Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas, šias pareigas ėjęs 24 metus, nebesieks septintos kadencijos. “Sprendimas nebuvo lengvas", – prisipažįsta 61 metų vyras, kaip ir prieš dešimt metų vėl atsidūręs gyvenimo kryžkelėje.

– Apsisprendimą nebesiekti septintosios kadencijos motyvavote tuo, kad darbas pareikalavo daug jėgų, sveikatos. Ką veiksite, jei jos trūksta? Juk sūnus užaugintas, namai ištuštėję?

– Jau dešimt metų, kai esu vienas. Taip jau atsitiko, kad savo ilgametį darbą LTOK vadovo poste baigiu būtent šiemet, praėjus dešimčiai metų nuo žmonos Laimos mirties.

LTOK vadovu tapau būdamas 37-erių, šalies sporto bendruomenės labui dirbau daugiau kaip du dešimtmečius. Tai iš tiesų pareikalavo daug jėgų, sveikatos. Be to, manau, kad turi vykti organizacijos evoliucija, kad atėjo metas prie organizacijos vairo stoti kitiems, galbūt jaunesniems asmenims. Spartėjantis gyvenimo tempas, laiko iššūkiai, galiausiai – spaudimas, kurį pastaruoju metu patiria organizacija, reikalauja, kad naujasis organizacijos vadovas būtų entuziazmo, energijos bei optimizmo nestokojantis asmuo. Vis dėlto svarbiausia – organizacijos vardas, o ne personalijos.

Dabar galvoju apie tai ir dar nežinau, kaip mano darbo veikla, o kartu ir gyvenimas susiklostys toliau. Draugai ir draugės liko tie patys, kuriems, deja, būdamas labai užsiėmęs, negalėjau skirti daug dėmesio. Net nežinau, ar kai kurie iš jų dar vadina mane savo draugu, nes matomės labai retai. Gal naujas gyvenimo etapas ką nors pakeis? Kas gali žinoti?

– Jei jau prakalbome skaudžia brangaus žmogaus netekties tema, sakykite, kaip išgyventi šį sunkų laiką? Darbo, kad ir kaip ilgai jį dirbtum, praradimas yra niekis, palyginti su artimojo išėjimu. Tuštumą namuose kiekvienas bando užpildyti savaip. Kas padėjo jums?

– Visų pirma noriu pasakyti, kad artimo žmogaus išėjimas suteikia labai labai daug skausmo. Bet kiekvienam savaip. Mano žmonos išėjimas anapilin prieš dešimt metų buvo labai skaudus.

Didžiausi mano išgyvenimai prasidėjo dar likus metams iki jos mirties. Tada, kai sužinojau, kad Laimai nustatyta nebepagydoma vėžio stadija. Prisimenu, kai po konsultacijų Santariškių klinikose, o tuo metu ji buvo iškentėjusi jau keturias sunkias operacijas, vyriausiasis gydytojas, mano geras pažįstamas Antanas Vinkus pasakė, kad jau liko visai nedaug... nuo kelių mėnesių iki metų. Važiavau į namus ir buvo visiška tuštuma, beviltiškumas. Ką daryti, kaip gyventi?

Laima buvo labai protinga moteris. Ir ne tik todėl, kad mokyklą baigė aukso medaliu, o Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą) – raudonu diplomu. Ji subtiliai viską suvokė, bet stengėsi nepalūžti, neparodyti nevilties. Net savo mamai apie operacijas bei ligą nieko nesakė, slėpė tai nuo sūnaus ir man draudė jam pasakoti apie visa tai. Ir tuo metu, kai abu žinojome, kad šansų nėra, gyventi reikėjo taip, kaip gyvenome iki ligos. Tai labai ir labai sunku. Jei iki tol nepasakai daug gražių žodžių – per tą laiką tikrai negali to kompensuoti. Privalai neparodyti, kad kas nors pasikeitė. O po jos išėjimo atėjo gelbėtojas, kurio vardas – Darbas. Kai pasineri į darbą, bendrauji su daugybe žmonių, nelieki vienas su savo mintimis – tai padeda.

– Ar tuomet ir per dešimtmetį pasikeitė jūsų kasdienybė, pomėgiai?

– Ne, visa tai praktiškai nepasikeitė. Aš ir iki jos, Laimos, išėjimo visus buities darbus dariau, nes, kaip minėjau, ji labai sunkiai sirgo dvejus metus. Lyginti, skalbti, gaminti valgį reikėjo man. Dabar netgi mažiau tenka, nes likau vienas. Sūnus gyvena užsienyje. Vienam visko mažiau reikia...

– Kodėl taip ilgai – vienas? Argi neatradote artimo žmogaus, kuris kompensuotų bent dalelę netekties? Natūralu, kad likę vieniši žmonės, kad ir kaip skaudu būtų, ieško naujo draugo ar draugės, su kuriuo galėtų nueiti į teatrą ar išvažiuoti atostogų.

– Mano namuose žmoną primena nuotraukos. Dar prieš mirtį jos atliktas buto remontas. Ji pati kūrė rekonstrukcijos projektą, prižiūrėjo, kad meistrai viską atliktų pagal jos skonį. Mūsų lovą pakeičiau į sofą, tad buvęs miegamasis tapo mano darbo kambariu.

Mažiausiai kartą per mėnesį aplankau žmonos paskutinio poilsio vietą, ir tai man suteikia dvasinės ramybės.

– Kai kas sako, kad bandyti ieškoti paguodos prie sutuoktinio kapo yra savęs kankinimas?

– Esu pareigingas žmogus, tad kai ilgiau negaliu nuvykti į kapus, pačiam darosi neramu, lyg kažką blogo būčiau padaręs.

– Galbūt kas nors, skaitydamas šį pokalbį, gerte geria kiekvieną žodį, ieškodamas recepto, kaip išgyventi savąją netektį. Kokius žodžius pasakytumėte panašią netektį išgyvenantiems žmonėms?

– Vieno recepto visiems nėra. Paprastai, kai išeina artimas žmogus, mums labiausiai, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, gaila savęs. Pabandykite savęs negailėti, o padaryti darbų, kuriais, jūsų pačių manymu, galėtų džiaugtis, jei būtų gyvas, išėjęs sutuoktinis.

– Esame mirtingi ir turime branginti kiekvieną akimirką, savo artimuosius, nekreipti dėmesio į gyvenimo smulkmenas. Ar šia prasme jūsų pasaulėžiūra pasikeitė?

– Galiu tik pritarti jūsų pasakytiems žodžiams. O dėl pasaulėžiūros – tai labai plati sąvoka, į kurią sunku konkrečiai atsakyti. Ir visai nesigailiu, kad netapau kulinaru, bet jei reikėtų ką nors paruošti svečiams, galėčiau iškepti ne tik kiaušinienę.