Quantcast

Rašytoja E. Frank: mirties prisijaukinti neįmanoma, net apie ją fantazuojant

„Savo kūriniuose man buvo svarbu atskleisti tam tikrą motinystės pavojų. Laiminga ir šviesi motinystė yra didelė laimė, bet aš rašau apie tą kitą“, – sako prozininkė Eglė Frank. Neseniai debiutavusi su knyga „Mirę irgi šoka“, autorė analizuoja tamsiąją, neparadinę moteriškumo pusę.

E.Frank novelių rinkinyje galima sutikti moterį su daugybe veidų: savo vaikų nemylinti motina, kitos moters meilužė, keistuolė, vaikštanti į svetimų žmonių laidotuves. Visas šias personažes vienija vidinė drama, žmogiškoji kančia ir visada šalia esanti mirtis. Pokalbis su E.Frank – apie nejaukų ir nepatogų moteriškumą, rašymą kontroversiškomis temomis ir drąsą atskleisti realybę tokią, kokia ji yra.

– Savo debiutinėje knygoje atskleidžiate tamsiąją moteriškumo pusę. Iš tikrųjų kiekviena moteris gyvenime yra susidūrusi su moteriškumo stereotipais ir skatinimu iš aplinkos būti moteriškai. Kas jums yra moteriškumas? Ar jį įmanoma apibrėžti paprastai?

– Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje sąvokos „vyriškas“ ir „moteriška“ greitai taps, jei jau netapo, nekorektiškos ir reikalaujančios papildomo aiškinimo kiekvienąkart, kai su jomis susiduriame. Jei tipiškai moteriškai atrodanti moteris yra galios pozicijoje politikoje, versle ar akademinėje srityje, kokia tuomet ji? Kiek moteriška yra moteris, avinti aukštakulnius, mėgstanti puoštis, bet puikiai valdanti ginklą ir fiziškai esanti stipresnė nei vyras? Arba atvirkščiai – atrodanti berniukiškai, bet švelnaus, nuolankaus charakterio, prisitaikanti?

Kasdienėje kalboje mėginant apibūdinti ką nors kaip labai moterišką, ir man tenka susimąstyti, kaskart mėginti sau pačiai patikslinti, ką vis dėlto turėjau omeny. Pastaruoju metu labai stengiuosi nedėlioti nei vyrų, nei moterų į lentynas pagal moteriškumo ir vyriškumo kriterijus.

Savo kūriniuose greičiau siekiau pabėgti nuo literatūroje įsivyravusio stereotipo moterų aistras pažaboti vyro protagonisto valiai, moters savidestrukciją, vidinę tamsą ar tą patį hiperseksualumą rodant kaip silpnybes, kuriomis paprastai anksčiau ar vėliau pasinaudoja vyras. Moteris, o ir jos tamsiosios savybės, mano kūriniuose tarnauja arba kenkia pačiai moteriai. Norėjosi parodyti būtent jos vidinę dramą. Kiek mano moterys moteriškos, palieku spręsti skaitytojui. Bet man pačiai labiau norėjosi akcentuoti ne lytį, o žmogiškąją kančią. Tekstuose labai svarbi nemeilės linija ir jų veikėjos. Vienos tapdamos motinomis, kitos kaip tik išsižadėdamos motinystės, artėdamos prie kitų žmonių – ar tai būtų santykiai su vyrais, ar su moterimis – yra pažymėtos nemeilės stigma. Pastaroji kaip užkeikimas neigiamai paveikia visus santykius. Man buvo svarbu rašyti apie užburto rato beviltiškumą – kai nemylėta vaikystėje mergaitė, tapusi nemylinčia motina, lygiai taip pat nesugeba mylėti savo vaikų.

– Savo novelėse įsijautėte į įvairias personažes, kurių gyvenimas radikaliai skiriasi nuo jūsų. Tarp knygos veikėjų yra įvairiausių moterų: vienišė, nemylinti savo vaikų motina, kitos moters meilužė, vaikų neturinti moteris. Kaip sekėsi įsigyventi į šiuos skirtingus vaidmenis? Esate sakiusi, kad knygoje išties esama autobiografinių momentų.

– Į minėtus vaidmenis įsigyvenau nesunkiai, kaip ir į vaikino, kurio vardu rašau pirmąją novelę. Galbūt pakako rasti po kruopelę išvardytų veikėjų savybių savyje, ir tai tapo savotišku raktu į kiekvieną aprašomųjų personažų. Autobiografinių momentų esama tikrai nemažai, bet dažniausiai skaitytojai palaiko juos fantazijomis, o išgalvotus dalykus – tikrais.

Knygos struktūra tokia, kad pirmas ir paskutinis tekstas rašomas iš vyro pozicijos. Galbūt tai įdomu, grįžtant prie anksčiau jūsų užduoto klausimo apie vyriškumą ir moteriškumą. Novelėje, kuria prasideda knyga, paauglio tėvai įsivaikina mergaitę iš vaikų namų. Per jos atėjimą berniukas, vėliau – jau vaikinas, patiria būtent tą tamsiojo moteriškumo galią ir destrukciją, tai kas, kad įsikerojusią kol kas mažoje mergytėje. Ši novelė tampa savotiškais vartais, vėliau tekstuose kalba tik moterys – jų akimis vaizduojami įvykiai ir aplinka. Paskutinė novelė simboliškai uždaro rinkinį ir joje kalbu aš, pasivadinusi Romkos, benamio klajoklio, vadinamojo bomžo, vardu. Buvo svarbu šiuo tekstu, kaip savotišku manifestu, užbaigti knygą. Būtent „Aš esu Romka“ yra autobiografiškiausia novelė knygoje.

Pastaruoju metu labai stengiuosi nedėlioti nei vyrų, nei moterų į lentynas pagal moteriškumo ir vyriškumo kriterijus.

– Pati gyvenate gana tradicinį gyvenimą, turite tris vaikus, sutuoktinį. Kaip kilo mintis paanalizuoti moteris, kurios gyvena visiškai kitaip, kai kurios netgi yra labai šalia savidestrukcijos?

– Ne visi mano pačios gyvenimo tarpsniai buvo šviesūs ir sklandūs, todėl jaučiuosi galinti rašyti išvardytomis temomis. Vis dėlto sugebėjau suvaldyti destruktyvius dalykus, kurių mano personažės nesuvaldo. Už tai galiu dėkoti valiai, charakteriui, palaikiusiems artimiesiems. Jei mano tekstuose ir nėra atsakymų, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, kartais padėti gali vien tai, kad perskaitęs supranti, jog tam tikri dalykai vyksta ne su tavimi vienu.

– Novelėse daug kalbama apie motinų nemeilę vaikams. Ši tema – vis dar stiprus tabu lietuvių literatūroje ir apskritai viešajame diskurse. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu apie tai kalbėti? Galbūt atėjo metas panaikinti moters, kaip būtinai motinos, paveikslą?

– Būtent, dar neseniai motinystė buvo laikoma savaime suprantama moters pareiga ir duokle visuomenei, o į pasirinkusias negimdyti žiūrėta kreivai. Dabar situacija keičiasi, moterys nebeskuba gimdyti, siekia realizuoti save karjeroje ar akademinėje sferoje. Savo kūriniuose man buvo svarbiau parodyti tam tikrą motinystės pavojų – drįsiu jį taip pavadinti. Literatūroje ar poezijoje jis įvardijamas kaip triušio ola ar tamsus slėnis, dažnai grąžinantis moteriai visas užslėptas vaikystės ir paauglystės traumas ir jos pačios iš savo motinos patirtus skaudulius. Laiminga ir šviesi motinystė yra didelė laimė ir ji tikrai egzistuoja. Bet aš rašau apie tą kitą.

– Knygos pavadinimas „Mirę irgi šoka“ nurodo į novelėse vis atsikartojančią mirties temą. Kodėl būtent šis motyvas rašant jums buvo toks svarbus?

– Mirties – ar natūraliai ištiksiančios, ar savavališkai įvykdyto akto – kaip tam tikro išsigelbėjimo nuo destruktyvių dalykų motyvas eina per visus tekstus. Vis dėlto tik viena iš veikėjų pasirenka sąmoningą pasitraukimą iš gyvenimo, kitos lieka gyventi. Vienuose tekstuose šis pasirinkimas, tiksliau, nepasirinkimas išeiti teikia viltį. Kituose, kaip ir tokio pat pavadinimo, kaip ir knyga, novelėje „Mirę irgi šoka“, veikėjų gyvenimas prilygsta egzistavimui – buvimui gyvam, viduje mirus. Turbūt tai yra baisiausia. Viena iš literatūros misijų yra perteikti realybę, o aš apie mirtį rašau, nes taip tiesiog būna. Man pačiai ši tema lygiai tokia pat baugi. Mirties prisijaukinti neįmanoma, net apie ją fantazuojant.

– Kurios novelės herojė jums atrodo sudėtingiausia ir labiausiai kompleksuota asmenybė? Kurios elgesys ir motyvai jums suprantamiausi?

– Sudėtingiausia ir labiausiai kompleksuota – galbūt jauna moteris iš novelės „Sniegas“. Net tai, ką ji pasiryžta padaryti (sąmoningai nenoriu atskleisti kūrinio detalių), savotiškai pateisina jos pačios vaikystės išgyvenimai. Savo veikėjoms neadvokatauju, tiesiog noriu parodyti, kad net baisiausius poelgius kartais galima, jei ne pateisinti, tai bent suprasti jų priežastis. Pati suprantu visų savo veikėjų elgesį ir motyvus, juk aš jas sukūriau. Vis dėlto tolimiausia man yra desperatiškai kūdikio trokštanti moteris iš „Jaučio širdžių“.

– Visada buvote rašantis žmogus, bet debiutinę knygą išleidote tik dabar. Ar susidūrėte su iššūkiais, bandydama prisibelsti į leidyklas? Kaip jūsų knygą ir jus, atsiradusią iš nežinia kur, priėmė literatūros bendruomenė? Ar Lietuvoje lengva debiutuoti kaip autoriui?

– Kultūrinėje spaudoje publikuotis pradėjau prieš penkerius metus ir man pasisekė, nes, pastebėjusi mano tekstus, leidyklos projektų vadovė man parašė pati. Vis dėlto manau, kad išleisti knygą ir debiutuoti kaip autoriui yra du skirtingi dalykai. Antrasis aspektas – daug sunkesnis, reikalaujantis ne tik talento, įdirbio, bet ir kitų sėkmingai supuolusių aplinkybių. Stebint literatūros lauko naujienas, teko ne kartą įsitikinti, kad kiekvienam kūriniui yra jo laikas. Kai kurie kūriniai taip ir lieka nepastebėti, nors vėlesni, parašyti ta pačia tematika, sulaukia sėkmės.

Kelias: E.Frank nepateikia receptų, kaip spręsti gyvenimo problemas, tačiau tiki – suvokimas, kad ne vienintelis išgyvena dramas, skaitytojui padės jas išspręsti. / E. Frank asmeninio archyvo nuotr.

– Noveles knygai rašėte net penkerius metus, kaip autorė debiutavote gana vėlai. Ar būta daug abejonių dėl knygos leidybos, o gal kaip tik – jautėtės visiškai užtikrinta? Kodėl nusprendėte išleisti būtent novelių knygą, o ne romaną, kuris šiuo metu yra labai populiarus žanras?

– Abejonių tikrai buvo, todėl esu be galo dėkinga leidyklos komandai už palaikymą ir net laukimą, nes užtruko suguldyti popieriuje tai, kas kirbėjo galvoje, ar fragmentais užrašuose gyveno ne vienus metus. Kažkuriuo metu gal net atrodė, kad knygos nebereikia, kad leisti ją nėra prasmės. Baugino mintis, kad kontroversiškos temos, kuriomis rašau, nebus suprastos, galbūt ką nors įžeis. Dabar, kai knyga jau pasiekusi skaitytojus, visos minėtos abejonės tėra patirtis, kuri bus naudinga rašant toliau. O ir romano rašymo neatsisakau. Vis dėlto manau, kad trumpoji proza yra ne mažiau vertinga ir Lietuvoje turinti savo skaitytoją.

– Papasakokite apie savo šeimą – galbūt jūsų vyras taip pat susijęs su literatūros ar meno pasauliu? Kiek metų jūsų atžaloms?

– Vaikai jau beveik visi paaugliai. Sakau beveik, nes jaunėlė Upė pamažėl žengia į tą amžiaus tarpsnį, jai šiemet sukako dvylika, sūnui Giriui – penkiolika, o vyriausiajai dukrai Smiltei – septyniolika. Greitai turėsime prabangą atostogauti vieni, nes vyresnieji jau nori leisti laiką atskirai, nors kartais ir ilgiuosi meto, kai keliaudavome visi kartu ir niekas paaugliškai nezirzdavo, kad viskas yra blogai. Bet šis periodas – taip pat klasika. Kažkur skaičiau, kad tėvų būvis paauglių gyvenime turi būti kaip kambarinių augalų – privalu nepriekaištauti, niekaip jų nemėginti pakeisti, bet tiesiog būti šalia.

Vyras Eimantas – medikas, nors ir būdamas iš visiškai svetimo literatūrai pasaulio, visada mane labai palaikė ir skatino. Artimiausio žmogaus meilė ir palaikymas turbūt ne mažiau svarbus dalykas leidžiant knygą; ypač jei rašai visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamomis temomis. Kai kurių tekstų juodraščius vyrui daviau paskaityti pirmam, kai kuriuos perskaitė tik knygai išėjus. Esame kartu 25 metus. Manau, tai daug pasako apie mūsų santykį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių