Švęsti išskirtinai nelietingas Jonines Santakos parke kauniečiai plūstelėjo dar prieš skelbtą renginio pradžią. Kas kaldinosi žalvarinius pakabukus su baltiškais simboliais, kas gaminosi stiklinius žibintus ar odines apyrankes. Svarbiausią Joninių atributą – laukinių gėlių bei žolynų vainiką – nusipinti padėjo profesionalūs floristai. 

„Aš moku pinti iš pienių – ar lygiai taip pat ir Joninių vainiką pinti?“, – vienoje palapinių besidarbavusios floristės pasiteiravo jauna mergina.

Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.

„Pinant iš pienių naudojama seniausia pynimo technika – be virvės, be siūlo – tiesiog supintų augalų koteliai laiko kitus. Kitas pynimo būdas yra ant virvės arba ant vielutės. Tada galima daugiau žolynų sudėti, vainiką padaryti tankesnį ir storesnį. Be to, kai žolynai vysta, jie susitraukia, vainikas atlaisvėja ir augalai ima iš jo byrėti. O vielutė ar virvė jiems neleidžia išbyrėti“, – vainiko pynimo paslaptimis dalinosi floristė Neringa Paukštytė-Simonavičė.

Merginai tebesvarstant, kuriuos augaliukus pasirinkti vainikui, floristė ėmė pasakoti apie siūlomus naudoti žolynus.

„Štai dobilai – balti ir raudoni. Beje, jie labai skaniai kvepia – jaučiate? Toliau – ramunės, puikios žolelės motiejukai, tada – kviečiai, miežiai, avižos. Šie žali žiedai – arkliarūgštės,  tai nuostabus ir nereiklus augalas, naudojamas vainiko pagrindui. Taip pat naudojame rapsą, įvairiausias smilgas. Į Joninių vainiką labai tiktų rugiagėlės, tačiau jų čia neturime, kaip ir ąžuolo, kurio lapai paprastai dedami į vainikus, pinamus Jonams. Tokie vainikai ilgai išsilaiko, be to, ąžuolas – stiprybės, ilgaamžiškumo simbolis, – pasakojo N.Paukštytė-Simonavičė. – Dabar – bijūnų metas, galima į vainiką įpinti ir vieną kitą bijūno žiedą. Prie šių lietuviškų augaliukų deriname atvežtinius – prašom, galima naudoti ir šias violetines chrizantemas iš Olandijos. Jos puikiausiai pakelia karštį. Tačiau čia jau prasideda improvizacijos, o ne tradicijos. Populiariausia Joninių vainike vis dėlto yra ta nekalta, žavinga ramunė.“

Dirbtuvėse buvo girdėti kalbantis ne tik lietuviškai – ir angliškai, ukrainietiškai. Nusipintus vainikus matavosi prieglobstį nuo karo Ukrainoje Kaune radusios seserys Karina ir Julia su devynmete dukra Polina. Šalia vaikiškame vežimėlyje miegojo jaunesnioji Julios dukra – trijų mėnesių Marija.

„Mums artima ši jūsų tradicija. Mes vainikus piname ir plukdome per Ivano Kupalos šventę, švenčiamą liepos 7 d. išvakarėse. Jaunos merginos pina vainikus ir plukdo juos vandenyje. Kuris vaikinas vainiką iš vandens ištraukia – tas ir yra jai skirtas“, – šyptelėjo Karina.

Iš miestelio prie Nikolajivo į Lietuvą atvykusios ukrainietės pasakojo, kad šiuo metu ten vyksta aršūs mūšiai. „Fiziškai esame čia, bet mintimis – Ukrainoje. Sesė jaunėlę dukrytę pagimdė rūsyje. Marijai buvo penkios dienos, kai išvažiavome. Ir dabar ten baisu, bet tikimės, kad viskas greitai baigsis, kad Ukraina nugalės“, – pasakojo Karina.

Nors šalia vainikų dirbtuvių buvo galima susimeistrauti medinį plaustelį vainikui, šventės dalyviai pagrindinio Joninių atributo Nemunu ar Nerimi leisti pasroviui neskubėjo – juo puošėsi ir toliau dalyvavo šventėje.

Santakos parke įsikūrusioje didžiulėje lauko scenoje koncertavo Paulina Paukštytė, grupė „Rondo“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys".

Tuo metu Šančiuose, viename iš Kauno tvirtovės objektų, kultūros žmonėms geriau žinomame pavadinimu  „PARAKAS“, Joninės kviestos švęsti netradiciškai. Čia merginų su gėlių vainikais ant galvos buvo kur kas mažiau. Prie medžiais apaugusio objekto – buvusio parako sandėlio – būriavosi daugiausia jaunimas.

Būta čia ir tradicinių Joninėms elementų – kurtas laužas, koncertavo tautinio meno ansamblis „Ratelinis“. Tačiau vėliau juos pakeitė elektroninė muzika ir šiuolaikinės pramogos. Eksponuotos skulptoriaus Jomanto Padgursko sukurtios šviečiančios ledo skulptūros, augaliniais motyvais pasipuošusių moterų portretų paroda.

Į „PARAKO“ vidų užklysti viliojo Baziliskų ir „Skambančių raštų“ instaliacijos. „Ir Kaune gyvena baziliskai! Pastaruoju metu kurį laiką domėjausi Kauno baziliskais. Taip, būtent Kauno, ne Vilniaus. Sakysit, tokių nėra? Kodėl neturėtų būti? Kuo Kaunas kitoks?“ – parodos anotacijoje klausė instaliacijų autorė Violeta Damen iš Nyderlandų.

„Čia tikrai šiurpoka“, – įspūdžiais dalinosi grupelė paauglių. Lendant giliau į pusiau po žeme esantį carinių laikų fortifikacijos statinį, temperatūra vėso, iš burnos ėmė virsti garas, kai kurias tamsias, drėgnas patalpas aprašinėtomis sienomis apšvietė tik žvakės šviesa.

Ėmus temti, elektroninė muzika suskambo garsiau, vis daugiau žmonių ėmė būriuotis aplink laužą. „Esu ne kartą dalyvavusi visokiuose tradiciniuose Joninių šventimuose. Ir Rumšiškėse, ir Pyplių piliakalnyje, ir Kauno santakoje. Šį kartą norėjosi kažko alternatyvaus, dėl to pasirinkom „PARAKĄ“. Ir labai džiaugiuosi – pataikėm į tikrą tūsą“, – šypsojosi kaunietė Eglė, į šventę atvykusi su draugu.

Pasitikti vidurnaktį organizatoriai čia kvietė ne tik ieškant stebuklingo paparčio žiedo, bet ir įžiebiant ugnies skulptūrą.