Quantcast

Pašiurpino ugdymo įstaigos atstovų požiūris: investuoti į neįgalius vaikus neverta?

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Neinvestuokite į neįgalius vaikus, jie nieko nepasieks", – toks ugdymo įstaigos atstovų patarimas pašiurpino kaunietę Jurgitą, auginančią dukrą, kuri gimė turėdama Dauno sindromo genetinį sutrikimą.

Lavina visa šeima

Prieš dešimtmetį į pasaulį pasibeldusios Emilijos čia jau laukė vyresnis brolis ir dvi seserys. Būtent jie kartu su mama Jurgita tapo pirmųjų mergaitės, turinčios Dauno sindromo genetinį sutrikimą, gyvenimiškų patirčių liudininkais.

"Emiliją auginu viena, bet jos tėtis mums labai padeda finansiškai. Džiaugiuosi, kad nuo pat jaunėlės kūdikystės man itin gelbėjo ir kitos atžalos. Trečioji dukra Elžbieta pamatė pirmuosius Emilijos žingsnius bei juos nufilmavo. Brolis ir seserys labai stengėsi – visada atrasdavo laiko, kad jų sesutė kuo daugiau lavintų gebėjimus", – atviravo kaunietė, auginanti dešimtmetę dukterį.

Jurgita pasakojo, kad jaunėlė, būdama ketverių, jau pažinojo raides ir skaičius. Tačiau ištarti juos mergaitei – didelis iššūkis ir šiandien. Labiausiai negalia palietė jos gebėjimą kalbėti. Iki šiol Emilija šneka savita, išsiskiriančia kalba.

"Tikriausiai niekas taip ir nesupranta jos ištariamų garsų reikšmių – tik aš viena. Emilijos atėjimas į šį pasaulį mus visus moko ugdyti kantrybę. O jos kasdien prireikia ypač daug", – neslėpė pašnekovė.

Jurgita pasakojo, kad jos ir dukros kasdienybė – kupina laukimo ir nežinomybės. Pastaroji kamuoja užduodama įvairiausių klausimų: nuo pirmųjų žingsnių pradžios bei gebėjimo savarankiškai atsisėsti iki daugelio kitų gebėjimų atsiradimo bei lavinimo.

"Džiaugiamės, kad ji pati paprašo valgyti ir gerti, išeina į kiemą ir nepabėga. Mergaitė yra itin aktyvi, anksčiau beveik negalėdavau kur nors kartu nueiti, o dabar dukros charakteris po truputį keičiasi", – pastebėjo dešimtmetės Emilijos mama.

Emilija ir Jurgita

Prisimena vaikų darželį

Paprašyta prisiminti etapą, kai dukra, gimusi turėdama Dauno sindromo genetinį sutrikimą, buvo pradėta integruoti į visuomenę, Jurgita sakė, kad sulaukusi pusantrų metų mergaitė tris savaites lankėsi Vaikų reabilitacijos ligoninėje "Lopšelis". Čia jai buvo atliktas testas neįgalumui nustatyti ir paskirta reabilitacija. Iškart po to įstaigos personalas pasiūlė lankyti čia veikusią darželio grupę, skirtą neįgaliems vaikams.

Tačiau moteris apsisprendė kitaip: kai Emilijai sukako dveji, mergaitė pradėjo lankyti Kauno lopšelio-darželio "Giliukas" lopšelio grupę.

Ugdymo įstaigos direktorė mergaitę noriai priėmė, o auklėtojai dėjo milžiniškas pastangas ir tai davė vaisių – Emilija išmoko vaikščioti bei savarankiškiau valgyti.

"Būdama trejų dukra pradėjo lankyti ir čia esančią grupę, kurioje įvairaus pobūdžio neįgalūs ar specialiųjų poreikių vaikai integruojami būti kartu su fiziškai sveikais", – pasakojo pašnekovė.

Pasak Jurgitos, mergaitė puikiai pritapo mišrioje lopšelio-darželio "Giliukas" grupėje. Nors ir pasitaikydavo įvairių situacijų, tačiau tiek vaikai, tiek tėvai buvo sąmoningi ir mergaitės neužgauliodavo. O nedideles konfliktines situacijas esą visuomet pavykdavo išspręsti taikiai. Moteris šypteli sakydama, kad iki šiol jos dešimtmetė prisimena šią vietą pozityviai ir važiuojant pro šalį, į aplinką sureaguoja šiluma pulsuojančiomis emocijomis.

Mynė mokyklų slenksčius

Tačiau, kai artėjo laikas ieškoti mokyklos, kurioje Emilija galėtų mokytis, Jurgitai teko minti kelių skirtingų ugdymo įstaigų slenksčius. Pirmiausia dėl dukros moteris beldėsi į vienos privačios mokyklos Kaune duris. Bendrojo ugdymo įstaigos apraše buvo užsiminta, kad neįgalieji ir turintieji specialiųjų poreikių integruojami į visuomenę, lankydami pamokas kartu su fiziškai sveikais vaikais.

"Nuvažiavau ten, tačiau pasikalbėjusi supratau, kad dideliu noru priimti Emiliją į privačią mokyklą personalas netryško. Savo apsisprendimą jie grindė tuo, kad šioje ugdymo įstaigoje esą mokomasi itin sparčiu tempu – dukra gali nesuspėti priimti informacijos srauto taip greitai. Be to, personalas tikino neturintys specialaus asistento, kuris mano mergaitei – būtinas. Žinoma, tai man būtų kainavę papildomai, o mokslas čia – taip pat mokamas. Tačiau, nepaisydama to, norėjau, kad dukra mokykloje būtų saugi", – atviravo Emilijos mama.

Po pirmojo paieškų etapo buvo dar vienas. Jurgita kreipėsi į neįgalius ir specialiųjų poreikių vaikus mieste ugdančią mokymo įstaigą. Tačiau, prisiminė ji, dukrai atlikus gabumų testą, specialistai nusprendė, kad Dauno sindromo genetinį sutrikimą turinčiai mergaitei čia esą netinkama vieta mokytis, nes jos gebėjimai šiek tiek pranoksta kitų, čia besimokančių neįgalių vaikų.

"Ši mokykla man patiko, nes į ją patenkama tik prie durų prilietus specialų įtaisą, ir tokiu pat būdu išeinama. Kadangi Emilija – hiperaktyvi, buvo svarbu, kad ji nepabėgtų iš ugdymo įstaigos ir ją palikusi jausčiausi rami, jog dukra čia saugi. Tačiau, kad ir kaip prašiau, jos nepriėmė dėl anksčiau minėtų priežasčių bei rekomendavo kreiptis į kitą Kaune esančią mokyklą, ugdančią neįgalius ir specialiųjų poreikių vaikus. Joje mergaitė mokosi iki šiol", – pasakojo pašnekovė.

Emilija

Nestokoja užsispyrimo

Paklausta, kaip Emilijai sekasi pastarojoje ugdymo įstaigoje, Jurgita užsiminė, kad dukrai šiek tiek sunkiau rašyti. Tai ji daro lėčiau. Taip pat jau geba skaityti skiemenimis. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, didžiausias keblumas mergaitės kasdienybėje – rišlumo stokojanti ir ne kiekvienam suprantama jos kalba. Jei ne pastarasis keblumas, įsitikinusi moteris, Emilija galėtų lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, kur neįgalieji integruojami į fiziškai sveikų vaikų klases.

"Neslėpsiu, dukra yra labai užsispyrusi ir dažnai į įvairius užduodamus klausimus atsako žodžiu "ne". Tačiau kartais iš mokyklos parsinešusi užduočių lapus, ji noriai ima skaityti, kas juose parašyta. Jei, pavyzdžiui, pasiūlau Emilijai ką nors parašyti pačiai, ji pirmiausia kelis kartus atsako: "ne, aš neisiu". Tačiau, kai nustoju prašiusi, mergaitė po kurio laiko pati pasiima lapą ir ką nors parašo", – dešimtmetės mergaitės kasdienybės detalėmis dalijosi mama.

Tikiu, kad papildomas lavinimas padeda vaikams, turintiems Dauno sindromą, tobulėti.

Laukia su nerimu

Vis dėlto Jurgita su didžiausiu nerimu sako laukianti prasidėjusių naujųjų mokslo metų. Pasak jos, kai kurie tėvai norėtų, kad po pamokų čia besimokančius vaikus iš privačios ugdymo įstaigos atvykę specialistai papildomai mokytų matematikos. Nors mokyklai tai nekainuotų, tokia galimybė nesuteikiama.

"Ne kartą kai kuriuos šios ugdymo įstaigos, kurioje mokosi mano mergaitė, darbuotojus girdėjau sakant: "Neinvestuokite į vaikus, jie nieko nepasieks." Toks požiūris mane gąsdina, nes tikiu, kad papildomas lavinimas padeda vaikams, turintiems Dauno sindromą, tobulėti. Tai žinau, kadangi beveik visus už Emilijos negalią gaunamus pinigus išleidžiu logopedo paslaugoms, šokių terapijos užsiėmimams, o rudenį vesiu dukrą į gimnastikos pamokas. Visa tai tam, kad mergaitė geriau jaustųsi ir išmoktų kažko naujo. O tuo metu kai kurie šios mokyklos darbuotojai tuo klausimu nusiteikę priešiškai ir varo tėvus į neviltį", – atviravo moteris.

Paklausta, ar bėgant laikui Jurgita ketina ieškoti kitos mokyklos, į kurią galėtų eiti jos dukra Emilija, dešimtmetės mama sakė mananti, jog atrasti ugdymo įstaigą, kur neįgalūs ar specialiųjų poreikių turintys vaikai į visuomenę būtų integruojami kaip visaverčiai asmenys, yra išties nelengva.


Aktuali informacija tėvams

Kauno miesto savivaldybės atstovų teigimu, mieste veikia keturios įstaigos, teikiančios ugdymą vaikams, turintiems negalią ir specialiųjų poreikių: Prano Daunio ugdymo centras, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, Jono Laužiko mokykla bei Kauno specialioji mokykla.

Kaip "Kauno dienai" teigė miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Asta Keruckė, čia sutelktos specialistų komandos teikia švietimo pagalbą ir ugdymą vaikams, negalintiems integruotis į bendrojo ugdymo mokyklas.

"Pastaruosius metus visoje Lietuvoje aktyviai vykdomas siekis – kuo daugiau vaikų, turinčių negalią ar specialiųjų poreikių, integruoti į bendrojo ugdymo mokyklas. Tokios krypties laikomasi ir Kaune. Tai reiškia, kad visose mokyklose ugdomi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, o turintys vidutinę ar didelę negalią – specialiosiose mokyklose", – akcentavo ji.

A.Keruckė pabrėžė, kad šešiuose Kauno darželiuose taip pat veikia specialios grupės, kuriose ugdomi vaikai, turintys negalią, o kiti – turintys specialiųjų poreikių, ugdomi visose ikimokyklinio ugdymo įstaigose kartu su fiziškai sveikais vaikais.

"Norėdami patekti į bet kurią iš įstaigų, tėvai per centralizuotas elektronines sistemas turi pateikti prašymus. Šiose įstaigose esančių Vaiko gerovės komisijų posėdžiuose įvertinama, kokia pagalba bus reikalinga vaikui. Jei turi, tėvai taip pat privalo pateikti gydytojo ir Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos pažymą. Jei neturi – tokie vaikai siunčiami įvertinti", – subtilybes vardijo Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja.

Pasak pašnekovės, kiekvienam vaikui tiek darželyje, tiek mokykloje sudaromas individualus planas. Tėvai su teikiama pagalba supažindinami pasirašytinai, o prireikus, pagalbos planas koreguojamas.

Informacija apie Kauno miesto švietimo įstaigas bei priėmimo sąlygas viešai skelbiama internete.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gintautas

gintautas portretas
gal jau laikas ką nors naujo parašyti ,šį straipsnį publikuojat kelias savaites

o siaube

o siaube portretas
"auklėtojų milžiniškų pastangų dėka Emilija išmoko vaikščioti...", be abejonės lenkiu galvą prieš šias auklėtojas, bet atleiskite, o ką mama veikė? ar tik reikalauti iš visų moka?

Tautvilas

Tautvilas portretas
kvailos kalbos apie investicijas. kai investuojama tikimasi, kad atsipirks. o kai nesitikima kad atsipirks - tai nera investicija.
VISI KOMENTARAI 27

Galerijos

Daugiau straipsnių