Quantcast

Filmas „Laiko tiltai“: odė nepavaldžiai kino kalbos tėkmei

Rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, Lietuvoje pasirodys naujausias režisierių Audriaus Stonio ir Kristynės Briedės filmas „Laiko tiltai“. Kaip sako jo kūrėjas, tokia premjeros data pasirinkta neatsitiktinai: Kažkuria prasme ši juosta yra Baltijos kelias, nes joje, ieškodamos bendrumo ir bendrų šaknų, susijungia trys šalys.

Baltijos kelias buvo laisvės deklaracija, o visa šių autorių kūryba buvo kūrybinės, žmogaus, egzistencinės laisvės pareiškimas. Apie mėnesio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiantį ne vieną svarbų apdovanojimą užsienio kino festivaliuose laimėjusį filmą kalbamės su režisieriumi A. Stoniu.

– Juostoje „Laiko tiltai“ daugiausia dėmesio skiriama aštuoniems Baltijos šalių režisieriams. Kokios priežastys lėmė jų pasirinkimą?

– Pagrindiniai filmo personažai yra aštuoni Baltijos šalių kūrėjai. Iš karto sąmoningai nusprendėme, kad nesilaikysime proporcijos principo ir nemėginsime įvertinti, kurie jų buvo reikšmingesni, kurie – mažiau reikšmingi, kas – Latvijos ar Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai – yra svarbesni, neskirstysime, kiek laiko filme bus skiriama lietuviams, latviams ar estams.

Norėjome prisiminti kadrus, įsirašiusius į mano ir bendrarežisierės emocinę atmintį ir pabandyti į juos nukeliauti: tarsi laiko tiltais iš dabarties nuvykti į erdvę, kurioje gimė ir buvo filmuojami tie kadrai, bei pasižiūrėti, kas atsitiko su tuo peizažu, žmonėmis ir vietomis. Siekėme pabandyti pajusti, ką autoriai jautė filmuodami, nes prisiliesdamas prie jų matytų vaizdų gali įsivaizduoti, kokios emocijos juos supo, kodėl buvo daromi vieni ar kiti pasirinkimai.

„Laiko tiltai“ yra ne tiek duoklė Baltijos valstybių kino istorijai, kiek nusilenkimas autoriams, kurie kūrė fantastišką, stebuklingai gražų kiną.

– Dirbote dviese su latvių režisiere K. Briede. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip vyko darbas kartu?

– K. Briedė norėjo sukurti filmą ir ieškojo jam išraiškos priemonių. Iš pradžių ji manė, kad tai galėtų būti informatyvus filmas, kuriame būtų paaiškinamas visas kontekstas, papasakojama, kas yra šie kino kūrėjai, kokie buvo jų darbai. Tačiau ilgų ir kartais nelengvų diskusijų metu nusprendėme, kad neisime šiuo keliu. Viską būtų buvę labai sunku aprėpti. Vien toks žmogus kaip Herzas Frankas yra ištisas kontinentas, turintis savo istoriją ir milžinišką kūrybinę biografiją.

Nuo jo neatsilieka ir Henrikas Šablevičius, Robertas Verba, Markas Soosaras ar Andresas Söötas. Taigi taip po truputį ėmė kristalizuotis poetinės dokumentikos linija. Nusprendėme, kad į juostą žiūrėsime kaip į prisiminimą, pabandysime pajusti tuos kadrus. Ne juos paaiškinti, o pajusti – yra dalykų, kurie kalba patys už save. Keliaudamas po užsienį įsitikinau, kad informacija veikia žmones išoriniu lygiu: jie kažką sužino, yra patenkinti, bet tai yra tik paviršius. Kai žmogus pajunta, jam nereikia nei konteksto, nei informacijos, nes jis suvokia kažką daug gilesnio.

A. Zeltinos nuotr.

Pristatėme filmą Seule, Pietų Korėjoje, kur dalis žiūrovų buvo jauni kino režisieriai, studentai, kurie net nežino, kad tokia Sovietų Sąjunga išvis egzistavo. Nepaisant to, vaizdų magija vis tik juos paveikė, palietė, privertė galvoti ir komunikuoti. „Laiko tiltai“ yra ne tiek duoklė Baltijos valstybių kino istorijai, kiek nusilenkimas autoriams, kurie kūrė fantastišką, stebuklingai gražų kiną: jis nesensta, turi universalųjį dėmenį, paliečia žmones, neturinčius jokių žinių, informacijos ar nesuprantančius konteksto, kuris juos veikia.

– Kalbant apie „Laiko tiltus“ pabrėžiama, kad jis skiriamas Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui įamžinti. Kas būdinga latvių, estų ir mūsų kūrėjams? Kokie ryškiausi poetinės dokumentikos bruožai?

– Kūrėjai labai skirtingi ir jiems pritaikyti vieną apibrėžimą būtų gana sudėtinga. Baltijos šalių poetinė dokumentika dažnai atsižvelgia į geografinį dėmenį. Vis dėlto, jeigu reikėtų apibrėžti, tai, mano manymu, poetinė dokumentika yra žiūrėjimas į pasaulį kaip į muzikinį arba poetinį kūrinį. Poezija neegzistuoja be metafizinio dėmens.

Filme įamžinti kino kūrėjai turėjo savybę per gana nesofistikuotus, paprastus ir tiesius vaizdus įsiskverbti į giliausius žmogaus sielos užkaborius. Sakykime, H. Franko juosta „Dešimčia minučių vyresni“: tai dešimties minučių filmas, kuriame rodomas šešiamečio berniuko veidas, ir nieko daugiau. Jame nėra jokio montažinio kirpimo, kamera paleista ir sustabdyta, kai baigiasi juosta.

Lietuvių kinas labai aiškiai yra suleidęs šaknis į mūsų istoriją ir į žemę.

Juostoje vaizduojama tik dešimt minučių, bet iš tikrųjų tai į dešimt minučių telpantis filosofinis traktatas. Kito režisieriaus – H. Šablevičiaus – filmas „Kelionė ūkų lankomis“ yra apie tai, kaip nyksta siaurukas, kaip jis pakeičiamas tradiciniais traukiniais. Bet iš tikrųjų tai yra juosta apie praeinantį mūsų istorijos etapą, apie mažus dalykus, kuriuos mes prarasdami netenkame labai daug.

– Ar yra dalykų, kurie būdingi tik Baltijos dokumentiniam kinui? Ar egzistuoja kas nors, ko nedaro kitos šalys ir, pamačius filmą, galima pasakyti, kad tai yra latvių, estų arba lietuvių kūryba?

– Mes – estai, latviai, lietuviai – tarpusavyje taip pat skiriamės. Estų dokumentinis kinas visada buvo labiau ironiškas, su humoru, kalbantis apie miesto kultūrą. Latvių kinas savotiškai, per poetinę prizmę, bandė atspindėti dabartį, jie nesibaimino kurti filmų ir apie kolūkio pirmininkus, žinoma, tai darydami išmintingai ir nekonformistiškai. Lietuvių kinas labai aiškiai yra suleidęs šaknis į mūsų istoriją ir į žemę. Jame yra kuriama nesudarkyta, nedeformuota sovietmečio erdvė. Žmonės, atsirandantys lietuviškame kine, atrodo nepriklausantys tam laikui. Man atrodo, tai gana erzino cenzorius.

Tačiau manau, kad Baltijos dokumentinis kinas kartu ir labai skiriasi nuo kitų: tylioji poezija, nedaugiakalbė, yra labai būdinga mūsų valstybėms. Mes gyvenome ypatingomis sąlygomis, kur žodis buvo labai stipriai cenzūruojamas, o vaizdą kontroliuoti buvo sunkiau. Temą tu gali uždrausti, bet ką darysi su peizažu? Ir nors pati kino poetika nėra visiškai unikalus reiškinys, bet mūsų išskirtinis bruožas yra tai, kad Baltijos dokumentika labai daug kalbėjo antruoju planu ir peizažas yra vienas pagrindinių filmų herojų.

A. Zeltinos nuotr.

– Filmas „Laiko tiltai“ ne tik skirtas poetinės dokumentikos kūrėjams pagerbti, tačiau kartu pats yra labai poetiškas, audžiamas iš menininkų darbų fragmentų, šių laikų interviu, dabar filmuotos medžiagos, vietų, žmonių. Kodėl pasirinkote tokį stilių?

– Visada buvau įsitikinęs, kad dokumentinis filmas turi būti nespalvotas, jame neturi būti žodžių, turi būti poezijos. Atsimenu, kai Danijoje dalyvavau viename pirmųjų festivalių ir manęs paklausė, kodėl mano filmas yra nespalvotas, tas klausimas išmušė iš vėžių: tuo metu galvojau, kad iš manęs šaiposi.

Taigi, užaugus aplinkoje, kur tokia tradicija, buvo visiškai natūralu pabandyti tokiu būdu pasakoti ir filmo „Laiko tiltai“ istoriją. Taip pat nenorėjome disonanso tarp senųjų ir naujųjų kadrų, stengėmės, kad jie plastiškai vienas iš kito išplauktų. Nenorėjome sukurti kritiškos juostos, parodančios, kad tais laikais viskas buvo gerai, o dabar – blogai. Priešingai, stengėmės pabrėžti laikui nepavaldžią kino kalbos tėkmę.

– Kaip kino kūrėjai reagavo į tai, kad bus juostos veikėjais, ir atsidurs kitoje kameros pusėje, negu buvo pripratę būti?

– Filmuoti režisierių yra pats nedėkingiausias dalykas (šypsosi). Jis, kaip šachmatininkas, puikiai žino tavo penkis ėjimus į priekį. Jiems tai taip lengvai nuspėjama, kad vienintelis būdas su jais dirbti yra juos kažkaip nustebinti. Taip buvo su A. Freimaniu, kuris, Kristynei pirmą kartą nuvažiavus ir pamėginus jį kalbinti, pasipiktino ir sakė: kas čia per dokumentinis filmas, kuriame reikia kalbėti, ir kad jis to nedarys.

Kai mes pas jį nuvažiavome antrą kartą, aš jau žinojau, kad jo tokia pozicija, todėl pasakiau: „Aivarai, aš jus filmuosiu, bet su sąlyga, kad jūs nepasakysite nei vieno žodžio, – net jeigu labai norėsite, jūs negalėsite to padaryti.“ Tada jam buvo labai keista, pasidarė įdomu ir jis pasidavė žaidimui (šypsosi). Uldis Braunas, kuris buvo stebuklingos šviesos ir lengvumo žmogus, netrukdė, stengėsi padėti.

Žinoma, buvo ir sudėtingesnių: estai į viską gyvenime, ne tik kine, žiūri ganai ironiškai, sarkastiškai, kartasi net ciniškai, tad juos įveikti nebuvo labai lengva. Jie patys viską projektuodavo: viena akimi žiūri į kamerą, kita – kas yra už jų, koks peizažas. Tokie žmonės žino, kaip jie atrodo, ką sakys ir kaip tai bus panaudota filme. Su didmeistriais žaisti kai kurias partijas yra gana sudėtinga.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių