Išplėštas iš mirties nagų

"Dievas suteikė man galimybę susipažinti su viena nepaprasta moterimi, kuria kas dieną žaviuosi vis labiau ir labiau, – rašė feisbuke Asta Mikalonytė-Kurapkienė. – Atrodytų, ji niekuo neišsiskiria iš kitų: dirba, augina su vyru vaikus, bet… Ši moteris kiekvieną mielą dieną kuria stebuklą – gelbsti myriop pasmerkto katino gyvybę. Tuo metu yra žmonių, kurie išmeta laukan sveikus, veislinius gyvūnus vien todėl, kad jie nusibodo, kad verčia namus aukštyn kojomis, šiukšlina, teršia, mėto kuokštus plaukų ir t.t. O štai veterinarijos specialistė Nomeda Juodžiukynienė be galo kantriai, su didžiule meile jau antrus metus atlieka sudėtingas procedūras, kad tik Kendis – toks buvusio mirtininko katino vardas – gyventų."

... LSMU Veterinarijos akademijos kieme, išlakaus medžio pavėsyje, stoviniuojanti moteris užvertusi galvą su kažkuo kalbėjosi. Iš aukštybių pasigirdo garsus "miau", ir ant kamieno pasirodė smėlio spalvos katino, atbulomis besileidžiančio kamienu, siluetas.

"Šaunuolis, Kendi", – pagyrė moteris. Iškart supratome, kad tai ir yra Nomeda Juodžiukynienė ir jos Kendis, aprašyti feisbuke. "Šiandien turėjau pasiimti Kendį į darbą, nes namie neliko šeimos narių, kurie suleistų jam vaistų – be jų katinas negali gyventi nė dienos", – paaiškino bendrosios ir specialiosios patologijos dėstytoja dirbanti Nomeda.

Kol žemėn nusileidęs gražuolis katinas akimis vėl bandė įvertinti  galimybę pakartoti medžio šturmą, jo šeimininkė, rankose laikydama specialų katino pavadėlį, ištarė: "Nerealus. Šis katinas tikrai nerealus, nes buvo pasmerktas eutanazijai, o išliko gyvas ir dar, kaip matote, karstosi po medžius."

Šis katinas tikrai nerealus, nes buvo pasmerktas eutanazijai, o išliko gyvas ir dar, kaip matote, karstosi po medžius.

Keturkojis "gydytojas"

Pernai vasarą Nomedos kolegės draugai, gyvenantys Lazdijuose, parke rado vos judantį, išsekusį katiną. Vietinėje gydykloje nustatė, kad lūžę jo dubens kaulai, paralyžiuota šlapimo pūslė ir uodega. Jautrūs žmonės, patys priglaudę namuose kelis sužalotus gyvūnus, atvežė katiną į Kauną, į dr. L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų kliniką. Keturkojis nelaimėlis pateko į veterinarijos gydytojo Dmitrijaus Kvitkos rankas.

"Kai pirmą kartą aplankiau šį mūsų klinikoje gydomą katiną, jis iškišo letenėlę pro narvo grotas ir, švelniai sugriebęs mano pirštą, ėmė murkti... Supratau, kad negaliu palikti šio niekieno gyvūno, kuriam grėsė eutanazija. Tad po kelių dienų nelaimėlis iš mūsų klinikos iškeliavo į Vilnių, į Jakovo veterinarijos centrą, pas veterinarijos gydytoją chirurgę Margaritą Grikšaitę. Šiame centre buvo galima atlikti kai kuriuos svarbius tyrimus, naudojant kompiuterinę tomogramą, magnetinį rezonansą", – pasakojo Nomeda.

Atlikus tyrimus, katinui buvo paskirtas gydymas, mažinantis stiprų stuburo juosmeninės dalies smegenų patinimą. Be to, gyvūnas iškentė ne vieną operaciją: M.Grikšaitė amputavo lūžusią katino uodegą, kastravo jį, operavo išorinius šlapimo takus, kad būtų galima gyvūną kateterizuoti namų sąlygomis. Na, o lūžę dubens kaulai po truputį gijo savaime.

"Sveikdamas Vilniuje, katinas tapo veterinarijos centro stacionaro numylėtiniu. Tegul ir netvirtai žengdamas, jis pats tapo čia gydomiems šunims ir katėms gyva terapijos priemone: drąsiai eidavo pas juos, bendraudavo, mėgindavo nugvelbti patikusį kąsnelį, keldavo keturkojams ligoniams ūpą. Ypač naudinga tokia jo terapija buvo katėms, linkusioms pulti į depresiją po sunkių operacijų. Ilgainiui šis bebaimis, optimizmą skleidžiantis keturkojis "gydytojas" gavo vardą Kendis", – aiškino jo šeimininkė Nomeda.

Gerumo pamokos

Kendis atsistojo ant kojų tik šią vasarą. Kodėl jam leidžiama laipioti į medžius po tokios sunkios traumos? Pasirodo, tai gera treniruotė jo raumenims ir stuburui. Dėl tos pačios priežasties einama su Kendžiu kelis kartus per dieną pasivaikščioti. Beje, Nomedos vaikai, visą laiką prašę šuniuko, dabar labai džiaugiasi. Mat Kendį reikia išvesti laukan ir rytą, ir vakarą. Neprošal – ir dieną.

Apie po patirtų traumų ir operacijų pagerėjusią katino sveikatą byloja ir sugrįžęs jo gebėjimas rąžytis, miegant susisukti, kaip įprasta katėms, į kamuoliuką (prieš kelis mėnesius tai nepavykdavo). Gal todėl iki šiol mėgstamiausia jo poza miegant – ant nugaros.

Kendis įprato prie du kartus per dieną leidžiamų vaistų. Pamatęs švirkštą su girdomais vaistais, iš anksto primerkia vieną akį ir pakelia viršutinę lūpą – vaistai juk sugirdomi, suleidžiant juos per dantų tarpą.

"Kaip Rubiko kubą dėlioju vaistų kombinacijų schemas ir jų sugirdymo ar suleidimo laiką. Kendis tas procedūras priima nuolankiai – tarsi kasdienybės duotybę. Kai jo sveikata pablogėja, man į talką ateina kolegos, šeima. Mano vaikai jau moka ištirpinti tabletes ir jas sugirdyti katinui, o vyras – suleisti vaistus. Tad man nebebaisu net ir į komandiruotę išvažiuoti", – šypteli pašnekovė.

Beje, visų Kendžio negalavimų puokštėje pamiršome dar vieną "žiedelį" – astmą. Gerai, kad ji dar nėra smarki... O rašinio pabaigoje tiktų A.Mikalonytės-Kurapkienės feisbuke išsakytos mintys apie Nomedą ir jos Kendį. "Ji yra man pavyzdys, kaip, pasitelkus kantrybę ir meilę, galima savo rankomis, savo namuose sukurti stebuklą, kartu rodant savo vaikams nerealiai gerą pavyzdį, kaip reikia gelbėti, vertinti ir rūpintis gyvybe. Jos vaikai išaugs nuostabūs. Šitą aš tikrai žinau".

Ką čia ir pridursi...

Kendis gali grįžti iš pasivaikščiojimų su cigarete, kažkieno pamesta lauke, dantyse.

Šis katinas labai smalsus. Grįžtant su Kendžiu nuo Kuršių marių pakrantės, jis tarsi šuniukas patikrino visus pakelės brūzgynus, kelias skyles betono plokščių krūvoje, įkišdamas į kiekvieną ertmę letenėlę ir dar pridėdamas akį prie jam įtartinos angos. Atlikęs šį patikrinimą, stabtelėjo prie kaimyninio kiemo tvoros augančio klevo ir susimąstė – šokti į medį ar ne? Pagaliau nusprendęs tai pamėginti, pradėjo kopti tarsi elektromonteris su kabėmis. Pasiekęs žemiausią šaką, pailsėjo ir, kiek pasvarstęs, pamažu pradėjo leistis atbulas žemyn. Pusiaukelėje sustojo ir vėl pradėjo kopti aukštyn. Aš pradėjau jį kalbinti nusileisti žemėn. Tuo metu iš už tvoros kažkoks poilsiautojas iškišo galvą pasidomėti, ar man nieko blogo neatsitiko – kodėl pati su savimi kalbuosi… Išvydęs katiną, suprato ir nusišypsojo, o Kendis tuo metu virtuoziškai išlipo iš pasirinkto medžio. Kol jis vykdė šį savo aukštyn – žemyn planą, susirinko būrys kačių alpinizmo sirgalių.

Kendis mūsų daugiabučio namo kieme turi ištikimą draugę – baltą katytę. Viena jos kojelė buvo lūžusi, bet šiuo metu ji jau apgijusi. Ši katytė taip susidraugavo su Kendžiu, kad kiekvieną vakarą einame trise pasivaikščioti. Kendis, naudodamasis proga, kedena savo plunksnas prieš baltą katytę. Pavyzdžiui, nenuleisdamas nuo jos akių, energingai rausia žemę šalia tako, leisdamas nenusakomus garsus, panašius į varlės kurkimą. Pagaliau suvokęs, kad tai nedaro jokio įspūdžio jo širdelės damai, nustojo rausęs ir pasileido šuoliais nusižiūrėto beržo link. Pakeliui "nukovęs" ore kelis karkvabalius, netrukus demonstravo katytei alpinisto sugebėjimus. Prisižiūrėjusi Kendžio triukų, katytė išlindo per tvorą pas kaimynus – nuviltas, kad visos jo pastangos liko neįvertintos, Kendis paleido gerklę.

Šią vasarą Lampėdžių paplūdimyje Kendis tapo žvaigžde. Kol mūsų vaikai mėgavosi minėta batutų pramoga, Kendis svaigo nuo poilsiautojų ir pramogautojų dėmesio: iš visų pusių buvo kalbinamas, glostomas. Pasimėgavęs liaupsėmis, sumedžiojo vienos mergytės šlepetę, kitos – kasą, susipažino su pramogautojų šunimis. Apsiuostęs su veisliniais šunimis ir kiemsargiukais, vartėsi kūliais su jais žolėje. Net ir su baisaus dydžio (Kendžio akimis) kokių aštuonių mėnesių šunimi. Po to Kendžio dėmesį patraukė mažesni už jį Jorkšyro terjerai su kaspinėliais viršugalviuose. Kendį sudomino būtent tie kaspinėliai… Nesunku įsivaizduoti, kokią erzelynę sukėlė Kendžio dėmesys tiems kaspinėliams.

Kendis mėgsta parodyti savo valią, norus. Kartą su šeima susiruošėme į mišką uogauti. Man pasukus kita kryptimi, Kendis atkakliai sekė iš paskos, o vaikai mėgino jį vestis savo trasa. Deja, katinas nesutiko: šnypštė, spardėsi, spjaudėsi… Teko man su juo uogauti.

Vieną vakarą vaikai išėjo su juo pasivaikščioti. Tas pasivaikščiojimas įtartinai užtruko – išėjau pasižvalgyti. Pasirodo, Kendis, įsliuogęs į medį, įsitaisė ant šakos ir nesileido su vaikais, prašiusiais jo išlipti, į jokias kalbas. Teko man įsikišti...

Užrašė Nomeda Juodžiukynienė