Veržėsi iš rutinos

Pietvakariniame Rugalando regione, Sola miestelyje, su vyru Rimantu ir šešių mėnesių sūneliu Dominyku įsikūrusi 35-erių moteris tikina, kad nuo pat pirmos atvykimo į Norvegiją dienos yra be galo laiminga, nes gali būti pati sau direktore – nebedirbti rutininio samdomo darbo ir pasinerti į kūrybą.

Samdomo darbo atsikando Lietuvoje. Iš pradžių Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įgijusi edukologijos bakalauro, o vėliau Kauno technologijos universitete (KTU) – viešojo administravimo magistro diplomus, 2013-aisiais Ramunė, kaip pati juokiasi, išėjo į plačiąją darbo rinką, kurioje jos niekas nelaukė ir svajonių darbų nesiūlė.

"Dirbdama biure nuo aštuntos iki penktos supratau, kad emocine prasme ten gyvenimo nėra. Nėra nuotaikos, nėra teigiamų patirčių, nėra savirealizacijos. Jaučiausi lyg būčiau įkalinta vietoje ir laike. Panašėjau į kalinę, kuri tik atlieka savo prievolę", – atvirauja Ramunė, nusprendusi išbandyti laimę Skandinavijoje ir išvykusi padirbėti į Daniją.

"Danijoje uždirbusi krūvą pinigų vėl supratau, kad ir čia laimės neradau", – prisipažįsta Ramunė, pasibaigus darbo sutarčiai sugrįžusi į tėvynę.

Tačiau ir vėl duso neturėdama galimybės oriai gyventi, juo labiau – tapyti. Keliai vėl nuvedė į Skandinaviją, šįsyk – į Norvegiją. Kiek laiko čia? Emigrantė vardija ypatingas datas: šiemet kovo 5-ąją sukako šešeri gyvenimo Norvegijoje metai, o kovo 7-ąją gimė sūnelis.

Išskirtinumas: ryškių potėpių R.Sadauskienės darbai alsuoja subtilia erotika. / Asmeninio archyvo nuotr.

Naujas gyvenimo etapas

Nors tapė ir dirbdama Danijoje, rimčiau šiam pašaukimui R.Sadauskienė atsidavė atvykusi į Norvegiją. Čia vietinius ėmė stebinti ryškiais potėpiais, subtilia erotika dvelkiančiais paveikslais. Norvegams jie per ryškūs – tai mėgsta pabrėžti ne vienas vietinis, vis dėlto susiruošęs įsigyti Ramunės tapytą darbą.

Kaip įvyko virsmas į menininkę? Iš Jungėnų kaimo, esančio netoli Marijampolės, kilusi Ramunė prisipažįsta, kad baigusi vidurinę ji nė nenutuokė, ką norėtų veikti toliau. Puikiais pažymiais baigė Kalvarijos meno mokyklą, kur išmoko groti akordeonu, pianinu.

"Kai mokyklos direktorius man spaudė ranką ir linkėjo sėkmės tolesniame muzikiniame kelyje, jis išties tikėjo, kad šių instrumentų ir toliau neapleisiu, – sakė retkarčiais pianinu ir dabar pagrojanti R.Sadauskienė. – Buvau toks vaikas, kuriam viskas vienodai gerai sekėsi, – tiek vidurinėje, tiek meno mokykloje. Bet to meto kaimo žmonės suprato tik rimtas profesijas, o ne kokias ten muzikas ar menus", – sako Ramunė, pasidavusi tėvų ir giminaičių spaudimui, kad iš meno duonos nevalgys, ir išvykusi į Kauną studijuoti edukologijos.

Tik gerokai vėliau, Norvegijoje, įsitikino, kad šiais laikais gabus menininkas gali valgyti sotesnę duoną net už ekonomikos ar teisės specialisto.

Tiesa, Ramunės kelias į tapybą nebuvo paprastas. "Nebuvau nuo mažens ugdoma dailės srityje. Jau gyvendama Danijoje, sirgdama gripu, nutapiau pirmąjį savo paveikslą", – atsidūsta teigdama, kad jei ne skaudūs gyvenimo momentai, taip ir būtų bėgusi žiurkių lenktynių rate toliau.

Piešti mokėsi pati

Bet vieną dieną viskas Ramunės gyvenime ėmė dėliotis labai magiškai. Vaikštinėdama po prekybos centrą ji įsigijo didelių piešimo lapų. Prieš tai buvo nusipirkusi pieštukų. Tad, kai gripas paguldė ją į lovą, kažkokio mistiško įkvėpimo pagauta moteris susiklijavo tuos popieriaus lapus lipnia juostele, kad būtų didesnis formatas, ir pradėjo ant jų pieštuku piešti nuogą moterį. Tokia tad buvo subtiliosios erotikos pradžia, kuria dabar alsuoja dauguma Ramunės paveikslų.

Kodėl pradėjo nuo paties sunkiausio – žmogaus vaizdavimo – Ramunė ir pati ligi šiol neturi aiškaus atsakymo. Gal kaltas noras nuo pat vaikystės įveikti sunkiausius iššūkius? "Nes, jeigu įveikiu tai, ko kiti nenori ir dejuoja, jaučiuosi labai gerai", – aiškina ji.

Ramunė džiaugiasi, kad negaišo laiko Dailės akademijoje, norėdama išmokti taisyklingai piešti žmogų, o tiesiog pradėjo tapyti. Jai patiko mintis, kad dailės mokyklos dažnai suniveliuoja originalų kūrėjo braižą, tad ji ėmėsi kasdienės savarankiškos praktikos.

Virsmas: "Aš subrendau, mano moterys tapo paslaptingesnės", – sako Ramunė, ateityje nematanti savęs vien kaip erotinių paveikslų tapytojos. / Asmeninio archyvo nuotr.

2017 m. Kaune, galerijoje "Balta", R.Sadauskienė surengė pirmąją savo tapybos darbų parodą. "Paveiksluose buvo mano moterys. Per dvejus metus nutapyti darbai nepretendavo į profesionalumą. Juose atsispindėjo mano pirmieji tapybos žingsniai. Aš buvau kūdikis, kuris dar tik mokėsi vaikščioti", – prisimena savo startą meno pasaulyje tapytoja.

Po parodos Ramunė sulaukė daug pagiriamųjų žodžių ne tik iš artimųjų, draugų, bet ir iš ją palankiai įvertinusių dailės ekspertų.

Tarp garsiausių erotikos tapytojų

Pasak Ramunės, parodų lankymas Skandinavijoje ir Lietuvoje – tai du kardinaliai priešingi dalykai. Norvegijoje į jas nevaikšto daug žmonių.

"Norvegai eina į parodų atidarymus tik tada, jei juos organizuoja garsūs menininkai. Į tokius aš kol kas nepretenduoju", – juokiasi pašnekovė, per šešerius metus Norvegijoje surengusi dvylika personalinių parodų, dalyvavusi aštuoniolikoje grupinių parodų Ispanijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse.

Neseniai trys Ramunės tapybos darbai – trys moterys – buvo atrinkti į geriausio tarptautinio erotinio meno knygą, kuri bus išleista Londone. Tačiau moteris atvirauja, kad ateityje nemato savęs vien tik kaip erotikos tapytojos.

"Per nėštumą mano stilius pasikeitė. Aš subrendau. Nors mano darbuose moters elementas išliko, bet ji pasidarė paslaptingesnė, sėdinti kažkur beribiame kosmose", – aiškina lietuvė, apie kurią ne kartą rašė ir vietinė Norvegijos spauda.

Ramunė sako vis dar trokštanti naujovių. Galbūt todėl pradėjo tapyti ne tik moteris, bet ir Norvegijos, Lietuvos peizažus.

Kūrybai reikia harmonijos

Menininkė įdomiai samprotauja apie moters paskirtį šeimoje. Moteris jai – meilės, harmonijos ir taikos skleidėja, namų židinio puoselėtoja, deivė, karalienė, kuri užsiima jos širdžiai miela veikla, leisdama savo Rimantui tiesiog būti vyru ir kaip tais akmens amžiaus laikais "medžioti mamutus".

Ar Sadauskų namuose taip ir yra? "Panašiai. Mano vyras išsyk suprato, kad aš noriu tapyti. Visokių samdomų darbų jau dirbau iki soties. Tad leido man tiesiog daryti tai, ką aš noriu. Pinigų pragyvenimui? Užtenka. Rimantas savo pareigą – pasirūpinti šeimos stogu ir maistu – atlieka puikiai", – aiškina laiminga žmona, sakanti, kad harmonija šeimoje labai svarbi visaverčiam kiekvieno žmogaus gyvenimui, ne tik menininko.

Ramunės žodžiais, menas turėtų pakylėti žmogų, tad Norvegijoje ji pirmiausia pasigenda pozityvios kūrybos. Menas čia labai destruktyvus. Žmogus vaizduojamas kaip pabaisa. Nesvarbu, kas jį pieštų, – jaunesnės ar senesnės kartos menininkai. Dėl šios priežasties besilaukdama savo pirmagimio Ramunė net nustojo vaikščioti į parodų atidarymus – pabijojo persismelkti blogų emocijų ir perduoti jas kūdikiui.

"Pasaulyje ir taip užtenka juodos spalvos, to negatyvumo… Būtent mene turėtų būti viskas gražu, šviesu", – dėstė savąją meno filosofiją savamokslė tapytoja.

Aplinka: R.Sadauskienės namai – ant jūros kranto, todėl ji dažnai tapo paplūdimyje ar ant skardžio. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sąmoningumą paskatino knyga

Ramunė atvirauja, kad jau seniai pradėjo eiti sąmoningumo keliu. Kai baigusi bakalauro studijas iškart neįstojo į magistrantūrą (metus turėjo palūkėti), atsitiktinai užėjo į knygyną, populiariosios psichologijos skyrių, ir nusipirko Josepho Murphio knygą "Jūsų pasąmonės galia". Vos ją perskaičius, jaunos moters gyvenimą sudrebino stebuklai.

"Gal net ne stebuklai, bet aiškesnis supratimas, kad kiekvienas esame atsakingas už savo laimę, savo likimą. Jei tau liūdna – eik, daryk, keisk. Perskaičiusi tą knygą supratau, kad viskas žmogui yra įmanoma, niekada nevėlu. Ta knyga man tarsi suteikė sparnus pradėti viską nuo pradžių ir dar naujoje šalyje", – paaiškina R.Sadauskienė, šiuo metu pati vedanti dailės terapijos užsiėmimus Norvegijoje gyvenančioms lietuvėms.

Pasaulyje ir taip užtenka juodos spalvos, to negatyvumo… Būtent mene turėtų būti viskas gražu, šviesu.

Kodėl tik lietuvėms? Anot jos, norvegai žodį "terapija" supranta visai kitaip ir todėl į užsiėmimus nevaikšto. "Moterys padarė klaidą užsimaniusios būti lygios su vyrais – siekti profesinės karjeros, uždirbti tiek, kiek jie. Tuo savo lenktyniavimu jos žaloja pačios save. Juk moters prigimtis yra kitokia. Ji niekada nebus lygi vyrui, kaip ir niekada vyras negalės gimdyti vaikų", – aiškina Ramunė, šventai tikinti, kad šiuolaikinės emancipuotos moterys, keliančios sau labai aukštus reikalavimus, kerta šaką, ant kurios sėdi.

Laikui bėgant perdega, persidirba, tampa nelaimingos, piktos ir išsibalansavusios, nutolusios nuo savo moteriškosios prigimties. Dailės terapija tokioms moterims tampa tiesiog aplinkos ir veiklos pakeitimu, nusiraminimu, jėgų ir pusiausvyros atkūrimu.

Kai vasaromis parvyksta į Lietuvą, Ramunė organizuoja dailės terapijos stovyklas gimtinės gamtoje. Sodina žmones ant žemės, moko pajausti ypatingą žemės energiją, išlieti jausmus. Norvegijoje ji kviečia ne tik moteris, bet ir vyrus į savo namuose įkurtą meno studiją, kur atlieka tapybos terapijos pratimus, išmoktus specialiuose kursuose.

Kas atsispindi tuose terapiniuose paveiksluose? "Įvairios abstrakcijos, kuriose apie žmogaus emocinę būseną kalba linijos, spalvos, formos. Pasitaiko ir konkrečių piešinių. Tarkim, moteris piešia gėlių sodą. Vadinasi, ji yra labai šeimiška, jai rūpi sustyguoti visus keturis namų kampus", – šifruoja savo mokinių potėpius Ramunė.

Labiausiai ilgisi šeimos

Kadangi lietuvės vyras Norvegijoje turi gerą darbą, į gimtinę grįžti Sadauskai kol kas nežada. Labiausiai Ramunė ilgisi savo šeimos – tėčio, mamos, brolio. Ji sako nežinanti nė vieno artimo ar tolimo giminaičio, kuris būtų pasukęs kūrybos keliu.

"Visi pas mus ligi šiol ėjo tik darbo keliu. Na, tėvo brolis – muzikantas, pats kūrė instrumentus. Močiutė mėgo piešti. Bet, matote, anų laikų žmonės – paprasti, turėję tų talentų, bet galbūt jų taip ir nepanaudoję", – pasakoja apie savo artimuosius.

Kol nebuvo pandemijos, pašnekovė jautėsi kaip pasaulio pilietė, galėjo kada panorėjusi grįžti į Lietuvą. Tai darydavusi bent kokius penkis kartus per metus. Šiuo metu, kai keliauti nepaprasta, iš Jungėnų kilusi lietuvaitė sapnuoja gimtinės laukus.

"Tos mūsų miestelio Solos lygumos man primena vaikystę, kaimą… O dar ir jūra pro langus matosi. Gyvename labai dideliame, erdviame bute, kuriame telpa ir mano tapybos studija", – aiškina lietuvė, kurios tapybos darbų nerastume gal tik Australijoje ir Afrikoje.

Šiuo metu iš savo kūrybos bandanti pragyventi kūrėja apgailestauja, kad turi daug laiko sugaišti internete – reklamuoti savo paveikslus, atsakyti į žmonių užklausas ir pan. Ji mielai perleistų visą tą technologinį darbą kažkam kitam, o pati atsidėtų vien kūrybai.

"Vadybos ir administraciniai darbai suryja begalę laiko. Dėl to iš tiesų labai liūdna. Dailininkas, kaip ir dainininkas, turėtų turėti gerą vadybininką, kuris paskleistų žinią apie jį pasauliui. Šiuo metu man tai neįkandama", – apgailestauja tapytoja, tarp kurios darbų yra ir vienas religinis paveikslas.

Įvertino 1 mln. kronų

Paklausta, ar nebuvo baisu piešti Švč.Mergelę Mariją, Ramunė atšauna: "Jei pagūglintumėte Jėzaus Kristaus portretą, išvystumėte begalę skirtingų jo variantų. Menas yra kūrybos laisvė, tad, kaip mano sielai tąkart atrodė, taip aš ją ir nutapiau."

Šį paveikslą tapė ypatingoje Norvegijos vietoje – kalnų ir miškų apsuptyje. Kursuose dalyvavo daugybė garbių norvegų menininkų. Ramunė savo darbą įvertino didžiausia iki tol norėta suma – 1 mln. norvegiškų kronų.

Ypatingas: nesibaiminanti iššūkių R.Sadauskienė ėmėsi nutapyti Švč.Mergelę Mariją. Šį darbą autorė įvertino aukščiausia kada nors pageidauta suma. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Pasirinkau Švč. Mergelę Mariją, nes pirmuosius metus, kai tik atvykau į Norvegiją, daug vaikščiojau į bažnyčią, akompanuodavau vaikų chorui. Prisiminiau ir savo močiutę iš Lietuvos, su kuria irgi giedodavome giesmes. Užliejo kažkokia gimtinės nostalgija", – atvirauja emigrantė.

Vos parvežusi savo nutapytą Švč. Mergelę Mariją į namus, Ramunė patyrė daug keistų dalykų. Pas ją iš gatvės ėmė traukti katinai. Visokių rūšių paukščiukai nuolat sukiodavosi aplinkui. Moteris net turi nuotrauką, kaip strazdas tupi prie Marijos paveikslo.

Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną ar kitą darbą? Ar sunku jį įvertinti? Į šiuos klausimus Ramunė neturi vieno atsakymo. "Būna, kad paveikslą nutapau ir per dvi valandas, bet būna, kad sėdžiu prie jo kelis mėnesius. Priklauso ir nuo formos, ir nuo dydžio, ir nuo to, ką noriu juo žiūrovams pasakyti", – aiškina pašnekovė, per šešerius metus radusi bičiulių ir tarp norvegų menininkų.

Norvegų kalbą ji išmoko gana greitai. "Ir dabar kasdien ją tobulinu, – sako Ramunė, kartais vedanti pianino pamokas vietinėje kultūros mokykloje. – Važiuoju į ją tik tuomet, kai iškviečia telefonu. Esu pavaduojanti mokytoja."

Norėtų turėti savo žemės

R.Sadauskienė dažnai pagalvoja, kad galėtų bent keletą metų intensyviai padirbėti kokiame valdiškame darbe. "Tuomet atsirastų galimybė nusipirkti kažką didingo", – kvatojasi menininkė, turinti mintyje nekilnojamąjį turtą.

Jos paveiksluose vaizduojama moteris yra tarsi Motina Žemė. Štai kodėl Ramunė ir pati norėtų nors kiek tos žemės Norvegijoje turėti.

Vis dėlto gyvenimu svetur ji nesiskundžia: išėjusi į lauką gali čia pat tapyti iš natūros. Tolumoje jūra, akmenuoti, uolėti jos krantai… Ko daugiau meno žmogui reikia?

"Kai pernai ruošiausi personalinei parodai, vienu metu tapiau net penkis darbus. Jei vienas veiksmas nevyksta, kaip norėtųsi, neri į kitą spalvų ir formų gamą", – aiškina Ramunė ir pripažįsta, kad ne visada ją lydi įkvėpimas.

Bet kai jis ateina, tuomet kūryba veržiasi per kraštus. Neseniai moteris išbandė ir rašytojos duoną, pradėjo rašyti autobiografinę knygą. "Panorau pasidalyti man brangiais vaikystės, jaunystės prisiminimais", – išduoda motyvą autorė, antroje savo knygoje ketinanti atskleisti, kaip Norvegija atrodo lietuvės akimis.