T.Marcinkevič turėjo būti iškeldinta dar lapkričio 27-ąją. Tądien į butą atėjo ne tik teisėtas paveldėtojas, bet ir antstolis bei du pareigūnai, turėję užtikrinti viešąją tvarką.

Į butą norėjo patekti ir keli garbaus amžiaus pensininkės draugai, tačiau jie liko už durų. Buvusiai buto gyventojai tąkart buvo duotos dar penkios dienos išsinešti paskutinius daiktus.

Dabar ji glaudžiasi pas tame pačiame name gyvenantį pagyvenusį vyrą, kuris dėl lūžusios kojos negali pats apsitarnauti. Bet tai tik laikina priebėga, kai kaimyno koja sugis, T.Marcinkevič nebeturės kur gyventi.

Moteris ne tik neturi kur gyventi, bet negali disponuoti ir banko sąskaitomis, nes iš jos priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Tad bandymai įrodyti, kad sugyventinio valia ji neturėjo likti benamė, kirto jai dvigubai.

Argumentai antstoliui nerūpi

Antstolis J.Petrikas teigė, kad moteris jau yra išsikrausčiusi, bute likę tik keli jos asmeniniai daiktai. Ką nors pakeisti šioje situacijoje jau nebesą jokios galimybės.

"Ta moteris suderino su buto savininku, kad iki gruodžio 5-osios ji išsiveš likusius savo daiktus. Mano akimis, išieškotojas – gana žmogiškas. Žinodamas jos garbų amžių, davė laiko jai išsigabenti paskutinius daiktus. Iškraustyti žmogų nusprendžia teismas, o ne antstolis. Teismo sprendimas nėra nei apskųstas, nei sustabdytas, nei panaikintas. Vykdomasis raštas priimtas šių metų vasario mėnesį. Todėl buvo laiko daug ką padaryti ir susirasti kitą gyvenamąją vietą", – pasakojo antstolis.

J.Petrikas teigė, jog būtų pasiryžęs padėti kiekvienam iškeldinamam žmogui susirasti kur gyventi, jei tik turėtų tokią galimybę, bet jos neturįs. Antstolis turi tik pareigą įvykdyti teismo sprendimą.

Visus argumentus ar faktus reikia dėstyti teismo proceso metu, o ne tada, kai į duris pasibeldžia antstoliai.

Norėtų kompensacijos litais

T.Marcinkevič dar tikisi ką nors padaryti, kad ketvirtadienį neatsidurtų gatvėje. Grįžti į savo butą ji negali jau vien todėl, kad nedideliame jos būste gyvena dvi šeimos: dukros ir anūko.
"Apmaudu. Aš palaidojau sugyventinio mamą, rūpinausi juo pačiu, slaugiau, mokėjau mokesčius, atlikau remontą. Ar visa tai turi būti nubraukta? – piktinosi moteris. – Iškeldinimo protokole parašiau, kad sutinku išsikraustyti, jeigu sugyventinio sūnus sumokės 40 tūkst. litų, bet kol kas pinigų nesulaukiau."
Kelios pagyvenusios šios moters draugės bando pagelbėti bičiulei bent moraliai. Jos taip pat bandė prašyti neskriausti mirusio tėvo draugės ir leisti jai baigti amžių bute, tačiau liko neišgirstos.