Quantcast

Originalioje bibliotekininkės kolekcijoje – atverstos knygos

Kai kam knygos – interjero detalė, derinama prie tapetų, tačiau tikrai ne Panevėžyje gyvenančiai bibliotekininkei Lolitai Pranienei. Jos gyvenime knygos vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl ir jos namus puošia 244 eksponatų kolekcija, kuriuose – atversta knyga.

Atversta knyga – skaitoma

Panevėžio Elenos Mezginaitės viešajai bibliotekai priklausančios Smėlynės bibliotekos vedėja dirbanti Lolita Pranienė pasakoja, kad jos renkama kolekcija pradėta prieš maždaug aštuoniolika metų.

„Vaikštant po sendaikčių turgų man į akis krito viena statulėlė – mergaitė sėdi prie stalo ir skaito knygą. Ji man tokia graži pasirodė! Galvoju – nupirksiu ir padovanosiu gimtadienio proga kolegei, dirbančiai vaikų literatūros skyriuje, – prisimena pašnekovė. – Bet kol atėjo tas gimtadienis, pasidarė gaila statulėlę dovanoti. Dovaną suradau kitą, o statulėlė taip ir liko mano namuose.“

Kadangi Lolitos šeima mėgsta skaityti knygas ir jų namuose yra daug, o dar ir darbas susijęs su knygomis, namie apsigyvenus pirmajai statulėlei, vaikštant po parduotuves ar turgus akys savaime ėmė krypti į statulėles, kuriose buvo knygų. Po kurio laiko suprato, kad tokių statulėlių yra nemažai, tad greitai namuose nebus kur jų dėti. Nusprendė, kad reikia kažkaip susiaurinti kolekcijos ribas – rinkti tik tas skulptūrėles, kuriose yra pavaizduota atversta, vadinasi, skaitoma knyga.

Tokių skulptūrėlių pasitaiko rečiau, tad ir kolekcija pildėsi pamažu, tačiau dabar joje – 244 eksponatai. Ir ne tik statulėlės, bet ir kitokios smulkmenos, kuriose yra atversta knyga.

„Būna, kad akis užkliūva už kažko įdomaus, – tada ir nusiperkame. Pavyzdžiui, vyno butelio kamštis su atversta knyga viršuje, magnetukai su atversta knyga ar kokios kitos smulkmenos“, – sako pašnekovė.

Jos kolekcijoje – taupyklės, grojančios dėžutės, eglutės žaisliukai, kalėdinės dekoracijos, saldaininės, smulkmenų dėžutės, atramėlės knygoms.

Moteriai ypač brangūs tie kolekcijos eksponatai, kurie susiję su konkrečiu žmogumi, su atsiminimais apie susitikimą ir bendravimą. Jos kolekciją paįvairino lėlininkės iš Šiaulių Irenos Berštienės rankomis specialiai pagaminta lėlė su atversta knyga, kurią iš menininkės gavo dovanų.

Kita menininkė, Jovita Dabašinskienė iš Marijampolės, internete buvo paskelbusi, kad jai siūlytų temas, kokio nori paveikslo, o ji išrinks vieną laimingąjį, paveikslą sukurs ir tam žmogui padovanos. Lolita pasiūlė temą „Atversta knyga“ ir gavo dovanų paveikslą, kuriame pavaizduota gulinti ir knygą skaitanti mergina. Tas paveikslas išskirtinis, kurtas ypatinga technika iš vinukių ir siūlų.

Naujovės: neseniai Lolita lankėsi Švėkšnoje ir iš ten parsivežė į kolekciją virtualų eksponatą – nufotografavo prieš bažnyčią šventoriuje iš dygstančių rugių padarytą didžiulę atverstą knygą.

Draugė, dirbanti su keramika, specialiai šiai kolekcijai padarė katiną, skaitantį knygą. Jubiliejaus proga kolegės L.Pranienei visiškai atsitiktinai padovanojo skulptūrėlę, kuri vaizduoja mamą, laikančią ant kelių vaiką ir skaitančią knygą. Iki šiol ji moteriai primena svarbų įvykį – po poros mėnesių jai gimė anūkas.

Papildo draugai ir giminės

Daugumą eksponatų savo kolekcijai Lolita pirko vadinamajame bagažinių turguje Panevėžyje, kuris kažkada buvo gana didelis ir į kurį suvažiuodavo daug prekeivių, taip pat ir prekiaujančių sendaikčiais. „Kaip kadaise kažkas į bažnyčią keliaudavo, taip mes – į sendaikčių turgų“, – juokiasi kolekcininkė.

Jos sūnus gyvena Anglijoje, tad nuvykusi į svečius Lolita labai mėgsta apsilankyti ten vykstančiuose sendaikčių turguose. Dažniausiai jie vyksta didelėse pievose už miesto. Ten, anot pašnekovės, visai kitokia atmosfera ir parduodama viskas daug pigiau nei Lietuvoje. Kartą ten teko matyti net besisukiojantį staliuką iš didelių medinių knygų sudėliotą.

Nemažai eksponatų į kolekciją iš įvairių šalių yra atsiuntę ar atvežę draugai ir giminės. „Važiuoja kur nors bičiuliai, draugai, žino apie tą mūsų pomėgį, tai natūralu, kad geriausia dovana yra parvežti suvenyrą knygų tema. Tikrai kiekvienu labai džiaugiamės“, – tikina pašnekovė.

Kas žinojo apie šeimos pomėgį, jau seniai iš namų, palėpių, kaimų ką radę suvežė. Kai Lolita parašė apie savo kolekciją feisbuko grupėje „Kolekcionuokime kartu“, sulaukė siūlymų į kolekciją vieną ar kitą daiktą nusipirkti, gavo ir šį tą dovanų. Naujausias įsigytas kolekcijos papildymas – net trylika skulptūrėlių – neseniai atvažiavo iš Kauno.

Lolita teigia mačiusi, kad internetinėse parduotuvėse, antikvariatuose yra nemažai tų statulėlių – ir didelių, ir bronzinių ar iš kokių kitų metalų. Bet jos brangios, o ji nesijaučia esanti tikra kolekcininkė, kad galėtų šiam hobiui skirti dideles sumas ar ieškotų ypač vertingų eksponatų.

„Mūsų kolekcija – daugiau pramogai, malonumui. Tiesa, kai reikia dulkes valyti, tai jau tos kolekcijos nebesinori, – juokiasi pašnekovė. – Tačiau, kai pamatai kažką gražaus, vėl norisi nusipirkti. Tik gal jau reikia stabdyti arklius, nes kam paskui tos skulptūrėlės bus reikalingos? Jei būtų vertinga kolekcija, tada galbūt, o čia... Na, bet gal vaikams, anūkams kažkoks atsiminimas liks.“

Lolita sako, kad kartu būtų galima kurti dar ir virtualiąją kolekciją, nes labai dažnai draugai ar pažįstami, pamatę ką nors, kas pagal temą tiktų į kolekciją, – skulptūrą, meno kūrinį ar dar ką nors, tiesiog nufotografuoja ir atsiunčia su linkėjimais „į kolekciją“.

Prieš kelias savaites ji lankėsi Švėkšnoje ir iš ten parsivežė tokį virtualų eksponatą – prieš bažnyčią šventoriuje iš dygstančių rugių buvo padaryta didžiulė atversta knyga. Nusifotografavo. Svarsto, kad dabar jau gal reikės pradėti apie nuotraukų kolekciją galvoti.

Nykstantis užsiėmimas

L.Pranienės kolekcija kartą jau buvo pristatyta viešai, kaip ji juokauja, išleista į žmones. Kasmet balandį švenčiama Bibliotekų savaitė – tai progai skirtą skulptūrėlių parodą moteris bibliotekoje ir buvo surengusi, kad ne tik jos šeima, bet ir kiti galėtų pamatyti.

Lolita pasakoja, kad visas jos gyvenimas prabėgo tarp knygų. Vaikystėje tai buvo pagrindinė pramoga – mama net drausdavo, nes pasislėpusi po antklode skaitydavo. Liūdna, kad dabar atvirkščiai – vaikus reikia versti skaityti.

Bibliotekininke beveik 20 metų dirbanti moteris teigia, kad knygų skaitymas – nykstantis užsiėmimas. Vidutinio amžiaus žmonių karta dar skaito, dar turi tą pomėgį, o kai jie išeis – nežinia, kas bus. Nors mados sukasi ratu, tai gal kada nors ir pomėgis skaityti popierines knygas sugrįš, svarsto pašnekovė.

„Karantino metu buvo labai didelis susidomėjimas knygomis – matyt, visi atsikando televizijos ir interneto. Kadangi mes nebuvome užsidarę, dirbome, tas grįžimas prie knygų labai pasijautė. Dabar vėl viskas grįžo į senas vėžes ir sunku kažką prognozuoti. Nors, tiesą sakant, popierinės knygos mirtis jau ne kartą buvo pranašaujama vos ne tiksliomis datomis, o knyga kaip gyva, taip gyva. Tikiuosi, ir išliks“, – viliasi L.Pranienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių