Realios grėsmės nuojautos

Po nepriklausomybės paskelbimo buvo praėjęs gal pusmetis, kai po Klaipėdos apylinkes ėmė važinėti sovietų šarvuočiai, kuriuose buvo kariškiai anksčiau nematytomis juodomis uniformomis.

1990-ųjų rudenį jaunos, tik besikuriančios Lietuvos saugumo pajėgos kone kasdien sulaukdavo pranešimų iš apylinkių gyventojų, kad tai prie Šernų gyvenvietės, tai kitur važinėja vadinamieji BTR’ai, kuriuose sėdintys kariškiai klausinėja žmonių: "Kur buvo Lietuvos ir Vokietijos siena?"

"Pasipylė skambučiai ir iš Šilutės, ir iš Tauragės, kad laigo karinės mašinos, kariškiai kažką matuoja, fotografuoja, klausinėja žmonių, kur buvo įkasti senieji vokiški riboženkliai, kur tiksliai buvo Vokietijos ir Lietuvos siena", – prisiminė buvęs Valstybės saugumo departamento darbuotojas Gediminas.

Neabejojama, jog tai buvo politinis užsakymas.

Sovietų kariškiai įsakymą gavo per savo politinius vadovus ir išsiuntinėjo šarvuočius kartu su kartografais į Klaipėdos apylinkes.

Klaipėdos prijungimo prie Kaliningrado ketinimai buvo gana rimti.

"Kai po kurio laiko mums pakliuvo jų planai, tik pasitvirtino, kad Klaipėdos prijungimo prie Kaliningrado ketinimai buvo gana rimti. Tačiau, kai Maskvoje pasikeitė politinė situacija, prezidento Boriso Jelcino laikysena jau neleido to įgyvendinti", – įsitikinęs buvęs Valstybės saugumo departamento Klaipėdos padalinio vadovas Algirdas Grublys.

Senųjų krašto žemėlapių ieškojimai, šarvuočių marširavimas po Klaipėdos apylinkes, kalbinant gyventojus ir prašant parodyti, kur buvo ikikarinė Klaipėdos krašto ir Lietuvos siena, jau tada sukėlė įvairių negerų minčių, kad ruošiamasi kažkokiai slaptai ir Lietuvai grėsmingai ofenzyvai.

Juolab pačiame uostamiestyje politinę įtampą aitrino jedinstvininkai.

Atkirtis M.Gorbačiovo pretenzijoms

Šitų "pasivažinėjimų" tikslas netrukus išlindo į dienos šviesą, kai apie teritorines pretenzijas atvirai prabilta iš Maskvos aukščiausių valdžios sluoksnių.

Po Lietuvos "akibrokšto" 1990-ųjų kovo 11-ąją, Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ne kartą pareiškė, kad nei Klaipėda, nei Vilnius Lietuvai nepriklauso, ir pradėjo didelį politinį žaidimą.

To žaidimo sudėtine dalimi tapo ikikarinių valstybės sienų paieška ir ženklinimas.

Būtent tada gimė lig tol neregėto "įžūlumo" klaipėdiečių atsakas pačiam M.Gorbačiovui, kurį Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vardu pasirašė tarybos pirmininkas Vytautas Čepas.

"Klaipėdos kraštas nuo seniausių laikų yra lietuvių gyvenama žemė. Nors ilgus amžius įėjęs į Ordino, vėliau – Prūsijos ir vėliau Vokietijos sudėtį, nors buvo germanizuojamas ir kolonizuojamas, visuomet išliko lietuviškas. Tai pripažįsta ir vokiečių, ir TSRS mokslininkai. Po Pirmojo pasaulinio karo šį kraštą laikinai valdė prancūzų karinė administracija, o 1923 metais lietuviai jį prijungė prie Lietuvos. 1924 metų gegužės 8 dieną Ambasadorių konferencija Paryžiuje pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. 1939 metų pradžioje, grasindama ginklu, hitlerinė Vokietija atplėšė šį kraštą nuo Lietuvos. 1945 metais, Tarybinei Armijai užėmus Klaipėdos kraštą, jis buvo priskirtas Lietuvos TSR. Niurnbergo teismai pasmerkė 1939 metų Vokietijos agresiją prieš Lietuvą. Pastaruoju metu TSRS prezidento M.Gorbačiovo pareikštos mintys dėl Klaipėdos krašto neturi nei istorinio, nei teisinio, nei moralinio pagrindo ir prieštarauja 1975 m. Helsinkio susitarimams. Klaipėdos miesto Liaudies tarybos deputatai kviečia TSRS prezidentą gerbti istorinę tiesą ir laikytis tarptautinės teisės."

Taip klaipėdiečiai rašė šiandien jau istoriniu tapusiame dokumente, adresuotame M.Gorbačiovui.

Sąmokslas sugriuvo iš vidaus

Akivaizdu, kad M.Gorbačiovo pasisakymai Klaipėdos klausimu buvo ne šiaip sau.

Praktinis tų kalbų vaizdas dar labiau išryškėjo tada, kai į V.Čepą, tuometį Klaipėdos vadovą, kreipėsi KGB darbuotojas lietuvis ir paprašė su juo susitikti.

Slaptas susitikimas sutartas Skulptūrų parke, kur V.Čepas ir išgirdo, kad ketinama atskirti Klaipėdos kraštą nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos.

"Informacija, kurią man perdavė, buvo labai netikėta. Pasirodo, iš Maskvos atvykę emisarai organizuoja Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Lietuvos. Jis man papasakojo apie planuojamą "kuoliukų akciją", tai yra planą sovietinės valstybės sienos ženklais paženklinti buvusias Mažosios Lietuvos žemes kartu su Klaipėdos uostu ir prijungti juos prie Kaliningrado krašto. Papasakojo, kad tam jau paruošti žmonės, kurie kažkurią naktį juos sukals tiksliai toje vietoje, kur driekėsi Mažosios ir Didžiosios Lietuvos siena", – prisiminė V.Čepas.

Šitam atskyrimui tada sutrukdė tai, kad Klaipėdoje niekas nepuolė į paniką.

Be to, sovietinės jėgos struktūrose – saugume ir prokuratūroje – įvyko skilimas ir paaiškėjo, kieno pusėje yra žmonės.

"Mane gali apkaltinti erezijomis, bet buvo žmonių KGB, kurie buvo savotiški Lietuvos patriotai. Tas pats šviesios atminties Vaclovas Stropus ir kiti, kiek jie tada informacijos suteikė tiek V.Čepui, tiek Lietuvai. Neretai šitų žmonių indėlis mūsų valstybės kūrime nutylimas, bijoma kalbėti ir vertinti, kad kas nors neapkaltintų nežinia kuo. Iš tikrųjų dalis tarybinių saugumiečių buvo atsidavę nepriklausomai valstybei", – tikino A.Grublys.

"Ko ir reikėjo tikėtis"

Informaciją apie "kuoliukų akciją" V.Čepui suteikęs KGB darbuotojas paprašė jį suvesti su tuomečiu Krašto apsaugos departamento direktoriumi Audriumi Butkevičiumi.

"Slapta atvykęs departamento vadas naktį geras dvi valandas keliuku nuo Žemės ūkio technikumo link Šaulių kaimo vaikščiojo su informatoriumi apie kažką šnekėdamiesi. Gauta informacija buvo labai svarbi, nes departamento direktorius visu greičiu išlėkė į Vilnių", – knygoje "Kitokių žmonių miestas" pasakojo V.Čepas.

Po šio vizito V.Čepas paskambino į Aukščiausiąją Tarybą Vytautui Landsbergiui.

Kaip teigė pats V.Čepas, išklausęs padriką jo pasakojimą, V.Landsbergis paprašė viską pakartoti iš naujo, tada mįslingai pratarė: "Ko ir reikėjo tikėtis."

"Kitą dieną per TV girdėjau jo interviu, kur lyg tarp kitko, kalbėdamas apie sovietų kariuomenės kėslus, užsiminė apie jų planuojamus "žaidimus su kuoliukais". Matyt, tiems, kam tai buvo adresuota, puikiai suprato, apie ką kalbama. Siena taip ir liko nepažymėta", – rašė V.Čepas knygoje "Kitokių žmonių miestas".

"Jeigu tada jie būtų veikę nedvejodami ir tuo metu Kremliuje būtų buvęs toks žmogus kaip V.Putinas, nė neabejoju, kad dabar čia būtų Kaliningrado sritis ir būtų "atkurtos" 1939 metų Vokietijos sienos su Lietuva, kadangi tada tai buvo vienas kraštas. Būtent todėl jie ir ieškojo buvusių riboženklių", – įsitikinęs buvęs nepriklausomos Lietuvos saugumo darbuotojas Gediminas.

Nepavykęs antras dublis

Tarybiniai kariškiai apie riboženklius anuomet į kalbas nesileido, bet teigė, kad Klaipėdoje niekas nesiruošė nieko sprogdinti ar šaudyti.

Nors vėliau buvo dar vienas bandymas atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos.

"Vienu metu jie mėgino užgrobti valdžią Klaipėdoje. Aš buvau išvažiavęs, o sovietų armijos pulkininkas Vitalijus Aleksejevičius Jegorovas pasiskelbė, kad jis perima valdžią į savo rankas. Į dabartinę Koncertų salę susikvietė visų įmonių vadovus ir pareiškė, kad dabar jis vadovaus Klaipėdai. Bet tada niekas labai į tai nekreipė dėmesio", – prisiminė V.Čepas.

Pulkininkas, turintis gerą humoro jausmą, Klaipėdoje mėgo ir subtiliai kelti įtampą.

Tai liudija įrašai V.Čepo darbo knygoje, kuriuos paliko telefonu atsiliepęs jo asistentas: "Skambino Jegorovas, perdavė linkėjimus pirmininkui, sakė, kad jo pasiilgo."

Netrukus Maskvoje prasidėjo pučas ir V.Jegorovas užsidarė Klaipėdos kareivinėse, vėliau jis buvo sulaikytas Lietuvos pareigūnų.

O uostamiestyje, kuriame, pasikeitus valdžiai, rusakalbiai paniškai bijojo susidorojimo su jais, pavyko išvengti smurto, šūvių ir išpuolių. Klaipėdiečiai išlaikė žmoniškumo testą.

"Kuoliukų akcija" atidėta?

A.Grublys, prisimindamas vadinamąją Kuoliukų akciją, liūdnai juokauja, jog galimas dalykas, kad yra tokių, kurie dar tuos kuoliukus tebesaugo kur nors rūsyje ir galbūt laukia "kitos progos".

"Kai pasižiūri į Gegužės 9-osios mitingus S.Daukanto gatvėje, tai kažkokių minčių kyla, kad kas nors savo sandėliuke dar turi tų taip ir nepanaudotų riboženklių. Ar Klaipėdoje būtų įvykęs vėliau liūdnai pagarsėjęs Donecko variantas, sunku pasakyti, bet pažvelgus į jų "Zapad" pratybų planus, kur pagrindiniai smūgiai numatyti į Suvalkų koridorių ir link Klaipėdos, neatmetu galimybės, kad Rusijos generalinio štabo vizijų ir planavimo dokumentuose yra ir Klaipėdos prijungimo prie Kaliningrado srities planų", – svarstė A.Grublys.

"Manau, kad minčių, jog būtų buvę geriau, jei tada Klaipėda būtų prijungta prie Kaliningrado, turi ne vienas klaipėdietis. Tačiau realiai jie turbūt suvokia, kad šitie dalykai šiandien sunkiai įmanomi ir tuos "kuoliukus" jie saugo nebent savo mintyse", – šypsojo buvęs saugumietis Gediminas.

"Antanui pavyko"

Idėja apie Lietuvos prijungimą prie Kaliningrado srities, tik atvirkštinis variantas, minėta dar sovietmečiu.

Tada sklandė kelios versijos, esą pirmąkart apie Kaliningrado prijungimą prie Lietuvos TSR kalbėta iškart po karo, paskui prieš pat Lietuvos TSR 25-metį.

Dar spaudoje rašyta, jog 1961-aisiais esą buvo sudaryta Lietuvos SSR mokslų akademijos komisija, kuri LSSR ministrų tarybai teikė pasiūlymus dėl Kuršių nerijos ir Nemuno baseino gamtosaugos bei ūkio problemų.

Dokumento išvadose teigiama, kad visą Kuršių neriją iki Kranto (Zelenogradsko), visas Kuršių marias, Nemuno deltą ir teritoriją kitapus Nemuno su Tilžės (Sovetsko), Ragainės (Nemano) ir Gastų (Slavsko) miestais dera "įjungti į Lietuvos SSR".

Dar kalbėta, jog to kaip velnias kryžiaus labai bijojo tuometis LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus.

Žurnalistas Eugenijus Bunka prisiminė savo bičiulio, buvusio Vilniaus universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijos vedėjo Kęstučio Černiausko pasakojimą.

"Laboratorija priklausė Mokslinio komunizmo katedrai, kurioje dirbo A.Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė. Su ja Kęstutis bendraudavo, buvo ir jos namuose K.M.Čiurlionio gatvėje. Per vieną pokalbį užėjo šneka apie protingus ir neprotingus sprendimus. Kaip pavyzdį M.Bordonaitė Kęstučiui papasakojo, kaip jos vyras susitvarkė su Maskvos siūlymu pasiimti Kaliningrado sritį. Anot jo, M.Bordonaitė sakė, jog A.Sniečkus iš garsių ekonomistų sukūrė darbo grupę, kurios užduotis buvo argumentuoti, kad toks darinys nebus ekonomiškai naudingas šaliai. "Ačiū Dievui, Antanui pavyko." Tuo ir baigėsi jų pokalbis", – pasakojo E.Bunka.