Quantcast

Įdomiausių lietuviškų albumų TOP 5

Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

LORA KMIELIAUSKAITĖ

NERTI

Self-released

Įvairiapusis debiutinis smuikininkės Loros Kmieliauskaitės albumas „Nerti“ gal ir yra skirtas daugiausia eksperimentinės muzikos gerbėjams, tačiau jo kompozicijose sau priimtinų skambesių gali rasti ir konvenciškesnės muzikos klausytojai. Taip, kartais tai primena chaosą, lyg tai būtų rinkinys iš skirtingų laikotarpių, skirtingų įkvėpimų ir net skirtingų pojūčių, vedusių menininkę kūrybiniu keliu, tačiau kūriniai yra ilgi, duodantys laiko susigaudyti ir atsikvėpti. Nuo, pavadinkime, kinematografiško  „Illusion“ iki labai tradiciškai avangardiško „Natural Science“, kuris, tiesą sakant, mažiausiai įtikino, Lora veda su hipnotizuojančiu smuiku per, nors ir šaltą, bet apnuoginančiai jautrų garsovaizdį. Aišku, niekam nekeista, kad šalia visada yra kompozitorius Dominykas Digimas, kurio muzika, kaip jau esame įpratę, nuskamba, kaip ying Loros smuiko yang. Aišku, kaip ir kiekvienas link avangardo ar eksperimento artėjantis albumas, „Nerti“ reikalauja iš klausytojo ne tik emocinio, bet ir tam tikro intelektinio pasikaustymo, tačiau albumas, kaip minėjau, yra įvairiapusis, ieškantis kontakto su klausytoju, nesvarbu, ar tai būtų world muzikos įtaka ar ambiento tekėjimas. Ar to norėtųsi daugiau? Nežinau, nes kartais dėl to, kad būtų priimtinesni, kūrėjai tarsi išduoda save, todėl pusiausvyra, kurią siekia išlaikyti Lora, yra sveikintina. Tačiau nepamirškite, kad tai, pirmiausia, eksperimentinės muzikos darbas, kuris vers jus įsiklausyti. Jei nebijote arba kaip tik siekiate surizikuoti ir gal net patirti nediduką šoką aplieti šaltų smuiko muzikos garsų, nerkite.

81/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

 

BALTIC BALKAN

BAZAAR

Muzikos Herojai, Self-released

„Baltic Balkan“ niekada neatrodė kaip rimta grupė. Tiksliau, norėdavosi ją apibūdinti kaip vakarėlį, jomarką ir balaganą viename, o tame viename kiekvienas ras savo vietą, arba ne, tačiau jei ne, tai tikrai ne, nes kitame balkaniškame vakarėlyje jo nepamatysi. Šis etnodaugiakultūris vežimas visai gerai vežė: anšlaginiai renginiai Vilniuje, turai ir geras žodis iš lūpų į lūpas. Visgi man balkaniški kolektyvo šokiai vis prasilenkdavo su ausimis; šis stilius atrodė pavargęs, praėjęs, išlikęs labiau kaip tam tikra kultinė subkultūra nei kaip kažkas čia ir dabar. „Bazaar“ iš esmės pravėrė akis ir leido pasakyti, jei nuoširdžiai, kad žodis „Balkan“ grupės pavadinime nebereikalingas. Tai nėra vien tik regionui savo meilę rodantis gvaltavoniškas eksperimentas, „Baltic Balkan“ jungia Rytų, žydiškąjį ir t. t. paveldą ir paverčia jį, for better or worst, kažkuo panašiu į popmuziką. Taip, niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet „Bazaar“ yra popmuzika. Kokia? Tokia, kurią gali klausyti tiek studentas, tiek prezidentas, nes, atmesdama bent jau mano galvoje esančius stereotipus, trijulė sukūrė ne alkoholiu aplietą, kažkur tarp kilimų ir tarpuvarčių įsikūrusį, prakaitu ir purvu dvokiantį vakarėlį, o kažką kito, kam nereikalingi visi šie atributai. Ar gerbėjai bus nusivylę? Manau, ne, nes muzikos pakėlimas net ir į šventvagiškai skambantį aukštesnį lygį nėra trūkumas, tai leidimas muzikai skambėti plačiau. Be to, tai nereiškia, kad vakarėlis baigiasi, tiesiog jis skirtas platesnei publikai su platesnėmis įtakomis ir platesniu požiūriu. Iš esmės smagu, kad „Baltic Balkan“ nebėra nei labai baltic, nei labai balkan. Tai jau savas turgelis, kuriame tave supras, priims ir nevers atsakyti už (taip, jūs atspėjote, aš tai pasakysiu) bazarą.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

 

CUNABULA

THE WEIGHT OF SLEEP

Sleaszy Rider

Jeigu lietuviškas rokas pastaruoju metu daugiau nuvilia nei pradžiugina, didesnę atsakomybę tenka prisiimti sunkiosios muzikos scenai ir, nors akivaizdu, kad dėmesio ji gauna mažiau, joje galima rasti neprastų deimantų. Štai, pavyzdžiui, jau ilgokai scenoje esanti, tačiau tik šiemet debiutinį albumą išleidžianti vilniečių grupė „Cunabula“. Sudėtingai apibrėžiamą sludge, post metal ir šiek tiek black metal stilių košę grojantis kolektyvas sukūrė išskirtinai sunkų darbą, tačiau sunkų ne ta prasme, kad muzika atakuoja visus tavo pojūčius, o tuo, kad svoris, kurį pasiūlo „Cunabula“ tikrai prie miego netraukia. „The Weight of Sleep“ skamba unikaliai ne tik lietuviškajame kontekste (nors postmetalinių grupių mums netrūksta); mano jau minėtas stilių derinys išskiria juos ir iš bendro metalo scenos konteksto, pasiūlydamas naujų junginių, kurie, iš vienos pusės, skamba akivaizdžiai, iš kitos pusės, kelia klausimą, kodėl to daugiau niekas nedaro. Aišku, kai plaukioji po nepažįstamus vandenis, tenka prisiimti riziką, todėl kartais „Cunabula“ nuo to svorio susiūbuoja, bet niekados neparpuola. Iš to gimsta įdomių ir jaudinančių kompozicijų, vedamų ne tik įdomių aranžuočių, bet ir kriokiančio moteriško vokalo, kuris sėkmingai atspindi grupės kuriamą atmosferą. Trumpai tariant, tai labai stiprus ir įdomus darbas, darkart įrodantis, kad būtent paribiuose esančios Lietuvos grupės kuria įdomiausią, plačiausiai galinčią žengti ir kelti susidomėjimą muziką. Nenustebčiau, kad apie grupę „Cunabula“ išgirsime ateityje  ir ne iš lietuviškų šaltinių. Jie tikrai gali ne vieną pažadinti.

83/100  („Bandcamp“, „Spotify“,  „Deezer“,  „Apple Music“,  „Youtube“, „Soundcloud“)

 

DANNIE FADE

PEACEFUL

Partyzanai Pop Records

Pradėkime nuo to, kad antras Danieliaus Jurevičiaus mini albumo „Peaceful“ kūrinys yra kažkas tokio. Įsibėgėjantis, tarp technomuzikos ir hauso svinguojantis kūrinys išjudins kiekvieną, nesvarbu ar šokių aikštelę valdai bull, ar kaip tik šypsaisi pačia šilčiausia šypsena. Sukau šį kūrinį ne vieną kartą ir galiu pasakyti, kad tai puikus vaistas nuo prastų minčių rudens vakarais. Aišku, turėti tokį bullseye'ų yra ir džiaugsmas, ir skausmas, nes vis žiūri, ar kiti kūriniai iki jo patemps, ar ne. Visgi ypač ten, kur Dannie Fade siūlo savo originalius kūrinius, EP išlaiko draivą. Tiek „Zmones“, tiek „Just A Brick In The Wall“, įdomiai apsukęs „Pink Floyd“ hitą, pagauna ir nepaleidžia, ypač antrasis, labai gerai užslaptinęs originalą. Mini albume esantys remiksai nesusiklauso taip švelniai ir lengvai – nežinau, galbūt pernelyg skirtingi stiliai, gal mane ne itin glosto interpretacijos, tačiau originalai yra stipresni. Nepaisant to, „Peaceful“ yra gero „Partyzanų“ leiblo darbo pavyzdys, pristatant plačiajai visuomenei šokių muziką. Tinkamai sudėlioti akcentai, laipsniškai vedantys ritmai ir net vienas kitas paslydimas neleidžia teigti, kad „Peaceful“ reikia ignoruoti, praleisti ar ieškoti ko nors kito. Net jei visas EP neužkabins, „Mope“ tikrai yra kažkas puikaus. Tiesa, turėčiau priekaištų dėl albumo pavadinimo, nes, ko jau ko, bet ramybės jame tikrai nerasi. Galbūt tik užsimesti ką nors lengvo net ir tokiu žvarbiu oru ir žygiuoti tiesiai į šokių aikštelę. Ten, kaip žinoma, ramybės tikrai niekas neieško.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“)

 

ZAKMINA

FOR U

Nors labai nedideli, t. y. vos dviejų kūrinių, EP man dažnai atrodo kaip savotiškas cheatinimas (kurgi dingo tas subtilus žodis „singlas“, kuriame būdavo tie patys du kūriniai ir dar pora remiksų), kartkartėmis tau į ausis patenka darbas, kuriam nori skirti dėmesio. Ar tai yra sąžininga? Kam rūpi – rašau aš, taigi ir taisyklės mano. Šiuo atveju išimtį norėčiau padaryti Zakminai arba, kaip giminė jį vadina, Lukui Zeringiui, kuris išleido savo EP italų leible „Bordelio a Parigi“. Pirmas įspūdis? Labai fainas popsas. Supraskite mane teisingai, „For U“ muzikoje yra užkoduotas priimtinumas. Jo electro ir hauso mišinys su lengva trance nuotaika, kuris man šiaip būtų labai nepriimtinas, puikiai lenda į tavo ausis, lyg koks earwormas, ir tu niekaip negali jam iki galo pasipriešinti. Jau nuo pirmų akimirkų supranti, kad pagal šiuos du kūrinius bus sunkoka nešokti. Gal jie ir bus kažkiek kažkur girdėti, gal progresijos jau žinomai malonios ausiai (na, mėgstame mes visi dermę), tačiau nekeičia fakto, kad tiek „For U“, tiek „Take Me Back“ turi savyje jėgų, spalvų ir tiesiog patinka tiek, kad leistume juos iš naujo. Ypač smagu, Kad šis EP yra absoliučiai nesnobiškas – susidaro įspūdis, kad Zakmina tiesiog galvojo, ką norėtų išgirsti publika, įsiklausė į jos pageidavimus ir savo ambicijas suderino su lūkesčiais. Iš viso to gimė, nors ir mažas (galėtų būti didesnis), bet malonus eskapizmo seansas. Nors vidinis kritikas gali kažkiek priešintis, galiausiai suprasite, kad šis EP yra for U.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“, „Soundcloud“)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių