Teatrologė dalijasi įdomiais atradimais apie žydų teatro fenomeną, jo reikšmę ir to laiko intensyvų Kauno teatrinį gyvenimą.

– Kaip atradote žydų teatro fenomeną?

– Gyvename laiku, kai jau esame išsiaiškinę savo lietuviškąją tapatybę, per laiko tankmę bandome įžvelgti ir kitas, egzistavusias praeityje. Kaune tarpukariu lietuviškasis identitetas buvo formuojamas itin aktyviai, tačiau pats Kaunas buvo gana kosmopolitiškas miestas. Tai rodo skaičiai. Kaune žydai sudarė apie 26 proc. – beveik trečdalį Kauno gyventojų. Įdomu buvo patyrinėti, kokia kultūra jie domėjosi, kas jiems rūpėjo ir apskritai kaip jie gyveno.

Pirmiausia buvo smalsu patyrinėti, kaip istoriniuose šaltiniuose atsispindi Lietuvoje egzistavęs žydų teatras. Nei Lietuvos, nei užsienio teatrologai šio fenomeno visai netyrinėjo, lyg jis neegzistuotų. Žydų teatras Lietuvoje asocijavosi tik su Vilner trupe kolektyvu, kuris labai neilgai egzistavo Vilniuje. Tačiau tarpukario spaudos straipsniai, nuotraukos, plakatai, afišos liudija, kad žydų teatras Kaune buvo visavertis ir turėjo gana daug publikos. Šis teatras veikė ne tik Kaune, bet ir labai intensyviai gastroliavo Lietuvos provincijoje. Per vieną mėnesį teatro trupė galėdavo aplankyti iki keturiolikos provincijos miestų.

– Kuo šis teatras svarbus? Kokia jo reikšmė formuojantis lietuviškai kultūrai ir teatrui?

– Žydų teatrą reikia matyti pasauliniame kontekste, nes tai yra diasporos, tinklaveikos teatras, lyg koks šiuolaikinis feisbukas. Tik tiek, kad tuo metu aktorius į vieną kolektyvą būrė ne šiuolaikinės komunikacijos technologijos, o senasis paštas. Įvairiuose pasaulio miestuose buvo agentų, kurie padėjo megzti ryšius, suburti trumpalaikius teatro kolektyvus. Žydų teatro aktoriai buvo nomadai. Jie keliavo iš vienos vietos į kitą, tik trumpam apsistodami įvairiose pasaulio vietovėse. Juos galima lyginti su dabartiniais globalaus pasaulio piliečiais, kurie irgi nesustodami keliauja iš vienos šalies į kitą ir yra šiuolaikinio pasaulio varomoji jėga. Tai nebuvo statiškas teatras – jis nuolat judėjo, vystėsi ir reflektavo to laiko aplinką. Sovietiniai ir posovietiniai teatrologai šio teatro nevertino, tačiau tarpukario kultūrologai šį teatrą matė kaip savo kultūros dalį. Jam daug dėmesio skyrė Borisas Dauguvietis, rašydamas straipsnius arba kviesdamas apie jį rašyti kitus žurnalistus. Tarp tų žurnalistų buvo ir Vytautas Bičiūnas, apie šį teatrą rašė Balys Sruoga.

– Kaip šis teatras atsirado Kaune?

– Žydų teatro Kaune ištakos siekia XX a. pradžią. Pirmieji šaltiniai, liudijantys apie atsirandantį teatrą, liudija, kad Kaune jis pradėjo kurtis apie 1905 m. Kaunas tada buvo Rusijos gubernijos pakraštys. Čia gyvenantys žydai kvietėsi iš Rusijos, Sankt Peterburgo, žymesnius aktorius ir chorus. Po vieno Peterburgo choro apsilankymo Kaune pradėjo steigtis pirmosios muzikos ir teatros draugijos. Pirmasis žydų teatro autorius, kurio pjesės buvo parodytos Kaune, buvo Abraomas Goldfadenas – viena ryškiausių jidiš teatro žvaigždžių. Jis buvo jidiš teatro pradininkas, populiarus visur, kur tik buvo žydų diaspora. Pirmieji jidiš spektakliai vyko Rotušės salėje.

Vėliau, apie 1919 m., jau veikė stabilesnė trupė. Ją sudarė aktoriai, susirinkę iš kitų Rusijos gubernijų, daug žydų menininkų iš Vilniaus atsidūrė Kaune. Kaip ir Lietuva, taip ir žydai panašiu metu pradėjo save identifikuoti kaip etninį vienetą ir ieškoti būdų tai išreikšti. Kai tik prasidėjo tautiniai judėjimai, teatras tapo pagrindiniu įrankiu tam identitetui reikštis. Vis dėlto jidiš teatrui Lietuvoje buvo sudėtinga įsitvirtinti, jis negalėjo konkuruoti su lietuvišku teatru. Valstybės parama šiam teatrui buvo minimali, todėl jis pats turėjo už save kovoti ir pats užsidirbti pinigų.

– Kokias dar žymiausias Kaune dirbusias žydų teatro žvaigždes derėtų žinoti?

– 1919 m. atsiranda keletas menininkų, palaikančių žydų teatrą ir kultūrine prasme save atrandančių kaip žydų tautos atstovus. Vienas jų – Leonidas Sokolovas, kuris atvyksta iš Vilniaus su žmona, ir Kaune randa terpę, kurioje pradeda dirbti. Tiek į Valstybės, tiek į jidiš teatrus atvykdavo kitų šalių menininkai. Greta dabartinio muzikinio teatro (tuomečio Valstybės teatro) šiltuoju metų laiku veikdavo Vasaros teatras, į kurį atvykdavo daug rusų menininkų, Italijos operos žvaigždžių. Jidiš teatre dirbo žymūs tarptautinio lygio aktoriai Rudolfas Zaslavskis, Ida Kaminska, rusų nebylaus kino žvaigždė Osipas Runičius, Zigmundas ir Jonas Turkovai, kurie buvo ir jidiš kino kūrėjai.

Norisi paminėti ir tuos žmones, kurie tarpininkavo artistams ir buvo jų agentais. Tai nepelnytai užmirštas anterpreneris Gabrielius Lanas. Jis buvo žydų kilmės verslininkas, spaustuvininkas, kuris ilgą laiką dirbo ir Kauno miesto teatre. Jo dėka į Kauną atvažiuodavo daug užsienio žvaigždžių dainininkų. Tuo metu pakilo mūsų miesto teatro lygis ir buvo gausiai lankomas. Ir, kaip rašo to meto spauda, G.Lanas net gebėjo tuo pačiu metu vadovauti septyniems teatrams įvairiose kitose šalyse. Jis buvo tas žmogus, kuris laidavo už 1919 m. susikūrusią L.Sokolovo trupę, kad ji mokės mokesčius, ir jis visus tuos 20 metų jidiš teatrą lydėjo kaip jo tėvas, kaip vienas iš dalininkų ir steigėjų. Kaip ir daugumos žydų, jo likimas tragiškas. Jis žuvo kartu su kitais IX forte.

Be G.Lano, reikėtų paminėti ir Borisą Bukancą, kuris buvo itin veiklus, landus ir suktas. Bet jo dėka į Kauną atvažiuodavo daug tarptautinių jidiš teatro žvaigždžių. Jis kviesdavo ir kitų šalių menininkus – jo dėka Kaune lankėsi rumunų čigonų berniukų choras. Vienu metu bandė atvežti net ir baletą iš Indijos, tačiau švietimo ministerija nesutiko. Jo užmojai buvo platūs, tik finansiškai juos suvaldyti buvo sudėtinga.

Dar viena asmenybė, kurią verta paminėti, – nuo 1936 m. teatrui pradėjusi vadovauti Rachelė Berger. Ji į Kauną iš Paryžiaus atvyko 1931 m. kartu su Rudolfu Zaslavskiu. Spauda ją mėgo ir net aprašė, kaip ją persekiojo gerbėjai ir net jai grasino. Ji ėmėsi stropiai kelti jidiš teatro lygį. Bendravo su ministerija, reikalavo lėšų. Dirbo su Stasiu Pilka, statė Vaičiūno "Nuodėmingąjį angelą" ir bandė jidiš teatrą integruoti į bendrą kultūrinį gyvenimą.

– Kokį repertuarą siūlė teatras ir kokia publika jame lankydavosi?

– Žydų teatro auditorija buvo ta pati, kuri anksčiau lankėsi Miesto teatre. Ji buvo imli naujajam teatrui, išalkusi etninio tautinio teatro jidiš, o ne rusų kalba. Repertuarą dažniausiai sudarė operetės, komedijos žanro pastatymai. Spektakliuose dažnai būdavo kalbama apie judėjų kultūros archetipus. Kartu tai buvo ir plačiajai auditorijai skirti spektakliai su dainomis ir šokiais. Publika juos itin mėgo. Statistika rodo, kad 1931 m. jidiš teatro lankomumas buvo didesnis nei Valstybės teatro – apie 90 tūkst. lankytojų, o Valstybės teatro – 80 tūkst. Šie įdomūs statistiniai duomenys rodo, kad Kauno gyventojams nebuvo įdomus vien tik tai Valstybės teatras, o ir tarptautiniu mastu dirbantys menininkai.

Žydų teatras statė pagrindinius populiariausius kūrinius, kurie jau buvo patikrinti Amerikos, Niujorko, scenose. Niujorkas buvo žydų teatro centras ir iš ten sėkmingi pastatymai keliavo čia. Kaip rodo spektaklių afišos, daugumos spektaklių yra nurodyti pavadinimai, bet nėra parašyta autorių, o ir pavadinimų gali rasti net kelis variantus. Yra net buvęs toks atvejis, kad 1923 m. vienas rodytas spektaklis buvo vadinamas liaudies drama, o jau 1925 m. yra atsiradęs šios dramos autorius.

– Kokia kalba buvo vaidinama? Ar ją suprasdavo į spektaklį atėję lietuviai?

– Tuo metu žydų kultūroje buvo vartojamos dvi kalbos: jidiš kalba buvo laikoma liaudies, buities kalba, hebrajų – sakralia, maldai skirta kalba. Teigiama, kad žydų bendruomenė buvo uždara, tačiau ji buvo ir kosmopolitiška. Žydų artistai grojo Lietuvos teatro orkestre, varjetė, įvairiuose Kauno restoranuose. Žydų teatras daugiausia buvo vaidinamas jidiš kalba. Kadangi ši kalba turi daug panašumų su vokiečių kalba, jis buvo suprantamas ne tik žydų žiūrovams. Be žydų, spektakliuose lankėsi daug rusų ir lietuvių. Net ir mažai mokėdami kalbą žmonės ėjo į šį teatrą kaip į itin įdomų, novatorišką reiškinį.

– Kokia šio teatro meninė kokybė? Kiek šis teatras buvo profesionalus?

– Greičiausiai žydų teatras nelabai atsiliko nuo Valstybės teatro. Juk Valstybės teatre irgi būta visokio repertuaro, dėl kurio jis buvo nuolat kritikuojamas. Dauguma jidiš teatro aktorių buvo gimę teatralų šeimose, tad sunku abejoti šio teatro profesionalumu. Lyginant su Valstybės teatru, žydų teatras buvo žymiai lankstesnis. Jis vaidino ten, kur buvo publikos, o jos buvo visuose Lietuvos miesteliuose.

Buvo kritikuojamos žydų teatro dekoracijos, grimas, bet tai jiems nekėlė kažkokių kliūčių nevaidinti ir nedirbti. To meto spauda žavėjosi aktorių talentais, jų gebėjimu įsijausti. Jidiš teatras buvo susijęs su teatro mokykla prieš reformą, Konstantino Stanislavskio mokyklos jie nebuvo išėję. Ikonografijos kol kas yra labai mažai, kuri galėtų būtent leisti atskleisti meninę spektaklių kokybę, tačiau iš to, kaip publika reagavo ir kaip apie spektaklius rašė kritikai, galime sakyti, kad tai nebuvo mėgėjiškas ir prastas teatras.

Svarbu paminėti, kad egzistavo ne tik jidiš, bet ir hebrajų teatro studija, kurios misija buvo susieta su meniškumo siekiu ir teatro meno kalbos ieškojimu, o ne pataikavimu publikai. Hebrajų teatro problema buvo ta, kad teatras hebrajų kalba visų pirma buvo skirtas tam, kad tiek visuomenė, tiek patys menininkai matytų savo ateitį vieningoje žydų žemėje Palestinoje, dabartiniame Izraelyje. Visi aktoriai, kurie čia dirbo ir kūrė šia kalba, po metų kitų išvyko į Izraelį ir daugiau čia nekūrė, nes šis teatras turėjo kitą misiją – sujungti bendruomenę ir išvažiuoti į savo žemę. Tai esminis skirtumas. Šis teatras jau buvo susipažinęs su K.Stanislavskio realistinio teatro sistema ir stengėsi ja vadovautis. Hebrajų studijai vienu metu dėstė K.Stanislavskio mokiniai Andrius Oleka-Žilinskas, Viktoras Gromovas.

– Ar galima išskirti esminius žydų teatro bruožus?

– Žydų teatro estetika susijusi ir su etnografiniu realizmu, būdingu natūralistiniam teatrui, ir su ekspresionizmu, ir su konstruktyvizmu. Jidiš teatras unikalus tuo, kad jis labai egzistavo labai trumpą laiką. Iššovė kaip kometa ir pralėkė per Europą, Ameriką, Pietų Afriką. Neseniai teko skaityti danų tyrėjo Morteno Thingo studiją, kurioje pasakyta, kad danų tyrėjai iš viso nežinojo, kad egzistavo jidiš teatras Danijoje. Dar unikalus  atvejis, kad Europoje yra vienintelė šalis, kurioje jidiš teatras egzistuoja nuo pat jo atsiradimo iki šiandien. Tai Rumunija. Rumunai visą laiką turėjo ir tebeturi jidiš teatrą. Tiesa, dabar jis gal labiau egzistuoja kaip muziejinis reliktas nei gyvas reiškinys.