La­bai dė­ko­ju spe­cia­lis­tų ko­man­dai, ku­rie vie­nin­gai, kryp­tin­gai dir­ba dėl vai­ko svei­ka­tos ir šei­mų lū­kes­čių iš­si­pil­dy­mo.

Įsi­min­ti­niau­sios spe­cia­lis­tų is­to­ri­jos

Er­go­te­ra­peu­tas Mar­ty­nas: „Man la­biau­siai įsi­mi­nė įvy­kis, su­si­jęs su 3 me­tų ber­niu­ku. Ma­ma at­ve­du­si vai­ką nuo­gąs­ta­vo, kad vai­kas ne­mo­ka lai­ky­ti ran­ko­je šaukš­to, sa­va­ran­kiš­kai ne­val­go ir ne­ge­ria iš puo­de­lio. Tai ro­do, kad at­si­lie­ka vai­ko smul­kio­sios mo­to­ri­kos ir sa­va­ran­kiš­ku­mo įgū­džių rai­da.

Su­si­da­ręs veiks­mų pla­ną nuo­sek­liai dir­bau su vai­ku. Pa­čio­je pra­džio­je mo­kė­mės paim­ti pa­ga­liu­ką į ran­ką ir tai bu­vo tiek man, tiek vai­kui ne­leng­vas iš­šū­kis, ka­dan­gi vai­kas la­bai prie­ši­no­si, rei­kė­jo ras­ti komp­ro­mi­są ir ska­ti­na­mą­sias prie­mo­nes, ku­rios mo­ty­vuo­tų vai­ką ir kar­tu pa­siek­tu­me bend­rą tiks­lą –  vaikas sa­va­ran­kiš­kai val­gy­tų.

Pra­bė­gus mė­ne­siui nuo­sek­laus ir tiks­lin­go dar­bo, vai­kas pra­dė­jo lai­ky­ti šaukš­tą ir koor­di­nuo­tai at­li­ko ju­de­sį, ku­ris rei­ka­la­vo ran­kos ir bur­nos kon­cent­ra­ci­jos.

Da­bar mes jau val­go­me ir vi­si džiaugs­min­gai sė­da­me prie sta­lo ži­no­da­mi, kad šis pro­ce­sas ne­be­ke­lia ne­ma­lo­nių emo­ci­jų nė vie­nam iš da­ly­vių.“

Lo­go­pe­dė Eve­li­na: „Ma­ma į cent­rą krei­pė­si dėl to, kad jos 3,5 me­tų vai­kas vi­siš­kai ne­kal­ba, emo­ci­jos – ryš­kios, daž­nai mu­ša sa­ve ir ki­tus. Pa­si­ta­rę su spe­cia­lis­tų ko­man­da ir vai­ko tė­vais, nu­ta­rė­me, kad tai ga­li kil­ti dėl vai­ko ne­ge­bė­ji­mo reikš­ti sa­vo emo­ci­jas – kal­bos trū­ku­mo. Su­da­rius kal­bos ug­dy­mo pro­gra­mą su­pa­žin­di­nau su ja tė­ve­lius, pa­si­ta­rė­me dėl kryp­tin­go šei­mos ir spe­cia­lis­tų in­dė­lio tam, kad vai­kas grei­čiau pra­dė­tų kal­bė­ti ir pa­ge­rė­tų jo emo­ci­nė būk­lė. Pra­džio­je iš­mo­ko­me at­si­sės­ti prie sta­lo, kon­cent­ruo­tis į už­duo­tis ir kryp­tin­gai at­lik­ti veik­las. Tai už­tru­ko pu­sę mė­ne­sio, ta­čiau at­si­ra­dus dar­bo struk­tū­rai, vai­kas ta­po ra­mes­nis, ge­riau kon­cent­ra­vo­si ap­lin­ko­je.

Pra­dė­jus tai­ky­ti PECS ir ges­tus lo­go­pe­di­nių pra­ty­bų me­tu vai­kas pra­dė­jo echo­la­liš­kai at­kar­to­ti žo­džius, su­vok­ti jų reikš­mę. Pra­bė­gus 20 už­siė­mi­mų ma­ma ­da­ly­va­vo vai­ko pa­žan­gos ap­ta­ri­me ir pa­si­džiau­gė, kad da­bar jai dar­že­ly­je ne­be­rei­kia bi­jo­ti ry­tais at­ves­ti sa­vo vai­ko, nes jis ne­be­si­mu­ša ir ne­be­ža­lo­ja sa­vęs. Jiems ne­be­re­ko­men­duo­ja išei­ti į spe­cia­li­zuo­tą ug­dy­mo įstai­gą, nes vai­kas jau įgar­si­na sa­vo no­rus, pa­sa­ko trum­pus žo­de­lius, da­ly­vau­ja bend­ro­je veik­lo­je ir ge­ba sa­va­ran­kiš­kai at­lik­ti in­di­vi­dua­lias už­duo­tis, nes su­vo­kia inst­ruk­ci­jas ir jų lai­ko­si. La­bai džiau­giuo­si, kad to­kie po­ky­čiai pa­dė­jo pa­ge­rin­ti ne tik vai­ko bet ir vi­sos jo šei­mos na­rių emo­ci­nę bū­se­ną ir pa­ska­ti­no vai­ko so­cia­li­nę in­te­rak­ci­ją“.

Psi­cho­lo­gė Ma­ri­ja: „Man įsi­mi­nė at­ve­jis, kai ma­ma at­ve­dė 5 me­tų vai­ką į cent­rą dėl rai­dos su­tri­ki­mų, ta­čiau pa­si­kal­bė­jus su ja, su­pra­tau, kad pa­grin­di­nė pro­ble­ma, ku­rią ji la­bai ak­cen­ta­vo – vai­kas bijojo tua­le­to.

Ma­ma vi­sus spe­cia­lis­tus įspė­da­vo, kad vai­kas bi­jo tua­le­tų, to­dėl net ne­ga­li įei­ti į tą pa­tal­pą, sa­va­ran­kiš­kai neat­si­sė­da ir yra lin­kęs tuš­ti­nis lo­vo­je.

Dėl šio at­ve­jo ta­rė­mės vi­sa spe­cia­lis­tų ko­man­da ir su­da­rė­me veiks­mų pla­ną, ku­ria­me bu­vo nuo­sek­lus ir struk­tū­ruo­tas už­duo­čių są­ra­šas, ku­rį įvyk­dę pa­siek­si­me tiks­lą – at­si­sė­si­me ant unitazo sa­va­ran­kiš­kai. Tik­rai net ne­sva­jo­jo­me, kad vai­kas iš­moks per 40 kar­tų pa­ts tuš­ti­n-tis, mū­sų pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo – sa­va­ran­kiš­kas at­si­sė­di­mas ant tua­le­to kriauklės.

La­bai di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma pa­sa­ky­ti, kad po 17 už­siė­mi­mų ir sun­kaus vai­ko ir spe­cia­lis­tų ko­man­dos dar­bo, vai­kas sa­va­ran­kiš­kai sė­dė­jo ant puo­du­ko ir į jį nu­si­šla­pi­no. Po 20 už­siė­mi­mų vai­kas iš­mo­ko at­si­sės­ti ant unitazo, bet vis dar šla­pi­na­si tik į puo­du­ką. La­bai ti­ki­mės, kad per mū­sų 40 už­siė­mi­mą vai­kas drą­siai at­si­sės ant unitazo ir be bai­mės ga­lės tuš­ti­ntis“.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Gied­rė: „Ma­ma at­ve­dė į cent­rą vai­ką, ku­riam bu­vo be­veik 3 me­tai. Ma­ma nuo­gąs­ta­vo, kad vai­kas pa­ts ne­vaikš­to, ne­li­pa laip­tais, ne­sė­di vie­nas prie sta­lo, ne­kal­ba ir yra la­bai la­bi­lių emo­ci­jų. Sup­ra­to­me, kad rei­kės vi­sos ko­man­dos pa­stan­gų tam, kad vai­kas iš­mok­tų sa­va­ran­kiš­ku­mo ir pra­dė­tų vaikš­čio­ti nuei­da­mas bent ke­lis met­rus ne­si­lai­ky­da­mas už ran­kos.

Su­da­rė­me nuo­sek­lių inst­ruk­ci­jų pla­ną, ku­rio tu­rėjo lai­ky­tis vi­si spe­cia­lis­tai ir pe­da­go­gai, dir­ban­tys su vai­ku, ieš­ko­jo­me bū­dų, kaip mo­ty­vuo­ti vai­ką sa­va­ran­kiš­kam vaikš­čio­ji­mui. Su­ta­rė­me, kad šių tai­syk­lių lai­ky­sis ir tė­vai na­muo­se, sie­kiant pa­grei­tin­ti sa­va­ran­kiš­ko vaikš­čio­ji­mo įgū­džių įsi­sa­vi­ni­mą – pro­gre­są. Da­bar ga­li­me pa­si­džiau­gti, kad po sun­kaus tė­vų ir spe­cia­lis­tų dar­bo, nuo­la­ti­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo se­kant vai­ko pa­žan­gu­mo pro­gre­są skir­tin­go­se ap­lin­ko­se vai­kas iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai nuei­ti iš vie­no už­siė­mi­mo į ki­tą, už­lip­ti ir nu­lip­ti laip­tais ug­dy­mo įstai­go­je.

Vai­ko tė­vai džiau­gia­si, kad ne­be­rei­kia vai­ko ne­šio­ti ant ran­kų ir jiems ne­bebaisu išei­ti su vai­ku į kie­mą, nes jo emo­ci­jos – pro­gno­zuo­ja­mos, su­val­do­mos su suau­gu­sio­jo pa­gal­ba“.