Primena kelionių akimirkas

Jaukioje Šilo namų salytėje – net 36 skiautininkių darbai iš visos Lietuvos. Nagingų moterų siuvinius surinko ir originaliai apipavidalino, pavadinimus ranka išsiuvinėjo kaunietė Regina Bagdonienė. Darbuose – gražiausios, įspūdingiausios kelionių po Europą akimirkos, skiautininkių patirtos beveik per dešimtmetį. Paroda taip ir vadinasi – „Mūsų kelias į Europą“.

Pašnekovė su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai kasmet su skiautininkėmis vykdavo į keliones užsienyje. Danija, Vokietija, Lenkija, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija, Škotija – tai kraštai, kuriuos moterys aplankė Lietuvos skiautininkių prezidentės Aldonos Tamonytės dėka. „Važiuodavome į skiautinių parodas Europoje pasižiūrėti, kaip ten viskas daroma, pasisemti naujų idėjų, žinių. Juk klubo veiklos pradžioje interneto ar specializuotų skiautinių žurnalų nebuvo. Grįžusios puldavome siuvinėti kelionių įspūdžių. Taip gimdavo ilgiausi skiautinių kilimai – maždaug 3–4 m ilgio!“ – aiškina senjorė, šiai parodai takus atsargiai išardžiusi ir moterų darbus gražiai susiuvusi į atskirus pano pagal kelionių metus (2000–2009 m.) ir aplankytas šalis.

Kukliai: buvusio Kauno mero Andriaus Kupčinsko įteiktu Gerumo kristalu R.Bagdonienė džiaugiasi, bet nesididžiuoja. Sako, kad jo vertos visos moterys, siuvusios neišnešiotukams skiautinių antklodėles. / Rasos Rožinskienės nuotr.

„Labiausiai man įstrigo pirmoji kelionė į Vokietiją, Berlyną. Mus priėmė viena skiautininkė savo namuose, apžiūrėjome jos darbus. Paskui sėdome į autobusą ir važiavome į Daniją, Odensę. Su žemėlapiais draugavau darbe, todėl sugalvojau padaryti ir mūsų, skiautininkių, kelionių žemėlapį, kuriame raudonais taškeliais pažymėjau per dešimtmetį aplankytus skirtingų šalių miestus“, – aiškina Regina ir mielai pozuoja prie pačios sudaryto ir originalia lankstymo technika įrėminto Europos žemėlapio.

Paklausta, ar mėgo keliauti su vyru anksčiau, skiautininkė tik liūdnai nusišypso. Būtų buvę gerai, bet geležinė uždanga neleido. Tik vieną vienintelį kartą jai pasisekė gauti kelialapį į Kiprą ir Graikiją. Vyras Jurgis prisimena, kad dar viena išvyka į užsienį buvusi pas sūnų, kuris atliko karinę tarnybą Vokietijoje.

Skiautiniai gimsta iš nuotraukų

R.Bagdonienė kelionėse daug fotografavo, o labiausiai patikusios nuotraukos atgimė jos skiautinių darbuose. Danijoje ji užfiksavo įspūdingą saulėtekį virš Baltijos jūros, Škotijoje Reginą sužavėjo nacionaline gėle vadinami dagiai, o Prancūzijoje – cikados.

Dar vienos kelionės metu ji metro stotyje ant sienos pamatė iš plytelių sudėliotą semaforą (traukinių eismą reguliuojantį signalą), tad grįžusi namo panoro jį įamžinti medžiagų skiautėmis. Norvegijoje senjorė žavėjosi fjordais ir pro kalnus daugybę kilometrų besitęsiančiais tuneliais, o grįžusi iš Nyderlandų siuvinėjo tulpes. Bandė ir prie savo namų jas sodinti, bet išdykėliai kiemo vaikai vis ištrypdavo.

„Nebūtinai iš tų kelionių po Europą įstrigdavo garsūs miestų objektai ar statiniai. Kartais į atmintį įsirėždavo ir vaizdai, tiesiog matyti pro autobuso langą. Pavyzdžiui, vėjo malūnai ar ožys ant šieno kupetos, pūpsančios kažkokioje baloje“, – juokiasi menininkė, tąsyk pasidariusi to ožio nuotrauką, o grįžusi namo – išsiuvinėjusi jį skiautinyje.

Parodoje „Mūsų kelias į Europą“ – ne tik skiautinių technika sukurti kelionių momentai, bet ir ant medžiagos atspaustos nuotraukos. Vienoje jų, darytoje 2004-ųjų gegužės 1-ąją Amsterdame, Regina su skiautininkėmis švenčia Lietuvos įstojimą į ES.

2008-ųjų kadrai dar mena gaisro nenuniokotą Dievo Motinos katedrą Paryžiuje. „Kai 2019-aisiais ją apgadino gaisras, išsyk susiradau Paryžiaus nuotraukas ir ėmiau sukti galvą, kaip turimus vaizdus perkelti ant medžiagos“, – pasakoja skiautininkė.

Perskaitė „Kauno dienoje“

Regina sako, kad skelbimą apie Kaune rengiamus skiautininkių kursus ji perskaitė „Kauno dienoje“. 1995-aisiais juos organizavo dvi menininkės – Onutė Kujelienė ir Laima Kigaitė, vadovavusios skiautininkių klubui.

„Tuo metu buvau dar dirbanti pensininkė – inžinierė-projektuotoja. Su menais neturėjau nieko bendro – tik su geodezija, šildymu, vėdinimu ir pan. Be galo mėgau smulkų geodezininko darbą – rengti planus, matuoti, skaičiuoti koordinates“, – pasakoja kaunietė, kuri mato daug bendro tarp geodezijos ir skiautinių, nes tiek vienur, tiek kitur reikia tikslių matavimų, skaičiavimų ir auksinės kantrybės.

Deja, moters debiutas skiautininkių kursuose nebuvo sėkmingas – vykdama į pirmąjį užsiėmimą ji lipo iš autobuso, pargriuvo ir susilaužė dešinę ranką. Tad kursus teko lankyti sugipsuota ranka – negalėjo nei kirpti, nei siūti, tik klausytis. Po kurio laiko neiškentusi pabandė ir pati kažką pasiūti iš medžiagų skiaučių. Kai pirmąjį skiautinį parodė mokytojoms, jos nebuvo labai patenkintos.

„Pamenu, supeikė mane, kad negražiai spalvas parinkau. Tuomet supykau ir ilgam padėjau siuvinį į kampą. Kol vieną dieną sugalvojau dar sykį pamėginti ir iš senų kaklaraiščių pasisiūti liemenę“, – prisimena Regina, kuriai siuvimas nebuvo naujiena.

Anot jos, sovietinės moterys daug ką turėjo mokėti – ir siūti, ir megzti, nes parduotuvėse tais laikais nieko nebuvo. R.Bagdonienė mezgė daugiausia namiškiams, o liemenė iš mažyčių skiautelių tąkart išėjo tokia puiki, kad įkvėpimo pagauta pasiuvo dar keletą. Su jomis dalyvavo pirmojoje savo skiautinių parodoje, kuri vyko „Archyvo“ galerijoje.

Reikia preciziško tikslumoRegina pasakoja skiautinius atradusi tik gimus anūkams. „Būdavo, susidėlioju ant grindų didžiausią piešinį, visas skiauteles susiderinu pagal spalvas, o praūžia anūkė kaip viesulas – ir visas darbas perniek“, – juokiasi kantrioji močiutė, skiautinius tuomet nusprendusi siūti tik anūkėlei nuėjus miegoti pietų miego.

Kaip gimsta Reginos paveikslai iš skiaučių? Iš pradžių ji nusipiešia eskizą, paskui derina medžiagų spalvas, karpo smulkiausias detales, kurias sudygsniuoja rankomis. Kuo detalės mažesnės – tuo darbas profesionalesnis, sudėtingesnis.

Regina pasakoja, kad pasitikdama 2000-uosius pasiuvo didžiulį skiautinių darbą (3,60 m x 2,75 m), kurį pavadino „Amžių sandūra“. Tame paveiksle ji vaizdavo daugybę įvykių, kurie vėliau pasaulyje įvyko iš tiesų. Kiek jame buvo medžiagų skiaučių? Be skaičiaus, nes vien kvadratėlių – 2 tūkst.! Dabar paveikslas kabo Rokiškio muziejuje, o 2000-aisiais jis puošė vieną Odensės koplyčią, kurioje buvo eksponuojami lietuvių moterų skiautininkių darbai.

„Svarbiausia siuvant šia technika – tikslumas. Jei detalės nesueina – tenka ardyti. Esu siuvinėjusi Betliejaus žvaigždę, kurią sudaro net 120 smulkiausių detalių“, – aiškina menininkė, kurios didžiausias kritikas, o kartu ir gerbėjas yra vyras Jurgis.

„Tai jam negražu, tai sako, kad nėra perspektyvos“, – skundžiasi Regina, bet tuojau susizgrimba, jog vyras jos keliones mielai finansuodavo ir nebambėdavo, kad žmona po Europą važinėja viena. Buvęs inžinierius projektuotojas-hidrotechnikas, dabar pensininkas Jurgis yra nubraižęs net Kauno hidroelektrinę, kurią žmona panoro išsiuvinėti viename skiautinyje.

Pagarbiai: senjorai Regina ir Jurgis Bagdonai vertina vienas kito pagalbą ir draugystę. / Rasos Rožinskienės nuotr.

Iš medžiagos – ir lankstiniai

Anot senjorų Bagdonų, jų namuose tiek visokių medžiagų atraižų maišų maišelių, kad nėra net kur kojos pastatyti. Kai prieš 30 metų darė buto remontą, pritrūko pinigų. Tai pusę sienų nudažė, o kitas nukabinėjo Reginos skiautinių paveikslais.

„Dabar atrodo net gražiau už tas suremontuotas“, – juokiasi Reginos vyras Jurgis. Būna, kad, užėjus įkvėpimui, savo atraižų lobynus žmona susitvarko pagal spalvas ir atspalvius, tačiau bedirbant ir vėl viskas susimaišo.

R.Bagdonienė džiaugiasi, kad buvęs vaikų kambarys dabar yra jos darbo erdvė, kur stovi kompiuteris, siuvamoji mašina. Ten ji ne tik siuva skiautinius, bet ir lanksto iš medžiagų. Vyras didžiuodamasis antrina, kad jų namuose kabo net 77 žmonos lankstiniai iš medžiagos. „Vadinu tuos darbus lankstinių katalogu, mat visi kvadratai išlankstyti skirtingomis technikomis“, – aiškina jis.

Paklausta, kur išmoko taip lankstyti, skiautininkė kuklinasi. „Nieko sudėtingo čia nėra. Panašiai kaip lankstytum iš popieriaus, tik medžiagą dar reikia sutvirtinti adata su siūlu“, – išduoda paslaptį skiautininkė, turinti ir dar vieną hobį – simegrafiją (siuvinėjimą ant popieriaus – aut. past.) Anot Jurgio, jų namuose daugybė žmonos išsiuvinėtų atvirukų. Kai pasieks 100, galbūt surengs ir jų parodą.

Hobio nepaveldėjo

Paklausta, kuo gyvena dabar, Regina juokiasi, kad labai mėgsta spręsti kryžiažodžius. Skiautinių jau nebeturi kur dėti.

Dukra Jolita, nors ir baigusi meno mokyklą, šia technika nesidomi – mieliau mezga ir siuvinėja. 23-ejų anūkei Karolinai, kadaise ardydavusiai močiutės paruoštukus, Reginos hobis irgi nelabai rūpi. Sūnus Marius (jiedu su seserimi Jolita – dvyniai) nusibeldė laimės ieškoti net už Atlanto. Iš pradžių gyveno Niujorke, dabar – kaime, miško glūdumoje, kur dažnai svečiuojasi net meškos.

Prieš penkiolika metų, gimus antrajai sūnaus dukrai, Regina buvo nuvykusi jo aplankyti. Iš tos kelionės, sako, mažai ką mačiusi – tik Laisvės statulą ir Manhatano brodvėjų, po kurį visą dieną viena vaikštinėjo, kol sūnus, grįždamas iš darbo, ją pasiėmė.

„Netikėtai susirgo mažoji anūkytė, todėl visi labiau buvome susirūpinę jos sveikata, o ne mano ekskursine programa, – prisimena senjorė, skiautinio amerikietiška tematika taip ir nesukūrusi. – Kadangi Laisvės statulos nuotrauką turiu, gal kada nors atsiras ir skiautinys.“

Paklaustas, ar nepavydėjo žmonai kelionių, vyras purto galvą. „Oi, ne. Prisivažinėjau ir aš per savo amželį su šaulių komanda. Buvau Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės narys“, – linksmai prisimena prabėgusius laikus vyras ir sako, kad jo žmona vakarais ne tik kryžiažodžius sprendžia, bet ir vėl kažką gražaus iš skiaučių kurpia.

Kadangi su žemėlapiais draugavau darbe, tai sugalvojau padaryti ir mūsų – skiautininkių – kelionių žemėlapį.

Ruošia dovaną sostinei

Paprašyta išduoti paslaptį, ką siuvinėja dabar, Regina juokais bara savo vyrą Jurgį, kad šis visas jos paslaptis išduoda. Anot jos, skiautininkių feisbuko puslapyje yra kvietimas sukurti kažką gražaus Vilniaus miestui, kitąmet švęsiančiam 700 metų jubiliejų, paminėti.

„Jau sugalvojau, kad bus keturi skiautinukai. Darau kompasą, kurį mačiau ant Rotušės grindinio; dar siuvinėsiu Gedimino sapną su kaukiančiu vilku, kituose dviejuose darbuose pavaizduosiu Vilnių prieš 100 metų ir dabar“, – dalijasi kūrybinėmis mintimis Regina, kuri turi dar vieną svajonę – sukurti skiautinį apie savo tėviškę.

Kilusi iš Rokiškio rajono, Obelių, užaugusi devynių vaikų šeimoje, senjorė atvirauja, kad šešių jos brolių ir seserų jau nebėra. Todėl skiautinys, kuris įamžintų jos vaikystės laikų atminimą, be galo svarbus.

Baigiantis pokalbiui, žvilgsnis užkliūna už paslaptingos dėžutės, kurią Reginos vyras laiko glėbyje tarsi didžiausią turtą. Kas joje? Gerumo kristalas, prieš daugiau nei penkiolika metų pelnytas už gerus darbus. Drauge su kitomis skiautininkėmis R.Bagdonienė Kauno klinikų Neonatologijos skyriuje gulintiems neišnešiotiems naujagimiams siuvo ir dovanojo skiautinių antklodėles inkubatoriams uždengti.