovietų laivyno pareigūnas, kuris ir mintimis, ir fiziniu kūnu sugrįžta į apleistą karininkų klubą Liepojoje lyg nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų niekas nebūtų pasikeitę.

Herojus gyvena dviguboje realybėje – viena jos dalis yra praeityje, sovietinėje eroje, kita – jau nepriklausomoje Latvijoje. Tačiau pagrindinis veikėjas pasirinko neįžvelgti šio dvigubo savo paties egzistavimo. Kinematografiški vaizdai perteikia poetišką pasakojimą, kuriame praeities detalės tampa tikresnės už dabarties faktus. Žiūrintis paklysta tarp metaforų, įtaigiai paslėptų įprastuose herojaus kasdienybės veiksmuose ir, kadangi praeitis kūrinyje jį sužavi savo estetišku efemeriškumu, galbūt, kaip ir pagrindiniam herojui, žiūrovui nesinori ieškoti kelio atgal.

Priimti istorinius įvykius – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tokia yra menininkės Sonjos Jo "Stebuklingų kilimų" ("Magic Carpets") platformos iniciatyva, mėnesį praleidusios meninėje rezidencijoje Kaune, vaizdo kūrinio ir instaliacijos "Kaip atsikratyti savo istorijos" pagrindinė idėja.

Menininkė nagrinėja 1990 m. Lietuvoje vykusią ideologijos kaitą, į temą žvelgama iš buvusių Šančių fabrikų darbininkų perspektyvos. Vaizdo kūrinyje S.Jo tampa televizijos diktore, ekrane tautai pranešančia darbininkų istorijas, kalbančia apie jų jausmus ir už juos išsakančią nuomones apie politinę bei ekonominę tų laikų santvarką. Įtaigiai keisdama intonacijas, veido mimikas ir įtampą akyse, menininkė žiūrovui suteikia galimybę kritiškai įvertinti kapitalizmą ir netgi nusišypsoti.

Kauno bienalės paroda "Po išvykimo / Prieš atvykstant", šiuo alinančiu karštuoju metų laiku tampa atgaiva pavargusiam protui, kurį eksponuojami darbai paskatina sukrusti, tačiau neįsitempti. Juk tai, ką kiekvienas žiūrovas įžvelgs instaliacijose ir vaizdo kūrinuose – yra jo asmeninis reikalas.

Parodoje dalyvauja:

Basas Janas Aderis, Céline Condorelli, Johanna Diehl, Ieva Epnere, Alberto Garutti, Francesca Grilli, Laura Grisi, Laura Kaminskaitė, Adriana Melis, Amalia Pica, Ghenadie Popescu, Mykola Ridnyi, Gediminas ir Nomeda Urbonai.


Kas? Kauno bienalės paroda.

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 29 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

aw

aw portretas
turbut nykiausias renginukas per visa bienaliu storija.

Gaila

Gaila portretas
Buvo tokia puiki tekstilės paroda ir išaugo į tokį vidutinišką šiuolaikinio meno reikalą.

KALEDOS

KALEDOS portretas
tingiu net pradeti galvoti
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių