Paklūsta gamtos jėgoms

Britų skulptorius, fotografas ir aplinkosaugininkas Andy'is Goldsworthy'is savo instaliacijoms kurti naudoja tik natūralias, gamtos sukurtas medžiagas. Tarp jų – ir ledą bei sniegą.

Jis yra Žemės meno judėjimo narys ir pirmą kartą skulptūras iš šių medžiagų sukūrė 1989 m. šiaurės poliuje. Ten iš vietinių gyventojų inuitų išmoko jų naudojamos tradicinės sniego presavimo ir ledo apdorojimo technikos.

Dabar menininkas ledo ir sniego skulptūras (kai kurioms naudoja ir sušalusį dirvožemį) kuria Škotijoje, kur gyvena. Ją pasirinko neatsitiktinai, čia gerokai šalčiau nei kitose Jungtinės Karalystės vietose. Žiemą minusinė temperatūra nėra retenybė, sniego iškrenta ne tik kalnuose, užšąla ir kai kurie vandens telkiniai.

Kūrybinis procesas trunka ilgai ir yra sudėtingas. Mūvėdamas bepirštes pirštines, kad geriau pajustų medžiagą, iš mažų ledo gabaliukų, maišydamas juos su šiltu vandeniu arba seilėmis, skulptorius lipdo reikiamos formos detales, iš jų formuoja skulptūras.

Andy'is Goldsworthy'is: svarbu viskas – temperatūra, šviesa, judesiai. Jiems keičiantis, keičiasi ir mano kūriniai.

"Svarbu viskas – temperatūra, šviesa, judesiai. Jiems keičiantis, keičiasi ir mano kūriniai. Todėl jie tarsi gyvi, o gamtos jėgų veikiami galiausiai išnyksta", – paaiškina.

Vienos skulptūros gimsta kaip savarankiškos struktūros tam tikroje erdvėje, kitos susilieja su gamtos objektais – medžiais, uolomis, akmenimis, žeme. Kai kuriose šalia ledo ir sniego matome kitą gamtinę medžiagą – lapus, šakas, spyglius. Itin originalios – popieriaus karpinius primenančios ažūrinės ledo skulptūros. Menininkas žaidžia įvairiomis geometrinėmis formomis, ypač mėgsta spiralę, apskritimą.

Mane sužavėjo, kokios išraiškingos transformacijos vyksta gėlėms vaduojantis iš šalčio gniaužtų.

Nevengia ir aštrių kampų – dalis jo darbų iš ledo atrodo tarsi sukomponuoti iš varveklių. Kai kurie primena vitražus, dar kiti panašūs į iš ledo plokštelių nuaustą audinį.

Skulptorius pasakoja, kad dažnai dirba naktimis, nes nori išvengti pražūtingų saulės spindulių, o dieną ieško šešėlio. Jei neįvertinsi oro sąlygų, tai, prie ko dirbai ilgas valandas, gali kone akimirksniu išnykti, tačiau būtent tuo ledas ir sniegas vilioja.

Išraiškingos transformacijos

Japonų floristas, dar vadinamas botanikos skulptoriumi, Makoto Azumas kuria originalias gėlių, įšalusių ledo luituose, kompozicijas. Ši idėja gimė tyrinėjant gėles, augalus ir siekiant išsiaiškinti, kaip jie keičiasi tam tikromis sąlygomis.

Makoto Azumas: mane sužavėjo, kokios išraiškingos transformacijos vyksta gėlėms vaduojantis iš šalčio gniaužtų. Tas kontrastas daro didžiulį įspūdį.

Procesai labai įdomūs, todėl M.Azumas sugalvojo juos parodyti visiems, surengdamas parodą, kurioje buvo eksponuojamos lediniuose sarkofaguose įkalintos gyvos gėlės ir augalai. Menininkas siūlė lankytojams pabūti ekspozicijoje, kuri buvo įrengta dideliame sandėlyje, ilgiau ir pamatyti, kaip, ledui tirpstant, keičiasi gėlių formos, spalvos, tekstūra.

"Mane sužavėjo, kokios išraiškingos transformacijos vyksta gėlėms vaduojantis iš šalčio gniaužtų. Tas nuostabus kontrastas tarp gyvybės ir sustabdytos jos egzistencijos daro didžiulį įspūdį", – dalijasi mintimis M.Azumas.

Ledui gaminti naudojama speciali įranga, kuri užtikrina, kad nesusidarys oro burbuliukų, nes jie trukdytų gerai matyti augalus. Užšaldomos ne tik skintos gėlės, iš jų sukomponuotos puokštės, bet ir įvairiausi vazoniniai augalai su visomis šaknimis, tad galima pasigėrėti ir tomis jų dalimis, kurios paprastai slepiasi po žeme. "Jos yra labai įdomios, sudėtingos struktūros", – atkreipia dėmesį floristas.

Pirmąją užšaldytų gėlių parodą jis surengė Tokijuje prieš penkerius metus, vėliau ji buvo nukeliavusi ir į Europą. Gėlės ledo luituose papuošė ne vieną mados renginį.

Šiuo metu skulptorius botanikas toliau eksperimentuoja: įkurdino gėles kosminėje erdvėje ir stebėjo, kas su jomis ten vyksta. O pats naujausias projektas – gėlės jūros dugne, siekiant išsiaiškinti, kaip jų išvaizdą veikia didelė druskos koncentracija.

Pilietinė pozicija

Vokiečių menininkas Raineris Jacobsas tapo, kuria instaliacijas, tačiau labiausia jį išgarsino ledo skulptūros ir kompozicijos. Jos tarsi iš niekur staiga atsiranda skirtingų pasaulio šalių miestų aikštėse, gatvėse ir kitose viešose erdvėse, ir būna ten, kol ištirpsta.

Raineris Jacobsas: kadangi širdyje esu gatvės menininkas, sugalvojau kurti ledo "lipdukus", kuriuos galima pamatyti ne parodų salėse, o viešose erdvėse.

Tai menininkas daro norėdamas pasiųsti žinutę apie tam tikrą savo pilietinę poziciją. "Stengiuosi, kad mano kūryba priverstų susimąstyti. Daugelis mano kūrinių turi socialinių ir politinių užuominų, nes, manau, kad tokia meno misija", – aiškina pats kūrėjas.

Šias užuominas nesunku perskaityti žvelgiant į jo kūrinius iš ledo. Kai kada jos verčia susimąstyti, o kai kada – nusišypsoti, mat jose gali būti paslėpta ir sarkastiška mintis.

Vienas mėgstamiausių R.Jacobso ledo kūrinių yra ledinis radiatorius. Jis buvo pastatytas keliose vietose: vienoje Maskvos aikščių, Paryžiuje prie Luvro, Berlyne greta Reichstago.

Tirpstantis ir bežiūrint pamažu nykstantis radiatorius simbolizuoja spartėjantį globalinį atšilimą ir energijos švaistymo problemą, o kartu kūrėjo norą atkreipti į šią problemą tiek politikų, valdžios atstovų, tiek paprastų žmonių dėmesį. Skulptorius yra sukūręs ir ledinį vandens fontanėlį, praustuvą, lagaminą, jie įvairiomis progomis buvo demonstruojami skirtingose šalyse – parodų, festivalių, renginių metu.

Stengiuosi, kad mano kūryba priverstų susimąstyti.

Įdomi jo darbų iš ledo serija yra "lipdukai" – tai nedidelės ledo skulptūros, užrašai ar simboliai, tvirtinami prie pastatų sienų, tiltų, kitų paviršių. Jie formuojami iš ledo, o pritvirtinai naudojant šlapią sniegą. "Kadangi širdyje esu gatvės menininkas, sugalvojau kurti ledo lipdukus, kuriuos galima pamatyti ne parodų salėse, o viešose erdvėse. Ledo skulptūros taip pat dažniausiai eksponuojamos aikštėse, gatvėse, kad jas pamatytų kuo daugiau žmonių", – aiškina menininkas.

Visa tokių darbų serija, daugiau nei šimtas, buvo sukurta pernai Maskvoje, ja R.Jacobsas norėjo priminti Lenino sukurtą socialistinę ideologiją ir jo citatą: "Komunizmas – tai valdžia plius visos šalies elektrifikacija".

Kai kurie "lipdukai" buvo Lenino galvos iš ledo: į vienas buvo įmaišyta žemių, tad jos buvo juodos spalvos, į kitas – kečupo, kuris suteikė ryškią raudoną spalvą. Vienos galvos buvo pritvirtintos prie Didžiojo teatro, kitos – prie Kremliaus sienos. Šis gatvės meno projektas gimė Spalio revoliucijos šimtmečio proga.

Didelio formato ledo skulptūros gimsta specialiose silikoninėse formose šaldant vandenį, o į vietą, kurioje nuspręsta jas eksponuoti, gabenamos šaldikliuose. Kai kada sušaldomi atskiri fragmentai, o vėliau sujungiami.