– Sakoma, kad paprašytas papasakoti apie save žmogus dažniausiai pradeda vardyti pareigas, profesijas ar laimėjimus – tam tikras etiketes ar pavadinimus, kuriais remdamasis konstruoja ir įprasmina save visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą?

– Pirmiausia – esu Dievo vaikas. Antra – žmogus. Trečia – siela. Žinoma, taip neprisistatysi atėjęs į darbo pokalbį, naują kompaniją ar pan. Gyvename visuomenėje, kur, be abejonės, reikalingi pavadinimai, svarbu statusas. Pastebėjau, kad jų (tų pavadinimų) šiuo metu atsiranda netgi labai neįprastų – regis, vos kažką pradedi veikti ir tave jau vadina to užsiėmimo pavadinimu: pavyzdžiui, idėjų įveiklintoju, guru, socialinių medijų veikėju ir t.t. Kodėl negalima tiesiog turėti patinkantį užsiėmimą, bet neprisistatyti kaip to užsiėmimo atstovu? Tiesą sakant, man netgi nepatinka žodis „poetė“. Tačiau kaip kitaip pakviesi žmones paklausyti eilių? Juk nesakysi „eikš, čia truputėlį eilių prirašiau, paskaityk, gal patiks“. Kelia šypsnį, tiesa? Man irgi. Bet taip jau yra.

– Turite filologės išsilavinimą. Kada į jūsų gyvenimą atėjo meilė kalbai, žodžiui, rašymui?

– Vėlgi atsiribočiau netgi nuo savo įgyto aukštojo išsilavinimo. Niekada to nesureikšminau. Žinoma, tai, kad esu ne realiukė (t.y. ne tiksliųjų mokslų gerbėja), turbūt išryškėjo jau pradinėse klasėse. Pamenu, kad mano vaikiškas eiles spausdino žurnaliukai „Pepė Ilgakojinė“, „Flintas“. Ar patekau į mėgstamiausią vaikystės žurnaliuką „Naminukas“, nepamenu. Turėjau iškarpų, bet per daugelį kraustymųsi viskas pasimetė. Tačiau kokį sekretą pavyko atrasti – tai buvo mano vaikystėje šeimoje leidžiamas žurnaliukas. Tuomet dar net nebuvo interneto, pamenu, kad viską apipavidalindavau su tokia programėle „Greetings Workshop“. Mokėjau ir skenuoti. Vienu metu žurnaliukas vadinosi „Jūratukas“, paskui – „Viršūnė“ ir dėmesio sau jame negailėdavau. Tuose žurnaliukuose apstu mano (ne)vaikiško humoro, netgi eilėraščių. Kai kurios eilės netgi lengvai absurdiškos – kai skaičiau, pati nustebau. Na, o toliau mokykloje aš labai lengvai gliaudžiau literatūrą, mėgstamiausias autorius buvo visų nemėgstamas Antanas Škėma (mėgstu jį lig šiol). Rašinius / referatus supildavau be didelių pastangų. Labai laukdavau lietuvių ir anglų kalbų pamokų – jų mokytojas prisimenu lig šiol.

– Kada ir kaip įvyko susitikimas su savo pirmuoju eilėraščiu?

– Tokio konkretaus atsiminimo nėra, nes tai jau, kaip minėjau, įvyko vaikystėje. Galbūt mieliau apibūdinčiau, koks jausmas yra parašius kiekvieną paskutinį eilėraštį. Tai išlaisvinantis jausmas. Sukuri kažką, ko dar nebuvo šioje planetoje. Tai pakylėja. Kartais netgi iki debesų.

– Eilėraštis jus ištinka ar reikia jį prisikviesti?

– Žodis „ištinka“ čia labai dera. Netgi toks yra vartojamas mano eilėse. Nė vienas eilėraštis nėra prisikviestas, jie visi, galima sakyti, yra mane ištikę. Tai nutinka labai netikėtai, netgi stovint eilėje ir laukiant puodelio kavos. Ar gulint vonioje. Dažniausiai rašau į telefoną ar kompiuterį. Turbūt, jeigu mane pasodinsite prie kompiuterio ir sakysite „parašyk eilėraštį“, aš jį ir parašysiu, jis mane ištiks. Nelaukiu mūzų, o tiesiog visas jas susikviečiu sėdėti ant palangės, maskatuoti kojomis ir garsiai, garsiai (kaip ir aš) juoktis. Ir kitiems poetams patariu taip padaryti, nėra ko jų bijoti.

Karas negali neveikti. Bet šiaip, galima sakyti, gyvenu savame kokone, man ten gerai. Kuriu savo realybę iš savo suvokimų, atradimų, praradimų.

– Regis, kad atsirastų eilėraštis, reikia būti labai atidžiam ir smalsiam.

– Esu atidi, bet nesu labai smalsi. Jeigu, pavyzdžiui, sėdžiu kirpykloje ir žmonės aplink dalijasi savo gyvenimo istorijomis – mano ausys tiesiog atsijungia nuo informacijos pertekliaus. Man tiesiog neįdomu. Kiti sako, kad gerai rašytum, turi kaip tik stebėti aplinką, vos ne visą ją sugerti į save. Bet galbūt niekas dorai nepasakė, kad galima kurti visiškai naują realybę – ne iš nuogirdų ir smalsumo. Man taip priimtiniau.

– Kas šiandien yra poezija?

– Šiandien poezija tapo tiesiog daug paskyrų instagrame (lietuviškų ir ne). Man keista, kaip žmones užkabina tokios eilės, kurias man užtruktų parašyti porą minučių. Ten nėra nieko gilaus. Atsikartojimai. Nesipuikuoju. Bet man net Jonas Mekas skamba per skystai. Teužsipuola kas tik nori, aš sakau, ką galvoju ir jaučiu. Gal po dešimties metų kas nors supras ir pritars. Arba ne.

– Ką praranda poezijos nepažinusieji?

– Praranda būties lašą buityje. Visada žavėjausi tokiais momentais kaip džiaunami skalbiniai, kava penktą ryto, dingęs karštas vanduo... Čia tiek poezijos. Jei žmogus to nepažįsta ar neatpažįsta, jam buitis gali tapti nepakeliama.

Jūratė Straupaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks jūsų santykis su pasauliu? Kaip jus veikia (ir ar veikia) skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka?

– Aš labai atsiribojusi. Nežiūriu žinių, neskaitau naujienų. Tačiau karas mane neišvengiamai išbudino iš letargo – stovėjau ir prie Rusijos ambasados su plakatu. Man atrodė, kad jie praskleis užuolaidas ir pradės šaudyti. Bėgo šiurpai. Tokie momentai nenupasakojami. Parašiau kelis skaudžius eilėraščius apie Ukrainą, skaičiau juos viename renginyje Klaipėdoje. Karas negali neveikti. Bet šiaip, galima sakyti, gyvenu savame kokone, man ten gerai. Kuriu savo realybę iš savo suvokimų, atradimų, praradimų. Aš net knygų nelabai skaitau, bet rašau romaną. Mano draugas rašytojas to nesupranta.

– Prieš porą metų išleidote debiutinę poezijos knygą „Rūkas migloje“. Beje, taip vadinasi ir jūsų paskyra instagrame. Kokia šio žaismingo pavadinimo istorija?

– Istorija gal skambės nuobodokai, gal net reklamiškai, bet, trumpai tariant, pietavome su tėčiu Klaipėdoje ir pavadinimas pats įšoko į eterį. Tėtis norėjo užsisakyti alaus kažkokiu mandru pavadinimu. Sakau: „Koks ten tas – „Rūkas migloje“ tau patinka?“ Padavėja mane pataisė ir taip gimė knygos pavadinimas. Anksčiau su tėčiu tiesiog kolekcionuodavome absurdiškus pavadinimus būsimoms mūsų roko grupėms, kurių niekada nesukursime. Šis pavadinimas buvo toks poetiškas, kad pats padiktavo, ką daryti toliau. Tai tokia paprasta istorijėlė.

– Knygos pristatyme sakoma: „Jūratė knygoje norėjo parašyti dedikaciją, kad knygutė skirta mąstantiems ir maištaujantiems. Tačiau to nepadarė.“ Kodėl?

– Todėl, kad norėjo palikti keistą intrigą. Telieka ji lig šiol, haha. Atskleisiu gal kitame interviu.

– Kada supratote, kad knyga įgaus tokią fizinę išraišką ir išvaizdą, kokia yra dabar?

– Tada, kai nuvažiavau į Sauliaus Jokužio spaustuvę ir pasakiau: „Man reikia per kelias savaites išleisti knygą.“ Mieloji knygos kuratorė Birutė pasakė: „A, tai tu pirma sukuri renginį feisbuke, o paskui jau leidi knygą?!“. Aš atsakiau: „Aha!“. Esu labai dėkinga mielajai Birutei, kuri įvykdė pavasario stebuklą – vasario 27 d. knygutę jau laikiau savo rankose. Ji yra tokia, kokios norėjau. Net puslapių storis buvo parinktas detaliai padedant Birutei.

– Kokios knygos įkvepia jus pačią?

Tokios, kurių rašymo stilius – išskirtinis. Labai mėgstu Ugnę Barauskaitę, Audronę Urbonaitę, Rasą Aškinytę, Chucką Palahniuką, Babe’ę Walker ir pan. Jei nėra stiliaus – knyga į šalį.