Pasirinko motociklą

Aistrą motociklams Mantas pajuto maždaug prieš dešimtį metų. Tiesa, tuo metu dvirates transporto priemones jis skolinosi iš bičiulių, o kaskart sėdęs ant svetimų odinių sėdynių rezgė mintį apie nuosavą.

"Pirmiausia įsigijau streetą – nei sportinį motociklą, nei čioperį, labiau miesto. Nebuvo labai galingas, bet pakako, – M.Gaižutis pasakojo, kad plieninį bendražygį, kuriuo važinėjo maždaug trejus metus, keitė kitas – čioperis.

Su lyg juo prasidėjo didžiosios Manto kelionės, subūrusios ir daugiau bendraminčių po "Road Brothers" vėliava.

"Dažniausiai vienas nevažinėju – turime bendraminčių grupę, su kuria reguliariai važinėjamės motociklais kiekvieną ketvirtadienio vakarą, o neretai – ir savaitgaliais. Vadiname save paprastai – "Road Brothers" – kelio broliais. Įprastas terminas, žinomas visame pasaulyje, apibūdinantis visus važiuojančius motociklais, nesvarbu, kokį vairuoja", – anot M.Gaižučio, kartu su kelio broliais jie ne šiaip sau važinėja, o neretai kelia įvairius tikslus. Tarkim, Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga aplankėme visas buvusias ir esamas Lietuvos sostines – Trakus, Vilnių, Kernavę, žinoma, Kauną ir kiekviename jų iškėlėme trispalves.

Aistra keliauti

Pirmas tolimesnis žygis jį ir bendraminčius atvedė į Austrijos Alpes, Grosgloknerio kelią. Didysis Austrijos kelias yra serpantininis, su 36 posūkiais ir vingiuoja per Aukštojo Tauerno parką. Kelias prasideda 805 m, o baigiasi 1,3 km aukštyje. Be to, važiuojant reikia įveikti Hochtoro kalnų perėją.

"Ruožas sudėtingas, bet labai gražus. Skirtas ne tik motociklams. Juo važiuoja net ir vokiečių senjorai su kabrioletais", – M.Gaižutis skaičiavo, kad septynias dienas trukusios kelionės metu drauge su bičiuliais  tąkart įveikė apie 4 tūkst. km.

Netrukus po to keliautojas išbandė Rumunijoje esantį Transfegerešano kelią. Pastarasis yra aukščiausias ir vienas populiariausių kelių Rumunijoje tarp turistų. Tiesa, jo istorija – gana tragiška. Pasakojama, kad kelio statybos pareikalavo ne tik daug daug finansinių išteklių, bet ir žmonių aukų. Oficialiais duomenimis, statant šį kelią žuvo 40 karių, neoficialiais – aukų galėjo būti ir dešimt kartų daugiau.

Aš turėjau energinių batonėlių, tai jie mane gelbėjo, nors visos kelionės metu ir netekau maždaug 3–4 kg svorio.

"Vaizdai kitokie nei Alpėse, tačiau ne mažiau įspūdingi", – nors nuo pastarosios kelionės praėjo nemažai laiko, prisiminimai, anot pašnekovo, neišblėso, todėl jis iki šiol puikiai prisimena, kaip navigacija, rodžiusi asfaltuotą kelią, grupelės iš Lietuvos motociklus nukreipė į žvyrkelį miškuose.

Galvojo trejus metus

Savo čioperį perleidęs broliui ir tėčiui, prieš dvejus metus Mantas persėdo ant naujo – iš JAV pargabento motociklo. Nors pastarojo kitąmet dar laukia kosmetinis remontas, ratai jau dabar sukasi kaip pašėlę. Antai, prieš metus vyras leidosi į kelionę po Lietuvą ir per 16 val. ištirpdė 1,2 tūkst. km. Minėta kelionė – apšilimas prieš šiųmetį iššūkį, kurį Mantas įveikė liepos pabaigoje.

"Negaliu sakyti, kad tai buvo svajonė, tiesiog dalykas, ties kuriuo norėjau uždėti varnelę. Kažkas juk bėga maratoną, važiuoja velomaratoną, dalyvauja ištvermės iššūkiuose, tokiuose kaip "Iron Man", o mano galvoje jau kokius trejus metus sukosi "Iron Butt", – apie amerikiečių sugalvotą ir jau bemaž 30 metų gyvuojantį iššūkį pasakojo M.Gaižutis.

Priešingai nuo daugybės kitų, "Iron Butt" (liet. k. "Geležinis užpakalis") iššūkis neįpareigoja konkrečiai vietai ir laikui. Norint jame dalyvauti nereikia jokios išankstinės registracijos ar dalyvio mokesčio. Svarbiausia – per nurodytą laiką įveikti pasirinktą nuotolį ir iššūkio sumanytojams pateikti tai patvirtinančius įrodymus – nuotraukas su degalinių kvitais ir motociklo spidometro rodmenimis.

"Iššūkių yra begalė. Kai kurie jų skirti tik Amerikai, kiti – Australijai, Europai, tačiau visi jie panašaus principo – dalyvis pasirenka starto vietą, t.y. bet kokią degalinę. Joje įsipylęs degalų, fotografuoja čekyje užfiksuotą laiką ir motociklo spidometro rodmenis. Atitinkamai tai kartoja kiekvienąkart sustojęs degalinėse, kol galiausiai pasiekia finišą – paskutinę degalinę", – iššūkių esmę dėstė M.Gaižutis.

Užsispyrimas: jei niekas nesikeis, kitąmet M. Gaižutis bandys uždėti varnelę ir ant trečio "Iron Butt" nuotolio. Asmeninio archyvo nuotr.

Įveikė du nuotolius

"Iron Butt" iššūkyje galimi trys nuotoliai – 1,6 tūkst. km, kuriuos reikia nuvažiuoti per 24 val., 2,5 tūkst. km, kuriems skirtos 36 val., ir galiausiai 3 tūkst. km su 48 val. limitu.

Jau pirmosios dienos metu Mantas susidorojo su trumpiausia – 1,6 tūkst. km atkarpa. Tam, kad uždėtų varnelę ties antrąja distancija, keliautojui šiek tiek pritrūko.

"Realiai per 36 val. nuvažiavau 2 450 km. Vadinasi, man pritrūko maždaug 50 km, arba apie 15–20 min. Supratau, kad šis atstumas įveikiamas gana nesudėtingai, tai galbūt pasiliksiu jį kitiems metams", – M.Gaižutis džiaugėsi, kad įveikti ilgiausią – 3 tūkst. km – nuotolį jam pavyko gana nesunkiai.

Startavęs iš degalinės Garliavoje, pirmą dieną Mantas nuvažiavo apie 1,7 tūkst. km ir sustojo maždaug devynis kartus. Būtent tiek kartų jis pylė benzino į motociklo baką. Keliautojas pasakojo pirmosios dienos tikslą ir iššūkio pusiaukelę – Hamburgą – turėjęs pasiekti kiek anksčiau, tačiau milžiniškos spūstys tarp Berlyno ir Dresdeno privertė sulėtinti tempą.

"Vokiečiai motociklininkams labai tolerantiški, tai kamštį galėjau apvažiuoti. Deja, pačioje jo pabaigoje, magistralėje, eismas buvo aklinai uždarytas. Nežinau, ar dėl kokios avarijos, ar dėl kelio darbų. Žodžiu, visas eismas buvo nukreiptas mažais kaimo keliukais, kur aplenkti kitas transporto priemones praktiškai buvo neįmanoma, – keliautojas pasakojo, kad toks važiavimo būdas sudegino kelias brangias valandas ir greičiau ištuštino degalų baką, todėl netrukus jis susidūrė su kita problema. – Benzino mažai, degalinės šalia, aišku, nėra. Kažkaip pabėgau nuo kamščio dar mažesniais keliukais, kur radau nedidelę kolonėlę. Nors ji nebuvo įtraukta į mano maršrutą, bet kito pasirinkimo nebuvo. Reikėjo galvoti kažką čia ir dabar, kitaip būčiau sustojęs. Mano motociklo bake telpa 21 l. Tą kartą įsipyliau 20,5 l. Vadinasi, buvo likę tik 0,5 l."

Numetė svorio

Į 48 val. iššūkio valandas įtrauktas ir miegas. Žinoma, gali nemiegoti, gali valgyti arba nevalgyti. Kiekvienas dalyvis renkasi jam priimtiniausią variantą.

Iš Garliavos išvažiavęs penktadienio naktį, trumpam stabtelėjęs Bremene, kur tuo metu dirbo tėtis, 21 val. vietos laiku Mantas jau buvo Hamburge. Miestą šiaurės Vokietijoje, prie Elbės ir Alsterio upių, keliautojas pasirinko dėl kelių priežasčių. Atlikti smulkų remontą didmiestyje, anot jo, kur kas paprasčiau nei mažame mieste. Žinoma, motociklininkas galvojo ne tik apie transporto priemonės gedimus.

"Niekada nežinai, kas gali atsitikti, – nuovargis ar šiaip sutrikti sveikata. Paskaičiavau, kad Kylis nuo Hamburgo – vos už 100 km. Gali lipti į keltą ir plaukti į Klaipėdą. Be to, pagalvojau, kad ir Lenkija netoli, jei jau labai pavargsiu – stosiu ten antros nakvynės", – keliautojas buvo patenkintas, kad nė vienas iš minėtų scenarijų neišsipildė, bet po 5–6 val. miego Hamburge jis jautė įkyrų kaklo skausmą ir lengvą nuovargį. Pastarasis, atsigėrus puodelį juodos kavos, dingo, todėl Mantas vėl sėdo ant motociklo ir suko vairą atgal į Lietuvą.

"Į 48 val. iššūkio valandas įtrauktas ir miegas. Žinoma, gali nemiegoti, gali valgyti arba nevalgyti. Kiekvienas dalyvis renkasi jam priimtiniausią variantą. Organizatoriai rekomenduoja daryti pertraukas, ilsėtis, valgyti. Aš turėjau energinių batonėlių, tai jie mane gelbėjo, nors visos kelionės metu ir netekau maždaug 3–4 kg svorio", – M.Gaižutis juokavo, kad, grįžus namo, grįžo ir prarasti kilogramai.

Pametė visus kvitus

Kaip jau minėjo Mantas, pagrindinis dokumentas, liudijantis apie įveiktą iššūkio nuotolį, – degalų pylimo kvitai. Per neapdairumą, artėdamas prie Hamburgo, motociklininkas juos visus paleido vėjais!

"Stojau degalinėje, užsipyliau degalų, pailsėjau. Uždariau motociklo krepšį, bet nepritvirtinau iki galo. Važiuoju autostrada, žiūriu, vairuotojai man mirksi, pirštais rodo. Galvoju, ko jie nori? Kai apsigręžiau, supratau, – M.Gaižutis vardijo patirtus nuostolius. – Nebeliko vienos iš dviejų naujų pirštinių. Vėjas išpūtė ir segtuvą su visais čekiais. Laimei, turėjau pasidaręs visų jų nuotraukas, tai neturėtų kilti problemų, nes būtent jų, o ne popierinių čekių reikia."

Nuotraukos su kelionės įrodymais jau išsiųstos į Ameriką. Patikrinę visus duomenis ir įsitikinę jų tikrumu, iššūkio organizatoriai per kelis mėnesius Mantui atsiųs patvirtinimą, o sumokėjus 40 dolerių – popierinį sertifikatą, specialų antsiuvą ir numerių rėmelį.

"Kaip minėjau, iššūkį organizuoja ne kokia nors didelė organizacija, o eiliniai žmonės. Jie turi savo tiesioginius darbus, o šia veikla užsiima tik laisvalaikiu, todėl normalu, kad patvirtinimo teks laukti tiek laiko. Juolab kad dabar pats sezonas, visi keliauja, – pasiteiravus, ar sutiktų darsyk kartoti iššūkį, M.Gaižutis buvo atviras: – To paties manęs paklausė žmona Giedrė. Pasakiau, kad turbūt nekartočiau, bet 100 proc. rekomenduočiau tiems, kas mėgsta motociklus ir nebijo iššūkių. Aš vis dėlto esu kitokio tipo keliautojas. Man patinka važiuoti motociklu, stebėti aplinką, ragauti vietos maistą. O čia? Pervažiavau pusę Vokietijos ir beveik nieko nemačiau! Dabar ruošiuosi grįžti į Vokietiją, aplankyti Alpes, Švarcvaldo miškus, pasiekti Prancūziją. Rudenį ten motociklais važiuosime su žmona. Žinoma, jei tik orai bus geri. Priešingu atveju sėsime į automobilį."