- Gintaras Varnas, režisierius
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Antonio Vivaldi „Juditos triumfas“ atgimė po aštuonerių metų, pernai, pirmaisiais didžiojo Ukrainos karo metais. Judita nukirto Holoferno-Putino galvą ir ši nuriedėjo. Nuo premjeros praėjo metai, karas vyksta jau dvejus metus ir jo pabaigos nematyti. Maža to, Putinas, kurį visokiais būdais mėginame nugalabyti teatre (paskutinis bandymas – farsas „Ūbas caras“), atrodo, ne tik nesilpsta, bet puikiai jaučiasi didžiojo pasaulio blogio kailyje.
Didysis blogis turi daug jam tinkančių vardų. O jam, atrodo, tai patinka. Ar visos teatro pastangos nugalėti blogį bent jau iliuzijose yra bergždžios? Viena vertus, taip, teatras bejėgis kovoti su realybe. Tačiau gal tada jis nugali publikos širdyse? Juk iliuzinė teatro realybė, jos magija veikia mūsų vaizduotę ir, tikiuosi, daro kokį nors poveikį. Jei tuo netiki – nereikia nei kurti teatro, nei į jį eiti.
Ką tik menkysta ir bailys Putinas nužudė savo didįjį priešą – Aleksejų Navalną. Tą asmenybę, kuri ne tik kalbėjo Tiesą (o kalba daugelis), bet ir veikė. Drąsiai ir pasiaukojamai. Pirmą kartą jį nunuodyti mėginta prieš porą metų – nepavyko. Herojus prisikėlė. Kalėjime, kuriame buvo uždarytas trejus metus, kankinamas ir marinamas visais įmanomais būdais, bet nepalaužtas. Žudyti bejėgį kalinį, esantį žiauriausiame kalėjime, tavo vergų sadistų rankose, visiškai priklausantį nuo tavo valios. Na, koks menkysta ir bailys turi būti? Ir dar neatiduoti mirusiojo kūno motinai. Tikriausiai sukasi mintys: „Baisu. Kūnas gali atskleisti žudiką. Laidotuvės baisu. Taip dar galiu pakankinti ir artimuosius. Gal išmesiu kur žvėrims sudraskyti? Ir žiūrėsiu, kaip jie visi kentės, gedės, verks, reikalaus... O aš patirsiu nuo to didelį malonumą. Gal orgazmą?‘‘
Ar tai neprimena vieno antikinio mito – „Antigonės“? Jauna mergina, žinodama, kad už tai gresia mirties bausmė, palaidoja savo žuvusį brolį. Ir miršta. Tai jos pasirinkimas, jos poelgis. Miršta už savo tiesą.
Nužudytojo žmona Julija Navalnaja pareiškia, kad tęsia vyro žygį, kovos ir atkeršys jo žudikui Putinui.
Matyt, esti istorijoje momentų, kai būtent mitas paskatina didžiąją metamorfozę. Gal taip bus ir šį kartą – Judita-Antigonė-Julija?
Tai, kas įvyko šiomis dienomis, vėl priminė „Juditą“. Tokius menkystas, turinčius didžiulę galią – branduolinį ginklą – ir visą rusų FSB (KGB) milžinišką represinį aparatą, galbūt lemta nugalėti ne rusų nuzombintai liaudžiai, ne minkštiems, atsargiems, bailiems Vakarams, o drąsiai Moteriai. Mitas – labai stipri jėga. Ar antikinis, ar biblinis – nesvarbu. Matyt, esti istorijoje momentų, kai būtent mitas paskatina didžiąją metamorfozę. Gal taip bus ir šį kartą – Judita-Antigonė-Julija?
Taip, tai feministinė opera / oratorija, bet ne šiandienine Vakaruose madinga, pusiau biurokratine „politkorektiškumo“ prasme. Ji perteikia, kad yra didžių moterų, – vienetai, bet yra. Tos, kurios išdrįsta pasipriešinti nesibaigiančiai ir vis atsinaujinančiai žiauriai vyrų pasaulio kraujo manijai, jėgos ir galios priklausomybei, žmogiškojo orumo naikinimui. Jos nebijo. Jos priešinasi. Jos kovoja. Ir jos laimi. Apie tai šiandienė „Judita“. Apie Moters pergalę.
Gal ateina moterų herojų laikas? Utopija, sakysite. Herojų laikai seniai baigėsi. O jei pasvajotume? Rusijos ir Baltarusijos opozicijos, bent pusės ES lyderės yra moterys. Galiausiai JAV į valdžią jau laikas ateiti drąsiai ir stipriai moteriai. Ką galėtų nuveikti šis drąsių moterų Apskritasis stalas? Galėtų atgimti karaliaus Artūro idėjos. Sakysite, naivu ir romantiška? Tebūnie. Pasvajoti juk galima, juolab aš nei politikas, nei politologas, nei filosofas. „Aš menininkas ir man tai patinka“, – vienoje iš pjesių sakė burtininkas Merlinas.
Linkiu, kad toji Moters pergalė įvyktų ne tik teatro scenoje. Dar pažiūrėsime, kur atsidurs tavo lavonas, baily. Būtų smagu, jei sąvartyne. Ne tik istorijos, bet ir tikrame, t. y. šiukšlyne.
Kas? Opera / oratorija A.Vivaldi „Juditos triumfas“
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? vasario 28 ir 29 d. 18 val.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Nusilenkti Mamai1
Draugė net šastelėjo nuo mobiliojo telefono. „Nenoriu matyti to išsigimimo!“ – nė nedirstelėjo į nuotrauką, kurioje ant baltai užklotos pakylos gėlių jūroje guli ... šuo. Pašarvotas. Savo skausmu socialin...
-
Skaniai gyvename13
Valgai vynuogę ir stebiesi: Pietų kraštų vaisius vidury žiemos. Kaduise, prieš 30 metų, ir rudenį negaudavai. O dabartės – bet kuriuo metu, bet kokiais kiekiais. Bet kažkas kikena: gal jis nežino, kaip tikros vynuogės atrodo: gels...
-
Putinai kyla į paviršių8
Bolševikai nebuvo vienintelė jėga 1917-aisiais siekusi perimti valdžią Rusijoje. Tų pačių metų rugsėjo 10–13 d. (matyt, pagal Grigalijaus kalendorių) savo laimę išbandė ir generolas Lavras Georgijevičius (1870–1918), mies...
-
Juoda – tai balta4
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos daugumos turėjo nė kiek nenustebinti kreivais minčių vingiais ne pirmąkart pasižyminčio Rusijos atstovo V. Nebenzios kritika dėl naujai parengto rezoliucijos projekto, šįkart liečiančio bosnių musulmonų gen...
-
Lietuvos ūkis metus pradėjo su nauja energija
Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas per metus išaugo 2,9 proc., o palyginti su paskutiniuoju 2023 m. ketvirčiu jis padidėjo 0,8 proc. Didžiausią teigiamą įtaką BVP pokyči...
-
Rinkimai – visuomenės brandos įvertinimas4
Rinkimai demokratinėje valstybėje – tai pirmiausia visuomenės brandumo įvertinimas, tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek laisvos Lietuvos piliečiai turi galimybių ir noro per rinkimus išreikšti savo valią ir lemti valstybės r...
-
Rinkimų kampanija lygi nuliui7
Rinkimų į valstybės vadovo postą šiemet nebus, prezidento institucija po D. Grybauskaitės – nususinta ir nebeaktuali. Tyla, ramybė ir bangų ošimas – kampanija lygi nuliui. Kybo tik keli ironiški premjerės plakatai tarp ...
-
Kaip prisivyti Europos Sąjungos vidurkį ne tik vartojant, bet ir kaupiant ateičiai?3
Pastarąjį dešimtmetį pajutome tikro „vakarietiško“ gyvenimo skonį. Mūsų jau nebestebina kavos puodelio kaina Madride, nes Vilniuje už jį mokame beveik tiek pat. Daugeliui savotišku standartu tapo ir savaitgalio kelion...
-
(Ne)reikalingos knygos
Užbaigdami Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, šiandien bibliotekininkai leisis į žygį Plateliuose. Tai šios profesijos atstovų žinutė visuomenei, kad bibliotekininkai – ne tarp knygų lentynų užsisklendusi, o aktyvi,...
-
Vagių ir šliundrų sovietai19
Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje. ...