Mokytis niekada nevėlu

– Papasakokite, iš kur esate kilęs?

– Gimiau, augau, mokiausi, kūriau šeimą ir dirbu Klaipėdoje. Tėvai irgi čia pat gyvena, tad šis miestas man visais atžvilgiais yra labai artimas.

– Be visų savo veiklų, dar ir studijuojate universitete.

– Gyvenimas kupinas netikėtumų. Baigęs savo pirmąsias studijas buvau įsitikinęs, kad jų pakaks. Inžinerinis mokslas – išties sudėtingas, be to, pradėjau dirbti transportu užsiimančioje įmonėje, kur specifinio išsilavinimo nereikėjo. Užteko mano turimų žinių. Greitai kilau karjeros laiptais, tapau direktoriaus pavaduotoju. Tada pajaučiau aukštojo išsilavinimo poreikį. Bendrovėje susidarė apie 50–60 man pavaldžių žmonių, kurie ėjo labai įvairias pareigas. Nuo sargo, apsaugininko iki buhalterio ir statybos vadovo. Su kiekvienu jų reikėjo surasti bendrą kalbą, išgirsti ir suprasti. Pradėjau labiau gilintis į žmogaus psichologiją, o kad įgyčiau naudingų žinių, studijavau Klaipėdos universitete. Netrukus įsidarbinau Klaipėdos autobusų parke.

– Nuo ko pradėjote karjerą šioje bendrovėje?

– Startavau nuo Pervežimų skyriaus. Tobulėti šioje srityje buvo kur, todėl kolegijoje mokiausi transporto logistikos. Dar viena sritis, kurios žinios man verkiant reikalingos, – ekonomika. Su skaičiais savo darbe anksčiau susidurdavau, bet norėjosi tai suprasti plačiąja prasme, todėl įstojau į Kauno technologijos universitetą.

– Ar dabartiniame darbe ant jūsų pečių nugulė daugiau atsakomybės nei ankstesniuose?

– Tai priklauso nuo paties žmogaus – arba turi atsakomybės jausmą, arba ne. Nemanau, kad kuris nors kitas paprastesnis darbas nereikalauja atsakomybės ir pastangų. Reikalauja. Žinoma, pats darbo pobūdis, jo organizavimas skiriasi. Įmonės, kurioje dirbau prieš tai, akcininkas buvo privatus žmogus, o Klaipėdos autobusų parko – savivaldybė arba tiksliau – administracijos direktorius. Todėl esame labiau socialinę paslaugą teikianti bendrovė ir keliame sau kitokius uždavinius. Mums svarbus ne tik grynasis pelnas, bet ir žmonės, tinkama paslauga, jos kokybė. Įmonė turi 265 darbuotojus. Nesu naujokas, dirbu čia nuo 2008-ųjų. Kaip jau minėjau, pradėjau nuo Pervežimų skyriaus vadovo pavaduotojo pareigų, paskui tapau šio skyriaus vadovu, tada – Eksploatacijos departamento direktoriumi.

Ramstis – šeima

– Kas jus palaiko sunkiais momentais?

– Šeima man – didžiausia motyvacija. Kai artimiesiems pasakiau, kad ketinu dalyvauti konkurse direktoriaus pareigoms, sulaukiau didelio palaikymo. Su žmona Ingrida, kuri irgi klaipėdietė, turime du vaikus – penkerių sūnų Beną ir penkiolikametę Ugnę. Dukra smarkiai sportuoja, kiekvieną dieną treniruotės jai atima po dvi tris valandas, todėl didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiame palaikydami Ugnę ir jos partnerį Vingaudą įvairiuose konkursuose, pasirodymuose.

– Kokioje srityje darbuojasi žmona?

– Ji ekonomistė. Kadangi pats dabar daug gilinuosi į šią sritį, Ingridos žinios man labai praverčia.

– Kaip susipažinote?

– Tai nutiko dar studijų metais, Aukštesniojoje technikos mokykloje buvome grupės bendramoksliai. Tačiau rimčiau susidraugavome tik kartu nuėję į vieną draugo gimtadienį.

– Kokių pomėgių turite?

– Visą gyvenimą sportuoju. Ir iki šiol stengiuosi kiekvieną dieną pajudėti. Laisvalaikiu bent porą kartų per savaitę žaidžiame su draugais krepšinį, lankau treniruoklių salę. Su šeima labai mėgstame keliauti. Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Pravėdinti galvas stengiamės ir savaitgaliais, drauge važiuojame į gamtą. Svarbiausia neužsisėdėti namuose, turime gerų draugų ratą, stengiamės kuo daugiau bendrauti, pamatyti, pažinti.

– Kur lankėtės pastarąjį kartą?

– Kalbant apie užsienio šalis, neseniai buvome Kretoje. Tai nuostabaus grožio Graikijos sala, likome labai patenkinti šia kelione. Paprastai stengiamės išvažiuoti du kartus per metus. Viena kelionė būna skirta šeimai, vaikams, kai traukiame į šiltą kurortą pailsėti, pasimaudyti. O kita išvyka – aktyvesnė, be vaikų, labiau pažintinio pobūdžio.

Jėgos dvikovės čempionas

– Minėjote, kad sportuojate nuo mažumės. Galbūt jaunystėje tai darėte profesionaliai?

– Išbandžiau ne vieną sporto šaką. Besimokydamas mokykloje Klaipėdos karatė kovose pelniau antrąją vietą. Pirmasis mano treneris buvo klaipėdietis Ričardas Baika. Paskui pradėjau lankyti jėgos treniruotes. Mokyklos galiūnų konkurse užėmiau antrą vietą. Būdamas devintokas rungiausi su dvyliktokais. Galima sakyti, šioje srityje buvau savamokslis. Taip pat turiu apdovanojimų iš rankų lenkimo varžybų. Kai suėjo aštuoniolika, tapau Lietuvos jėgos dvikovės čempionu. Šiame sporte man sekėsi, tačiau patyriau nugaros traumą ir visus rimtus sportus mečiau.

– Vadinasi, planus pakoregavo visiškas atsitiktinumas.

– Pats gyvenimas parodė, kad tai – ne man. Lieji prakaitą, smarkiai treniruojiesi metus ir daugiau, investuoji savo laiką, pinigus, laikaisi griežto režimo. Žodžiu, dirbi iš peties, laimi Lietuvos čempionatą, o kas toliau? Grąžos gauni tik lapą, rankos paspaudimą ir pagyrų. Visa kita atitenka rėmėjams. Lieki it musę kandęs. Svarbiausia, kad pasiekiau savo tikslą. Įrodžiau sau, kad galiu.

– Vaikams, matyt, yra ko pasimokyti iš stipraus tėčio.

– Dabar bandau sportu užkrėsti ir mažąjį, ugdyti gerą požiūrį į gyvenimą. Nes sėdėti prie kompiuterio – labai pavojinga, vaikai nutunka, pradeda tingėti. Benas jau lanko futbolo treniruotes, taip pat matematikos mokyklėlę, kur lavina skaičiavimo įgūdžius, atmintį.