Jos vadovaujamas Neveronių folkloro ansamblis "Viešia" neseniai sulaukė garbingos nominacijos. Dvidešimt metų aktyviai tautinę kultūrą puoselėjantis kolektyvas šią savaitę apdovanotas "Aukso paukšte" ir tapo 2018 m. geriausiu krašto folkloro ansambliu Lietuvoje.

Visų šalies etnografinių regionų atstovus subūrusio ansamblio vadovė pripažino šiuo metu jau brandinanti idėją apie etnografinę mokyklėlę mažiausiems. "Jeigu nebus natūralaus papročių perdavimo ir tradicijų tęstinumo, viskas nuslinks į užmarštį", – sako ji.

"Kauno dienai" J. Balnytė papasakojo, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ekspedicijose renkant etnografinę medžiagą, atskleidė, kaip Neveronyse gimusi "Viešia" tapo vienu geriausiu Kauno regiono folkloro kolektyvų.

– Jūsų ansamblyje dainuoja trijų kartų atstovai: seneliai, tėvai, vaikai. Kaip sekasi suburti žmones drauge šiais greito tempo ir nuolatinės skubos laikais?

– Kai "Viešia" susibūrė prieš 20 metų, niekas negalvojo, kad šis folkloro ansamblis ilgai gyvuos. Tuo metu Lietuvoje vyko tikras pakilimas, tautinių jausmų atgimimas – žmonės tiesiog norėjo per šventes dainuoti patriotines dainas, giedoti giesmes ir būti drauge. Pirmasis ansamblio koncertas įvyko įsimintiną 1998 m. vasario 16-ąją. Po metų perėmiau kolektyvo vadovės pareigas iš Gražinos Žebelienės. Iš karto pastebėjau, kad jo nariai tiesiog gyvena daina, yra stipriai motyvuoti – jie troško dainuoti ne tik Neveronims, bet būti matomi ir visoje Lietuvoje. Be mano paraginimo žmonės rinkdavosi vieni pas kitus namuose net savaitgaliais – repetuodavo dainas, šokdavo tradicinius šokius. Svarbu pajausti vieniems kitus, suvokti tokių šokių linksmumą. Juk viena – šokti parodomuosius numerius pasirodymuose, bet visai kitaip – atsipalaidavus, it vakaronėje. Kai atkeliauja ši pajauta, ansambliui ateina ir branda. Ne tik dainuojame, šokame, bet ir grojame tradiciniais instrumentais, siūdinamės tautinius kostiumus.

Senųjų narių, nuo pat pirmos dienos iki dabar dalyvaujančių mūsų veikloje, turime trejetą: Gražina Žebelienė, Jonas Aliulis ir Virginija Astravienė. Visi vėliau prisijungę žmonės atėjo su savo istorijomis – vienus pakvietė draugai ar giminaičiai, kiti patys susidomėjo mūsų ansambliu ir nusprendė prisijungti. Šie žmonės – įvairiausių specialybių atstovai – nuo vairuotojo iki įmonių vadovų, tačiau jie visi atėjo į ansamblį turėdami tikslą realizuoti save, puoselėti senąją kultūrą ir tiesiog būti drauge. Aš, kaip vadovė, turiu suteikti jiems aplinką, kurioje visi jaustų bendrystę ir galėtų koncertuodami pristatyti save ir savo kraštą – ne tik Kauno rajoną, bet ir kitus šalies regionus.

– Vis dėlto folkloro ansambliai po truputį nyksta, žmonės apskritai nebemoka liaudies dainų, nebent užstalės. Kokiais būdais išlaikote senąsias tradicijas? Kaip manote, kas gali padėti kovojant su sakytinio paveldo užmarštimi?

– Vasaromis ansambliečiams ir jų šeimoms oganizuojame etnokultūrinę stovyklą Ilgakiemyje, tai jau tapo tradicija. Ši stovykla yra labai vienijantis vyksmas – kartu šokame, grojame, dainuojame, giedame sutartines, bendraujame su vietos dainininkėmis. Daug dėmesio skiriame ir tautinio kostiumo dėvėsenos tradicijoms – mūsų kolektyve susibūrę visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai, tad siekiame juos reprezentuoti. Sakyčiau, kad mūsų ansamblis išsiskiria reprezentaciniais tautiniais drabužiais – važiuodami koncertuoti mes ne tik dainuojame, grojame, šokame, bet ir pasakojame apie Lietuvos regionus, jų išskirtinumus, gyventojų gyvenimo būdą. Kadangi esu etnologė, turiu tikrai nemažai žinių, kuriomis galiu pasidalyti. Savo programas dėliojame pagal rėdos ratą, pritaikome dainas ir šokius tam tikroms progoms, tad esame įdomūs ir visapusiški. Visada skatinu ansamblio narius atrasti sau patinkantį amatą ar kitą tradicinę veiklą, kuri leistų natūraliai prisiliesti prie senosios kultūros. Turime tris tautodailininkes: Gražiną Žebelienę, Gretą Šileikienę ir Irmą Čiapaitę, kurios audžia nuostabias juostas, riša puikiausius tradicinius šiaudinius sodus, skutinėja margučius, tradiciškai siuvinėja. Taip pat mūsų kolektyvo veikloje dalyvauja ir kulinarinio paveldo puoselėtojai – Alvydas ir Danutė Čepkauskai. O štai buvęs ansamblio narys Pranas Lazauskas Neveronyse visos bendruomenės vardu yra pastatęs kryžių. Stengiamės, kad ansamblis neapsiribotų dainų atlikimu, bet būtų ir kultūros skleidėju, pasakotų apie mūsų senąsias tradicijas, rodytų sektiną pavyzdį. Neretai važiuojame į darželius, mokyklas – jeigu nebus natūralaus papročių perdavimo ir tradicijų tęstinumo, viskas grius.

– Jūsų repertuare – tik autentiškos liaudies dainos. Galbūt, keliaudami ir koncertuodami įvairiose vietovėse, vis atnaujinate savo dainų repertuarą, kalbėdamiesi su senaisiais regionų gyventojais?

– Tikrai taip. Turime partizaninių dainų ir romansų programas. Tai priduoda ansambliui naujų spalvų, kartais netgi artimesnių jausmų, kadangi kolektyvo vyresnieji šias dainas dainuodavo su savo tėvais – tai jų vaikystės muzika. Šie kūriniai labai šildo publiką, ypač pagyvenusius žmones.

Neveronys yra netradicinis kaimas – jis nesusikūrė natūraliai, kaip Vilkija, Čekiškė, Kačerginė ar Karmėlava.

Kiekvienais metais Kauno apylinkėse renkame autentiškas dainas. Labai svarbu išsaugoti tradicijas ne tik Lietuvos, bet ir lokaliu mastu. Juk būtent tas kaimelis ar miestelis, iš kurio esi kilęs, yra svarbiausias. Neveronys yra netradicinis kaimas – jis nesusikūrė natūraliai, kaip Vilkija, Čekiškė, Kačerginė ar Karmėlava. Šios vietovės nuo senų laikų turi savo tradicijas, o Neveronys labiausiai išsiplėtė, kai čia pradėta statyti gamyklą, šiltnamius. Tada į šią gyvenvietę suvažiavo žmonės iš įvairių kraštų, statėsi namus. Dėl to ir nusprendėme ansamblyje dėvėti visų regionų tautinius kostiumus – neturiu teisės atimti kolektyvo narių tapatybės. Tai lėmė ir mūsų repertuaro įvairovę – juk kiekvienas į ansamblį atneša savo gimtinės dainas. Dalį repertuaro kūrinių taip pat radome archyvuose, ieškojome ir įvairiuose dainynuose. Labai svarbu, kad daina būtų patraukli ir brangi ne tik mums, bet ir klausytojams.

Kol dar gyvi mūsų senoliai, būtina kalbinti juos, išgirsti ir fiksuoti šiuos pasakojimus. Organizuojame ekspedicijas į įvairias Kauno regiono vietoves – būna, sužinome, kad tam tikroje sodyboje gyvenantis žmogus moka daug dainų, buvo muzikantas, kažką meistrauja arba tiesiog kepa gardžią duoną, tad ir važiuojame. Tačiau prakalbinti žmogaus širdį, ypač vyresnio, ne visada lengva. Per vieną dieną tikrai visko neištrauksi, kartais prireikia savaičių, kol išgirsti tikrą perlą. Svarbu viskas – ne tik dainos, šokiai, aprangos detalės, bet ir tam tikri veiksmai, papročiai. Pavyzdžiui, tradicija per gegužines moterims rinktis į vieną trobą ir giedoti giesmes, melstis. Tai privalo išlikti – juk kaip gražu, kai gegužės vakarą visos moterėlės su skarelėmis, it skruzdėlytės, skuba į vieną tašką ir susirenka bendrai maldai. Tai nėra koncertas, bet tam tikras bendras veiksmas, svarbi tradicija, suburianti visą bendruomenę.

– Minėjote, kad "Viešioje" dainuoja visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai. Kaip aktyviai jie puoselėja savo gimtojo krašto tradicijas?

– Kiekvienas ansamblietis puoselėja savo etninę tapatybę. Koncertų metu visi dėvi savo gimto krašto tautinį kostiumą. Jeigu pristatome tam tikrą regioną, tenka ir tarmiškai pakalbėti, visi kartu padainuojame to regiono dainą, pašokame šokį, papasakojame apie kokį nors tam kraštui būdingą paprotį ar žaidimą. Žmones sudomina mūsų programa, kadangi parodome platesnį spektrą – ne tik dainavimą ar šokį. Mūsų veikloje ypač svarbus bendruomeniškumas, bendras veiksmas. Nors Neveronys nėra didelė gyvenvietė, turime daug draugų, kuriuos kviečiame į svečius, patys taip pat važinėjame po visą Lietuvą, kartu įtraukdami ir savo šeimas, kurios su malonumu prisideda prie mūsų. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis: seniūnija, darželiu, gimnazija, biblioteka, Palemono bažnyčia. Žmonių vienijimas ir buvo vienas pagrindinių mūsų uždavinių. Džiugu, kad bendruomeniškumas atgimsta ne tik mažesniuose rajonuose, bet ir miestuose. Nors kartais net vienas ar keli žmonės gali padaryti labai daug, visko pagrindu vis tiek išlieka bendrystė. Tarsi didelis skruzdėlynas žmonių bendruomenė privalo kartu dirbti, augti, mokytis vienas iš kito, kitaip nesivystysime, liksime stovėti vienoje vietoje.

– Tradicinis klausimas – ką jums reiškia įvertinimas "Aukso paukšte"? Galbūt taip apdovanoti skirsite dar daugiau laiko savo veiklai, išplėsite ją?

– Tai yra ypač svarbus apdovanojimas ansamblio vadovui ir ansambliečiams, kadangi aukščiau jau nėra kur skristi, kaip sako mano kolektyvas. Pirmąjį mums reikšmingą įvertinimą gavome 2013 m., kai laimėjome pirmąją vietą tarptautiniame Europos šalių folkloro konkurse-festivalyje "Saulės žiedas". 2017-aisiais Nacionaliniame tautinio kostiumo konkurse "Išausta tapatybė" tapome geriausio folkloro grupės tautinio kostiumo nugalėtojais. Šis įvertinimas leido suprasti, kad einame teisingu keliu. Tačiau "Aukso paukštė" – mums iki šiol reikšmingiausias įvertinimas. Kaip ir minėjau, labai svarbu atkreipti dėmesį į tradicijų tęstinumą, tad šiuo metu brandinu idėją įkurti etnomokyklėlę, skirtą jaunoms šeimoms ir jų mažyliams. Taip ugdyti pagarbą tradicijoms būtų galima jau nuo mažų dienų.