Keturi jauni uostamiesčio muzikantai, kitaip nei jų bendraamžiai, vasarą neatostogauja, o drebina ne tik miestą, bet užtikrintai žengia ir į užsienį. Grupė „Nervas“ vienija drąsius ir muzikai atsidavusius 16-20 metų Klaipėdos jaunuolius. Jaunieji menininkai nedvejojo: jei nebūtų muzikos, ją sukurtų patys. Vasarą moksleivių laukia darbas, nes jau rudenį grupė „Nervas“ pristatys savo pirmąjį albumą.

Muzikiniai impulsai

– Kaip atsirado grupė „Nervas“?

– Gytis Žaltauskas: Iš tiesų, viskas gimė iš meilės. Mūsų tėvai labai mylėjo vienas kitą, taip atsiradome mes. Vėliau įsimylėjome muziką ir pradėjome groti, susipažinome su kitais žmonėmis. Sudėtis šiek tiek keitėsi, tačiau grupė „Nervas“ gyvuoja jau dvejus metus ir per šį laiką sudėtis nesikeitė.

– Kodėl būtent „Nervas“, ar nebijote šio žodžio neigiamų asociacijų?

– Saulė Bogužaitė: Žinoma, nervas daugeliui asocijuojasi su įtampa ir neigiamais dalykais, tačiau mums nervas labiau reiškia impulsą, savotišką elektroninį virpulį, kurį mes ir stengiamės siųsti savo muzika. Galbūt toks pavadinimas rizikingas, tačiau nervą mes suvokiame šiek tiek kitaip.

– Neretai kalbant apie grupę „Nervas“ pastebima, jog tai – kitokia grupė, kuri išsiskiria Klaipėdos muzikinėje padangėje. Ar patys jaučiate, kad esate kitokie? Kaip manote, kuo taip išsiskiriate?

– G.Ž.: Galbūt tuo, kad esame? Iš tiesų, Klaipėdoje trūksta muzikinio judesio, čia nėra daug jaunų kolektyvų, kurie siektų profesionalaus lygio, todėl manau, kad didžiausias mūsų išskirtinumas ir yra būtent toks, kad mes aktyviai veikiame, norime kažką daryti, nestovime vietoje.

– Edgaras Žaltauskas: Klaipėdoje išsiskirti nėra sunku. Jei galima taip pasakyti, tai Klaipėdoje mes nejaučiame konkurencijos. Manau, kad muzikoje apskritai negali būti tokio dalyko kaip konkurencija, nes tai nėra sporto varžybos. Sunku žodžiais paaiškinti, tačiau tokio jausmo, kad veikiama paraleliai su kitomis grupėmis – nėra. Tiesą sakant, dažnai mes čia jaučiamės vieniši, nes kartais norėtume padaryti kokį bendrą projektą su kitomis jaunomis grupėmis, tačiau tokių surasti sunku.

Groti grupėje – privilegija

– Ką jums patiems reiškia groti grupėje ir būti jos dalimi?

– S.B.: Visą laiką, net ir ne tik lipant į sceną jaučiame pareigą, nes tu negali tiesiog kažko sugalvoti ir atsiduoti tai veiklai. Visada privalai pasitarti su grupės nariais, ar nėra kokių koncertų, repeticijų. Tu turi viską derinti pagal juos. Bet šis įsipareigojimas nėra blogas, tu nesijauti pririštas. Tu jautiesi kažkam reikalingas, reikšmingas ir svarbus, tai labai geras jausmas.

– Roberta Balčiūtė: Mes esame kaip vienas mechanizmas, kiekviena to mechanizmo detalė yra labai svarbi. Jeigu tik kažkurios dalies nėra – viskas griūva. Tai yra toks dvigubas jausmas vienu metu: ir atsakomybė, ir privilegija. Iš tiesų, groti grupėje yra privilegija.

– E.Ž.: Mes esame vienas vienetas, kuris spinduliuoja muziką. Bet jaučiame atsakomybę, kad užlipus į sceną turi pamiršti viską, kas tau tą dieną nutiko. Nesvarbu, ar susipykai su mama, ar sudaužei mėgiamiausią puodelį. Tu turi būti su grupe ir spinduliuoti. Grupė yra puiki gyvenimo mokykla, tu išmoksi dirbti komandoje ir dažnai turi pamiršti savo problemas tam, kad būtum pilnavertis grupės narys, žiūrėti ne savo, o grupės interesų. Jei kažkas yra negerai, liūdna kuriam iš mūsų, tai mes jaučiame visa tai.

– Ar niekada nebuvo kilęs noras viską mesti ir išsiskirstyti?

– G.Ž.: Ne, niekada, muzikos mesti niekada nenorėjau.

– E.Ž.: Pačios muzikos mesti niekada nekilo minčių, tačiau kai kuriuos sprendimus, kurie yra susiję su muzika, kartais norisi mesti, būna, kad ir metame.

– R.B.: Dėl muzikos yra tekę kažko atsisakyti, bet muzika nugali.

Būna ir sunkių dienų

– Koks yra grupės „Nervas“ kūrybinis procesas, kiek dirbate? Kaip gimsta jūsų pasirodymai?

– S.B.: Mes su Roberta dar mokykloje, todėl susirinkti galime tik vidutiniškai nuo 15 val., bet pats kūrybinis procesas yra labai nepastovus. Būna tokių laikotarpių, kai per dvi dienas sukuriame gerą dainą ir pasirodymą, kai mintys tiesiog liejasi. Bet būna kartais toks kūrybinis užkietėjimas, kai bandome save priversti kažką sukurti, bet vis tiek nieko neišeina. Būtų labai smagu surasti sprendimą, kaip padaryti, kad tas įkvėpimas kas kartą būtų gyvas.

– G.Ž.: Kadangi aš baigiau mokyklą, tai galiu pasakyti tiesą, net jei šį interviu skaitys ir mano mama – visą gyvenimą mokykloje nedariau namų darbų, todėl muzika man niekada netrukdė mokslams ir atvirkščiai.

– R.B. Bet į mokyklą vis tiek reikia eiti.

– G.Ž.: Tai žinoma, bet čia dėl jūsų, o ne dėl manęs.

– Įprastai grupės nariai pasiskirsto savotiškais vaidmenimis, vienas būna linksmuolis, kitas rimtesnis. Ar jūsų grupėje taip pat yra narių tipai?

– R.B.: Edgaras yra mūsų grupės lyderis, vadovas, nes jis bendrauja su visais užsakovais, jis užsiima vadybiniu darbu.

– G.Ž.: Aš tai esu grupės perdėtojas. Mėgstu pasakyti tiesą smarkiai ją pagražindamas, kartais rėžiu ir skaudžiai, bet man tai patinka ir grupės nariai tai supranta. Aš esu grupės skeptikas.

– S.B.: Mes visi turime vienokių ar kitokių savybių, kurios kūrybos procese labai išryškėja.

– E.Ž.: Roberta yra mūsų grupės grožis – tiek kūryba, tiek išvaizda.

Scenos baimė nekankina

– Ar kai susibūrėte, tikėjotės, kad taip greitai tapsite gana gerai žinomais? O galbūt visai negalvojote apie populiarumą, gal susibūrėte nes jautėte poreikį kurti drauge?

– E.Ž. Tiesą sakant, tai, ką esame pasiekę dabar, nėra tik dvejų metų darbas. Jau anksčiau pasirodydavome scenoje, keitėsi sudėtys.  Darbas, kuris prasidėjo prieš dvejus metus, yra rimtesnis ir intensyvesnis. Anksčiau tai buvo daugiau popamokinė veikla, nesiekėme aukštumų. Kol kas dar taip nebuvo, kad gatvėje kažkas atpažintų, jog esame grupės „Nervas“ nariai.

– Kaip manote, kokie yra svarbiausi sėkmingai kuriančios grupės bruožai?

– G.Ž.: Bendras tikslas, užsispyrimas ir, žinoma, darbas.

– E.Ž.: Manau, kad svarbu, jog komanda būtų stipriai motyvuota ir žiūrėtų viena kryptimi.

– Sakoma, kad scenos baimę jaučia kiekvienas atlikėjas. Ar ji ir jums nesvetima?

– G.Ž.: Nežinau, kaip panelės, bet mes su Edgaru lipdami ant scenos jaučiame labai malonų jausmą. Tai nėra tokia baimė, kai linksta kojos, tačiau kitoks – malonus jausmas. Visada lipame į sceną galvodami, kad reikia nustebinti publiką.

– R.B.: Iš tiesų, tas jaudulys lipant į sceną visada yra, bet jis labai malonus. Kartais būna, kad lauki to išėjimo ir tiesiog netelpi savyje, nori greičiau užlipti į tą sceną ir tiesiog groti. Tai iš tikrųjų labai geras jausmas.

Vienas smagus įvykis

– Kokių įspūdžių drauge jau patyrėte, kokie smagiausi grupės „Nervas“ prisiminimai?

– R.B.: Mums jau yra nutikę labai daug įvairių dalykų, nes labai daug laiko praleidžiame kartu. Man patys smagiausi prisiminimai visada lieka iš kelionių su grupe. Kartais laukiu koncertų vien dėl tos atmosferos, kurią keliaudami mes susikuriame.

– G.Ž.: Visas šitas procesas yra vienas didelis ir smagus įvykis, nes sutinki labai daug įvairių žmonių, aplankai daug įvairių vietų. Žodžiu, paragauji visko daug naujo.

– E.Ž.: Man labai įsiminė visai nesenas įvykis, kuris iš tiesų labai nustebino, manau, visus grupės narius. Mūsų paprašė, kad pagrotume vienos šeimos vestuvėse. Aš tris ar keturis kartus paklausiau tų žmonių, ar jie tikrai to nori, bet jie buvo įsitikinę savo sprendimu. Nusprendėme groti, žiūrėsime, kas iš to išeis. Bet mums labai smagu, kad žmonės tokiai svarbiai savo gyvenimo šventei pasirenka mus. Tai reiškia, kad judame teisinga linkme. Dar labai prisimenu savijautą, kai didžiojoje Jūros šventės scenoje apšildėme publiką prieš grojant „Tortured Soul“. Tada užlipau ant scenos, švietė prožektoriai, o aš žiūriu kažkur ten tiesiai ir negaliu pamatyti, kada pasibaigs ta susirinkusių žmonių minia. Labai geras jausmas.

Sukurtų patys

– Ką jums patiems reiškia muzika?

– E.Ž.: Anksčiau mėgau sakyti, kad tai mano gyvenimas. Buvau labai poetiškas, bet iš tiesų, nežinau, ką dar galėčiau veikti be muzikos, ji mano gyvenime užima labai didelę ir svarbią dalį. Man patinka tas visas procesas, kai tu patiki savo muzika, ne tik lipi į sceną.

– S.B.: Man sunku pasakyti, ką man reiškia muzika. Aš, matyt, jau taip pripratau ją turėti visada šalia savęs ir savyje, kad net negaliu pasakyti, kokia man ji didelė ir reikšminga. Muzika yra mano gyvenimo dalis ir aš esu jos dalis.

– R.B.: Muzika man iš pat pradžių nebuvo tokia svarbi, bet pamažu aš su ja taip susigyvenau, kad dabar tikrai sunku įsivaizduoti gyvenimą be muzikos.

– G.Ž.: Man sunku atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad jeigu muzikos nebūtų, tai sukurčiau ją.

– Ar jaučiate, kad muzika, kurios klausotės įkvepia ir jus pačius? Kokia tai muzika?

– G.Ž.: Žinoma, kad muzika, kurios klausomės mums daro įtaką. Muzikos ne tik malonu klausytis, bet muzikantui tai yra būtina, kad jis tobulėtų tiek techniškai tiek kūrybiškai. Pats stengiuosi klausyti kuo įvairesnės muzikos, net ir populiariosios. Žinoma, yra stilių, kurių bandai išvengti, tačiau jie vis tiek tave pasiekia ir esi priverstas jos išklausyti.

Vasarą nusiteikę dirbti

– Kokia bus grupės „Nervas“ vasara?

– S.B.: Tikimės, kad šilta.

– E.Ž.: Priklausys nuo oro. O jei rimtai, atostogų neturėsime, nes atostogos yra imamos tada, kai pavargstama nuo darbo. Grojimo grupėje mes nelaikome darbu, tai mums malonu. Per vasarą mėginsime įrašyti albumą.

– R.B.: Dar norėtume pasidaryti savo kūrybinę stovyklą.

– G.Ž.: Šią vasarą bus gana daug koncertų, tarp jų ir jau minėtos vestuvės. Mūsų vasara nebus tokia, kokią įsivaizduoja darbo žmonės – atostoginė. Mums atostogų nereikia, nes mes neturime nuo ko ilsėtis. Vasara bus darbinga ir niekuo nesiskirs nuo kitų sezonų.

Grupė „Nervas“

2011 ir 2012 m. prestižiškiausiame jaunų grupių konkurso „Garažas“ pusfinaliuose laimėjo pirmąją vietą.

2013 m. grojo didžiojoje Jūros šventės scenoje, apšildė grupę "Tortured Soul".

2014 m. vasarį įrašė gyvą koncertą Jungtinėje Karalystėje.

2014 m. Kovo 11-osios renginyje grojo V.Kudirkos aikštėje, atstovavo Klaipėdai.

2014 m. kovą surengė turą po Lietuvą.

Atlieka tik savos kūrybos muziką.