Quantcast

Iš dvynių gyvenimo – (ne)keisti nutikimai

Kaip pasijustumėte, jei užsukę į knygyną pamatytumėte knygą apie save? Būtų nejauku? O gal nudžiugtumėte? Tai nutiko vilnietėms dvynukėms Evai ir Emai Matiliauskaitėms, pamačiusioms knygą "Eva ir Ema Palangoje". Netikėta tai buvo ir knygos autorėms dvynėms Aurikai Merkienei ir Erikai Zabulėnienei.

Sutapimas nudžiugino

Vaikams skirtą knygą apie smalsių dvynukių nuotykius Aurika ir Erika, pasirašančios prosenelės pavarde Kettler, sukūrė per praėjusios žiemos karantino laikotarpį. Knyga paremta tikromis jų vaikystės istorijomis, tik herojų vardus autorės parinko kitus – Eva ir Ema.

Mergaitės Palangoje susipažįsta su jūra ir jos gyventojais, miškais ir jų gėrybėmis, taip pat su kurorto istorija ir legendomis. Energingos ir smalsios dvynės išmoksta važiuoti dviračiu, pasidaryti lankų ir strėlių, naktį gaudo vaiduoklius, landžioja po paslaptingus bunkerius, o į savo dvyniškus žygius įtraukia ir Palangoje atostogaujančius naujus draugus.

Vilniuje gyvena knygos herojų bendravardės dvynukės Eva ir Ema Matiliauskaitės. Eva pasakoja, kad apie knygą sužinojo iš Sostinės dienų metu Knygų aikštėje apsilankiusios draugės: "Ji pastebėjo ir atsiuntė man nuotrauką, o tada ir mes su Ema nuėjome į tą mugę jos nusipirkti."

Skirtumai: dvynės Eva ir Ema teigia esančios labai skirtingos, tad dažniausiai žmonės galvoja, kad jos – tiesiog draugės.

Ema sako, kad toks vardų sutapimas buvo labai netikėtas ir maloniai nustebino. "Niekada nepagalvojome, kad dar kur nors yra dvynukės tokiais pačiais kaip mūsų vardais. Dar paaiškėjo, kad net ir knyga "apie mus" parašyta, – juokauja mergina. – Knygos herojės tokios blondinės mergaitės kaip ir mes. Tai irgi maloniai nustebino."

Niekada nepagalvojome, kad dar kur nors yra dvynukės tokiais pačiais kaip mūsų vardais. Dar paaiškėjo, kad net ir knyga "apie mus" parašyta.

Sesės knygą nusipirko, perskaitė. Rado ir labai daug panašumų, ir skirtumų. Knygoje Eva vyresnė už Emą, o jų šeimoje – atvirkščiai, Ema vyresnė. Bet, pavyzdžiui, šuniukas Debesėlis aprašytas toks pats, kokį ir jos vaikystėje turėjo. Knygos herojės mėgsta plaukioti, tikrosios dvynukės – taip pat, jau aštuonerius metus lanko baseiną. Dar vienas panašumas – mergaičių smalsumas.

Knygos herojėms patinka gyvūnai – tuo gali pasigirti ir vilnietės. Nors gal labiau Ema: "Namuose turime dvi kates, bet aš labiau mėgstu egzotinius gyvūnus – kambaryje turiu terariumų. Kažkada draugai atidavė tarantulą, nes sūnus išsikraustė su mergina gyventi ir ji liepė rinktis: arba tarantulas, arba ji. Vaikinas pasirinko ją, tad vorą atidavė mums. Tada aš pradėjau tais egzotiniais gyvūnais domėtis. Tiesą sakant, man niekada nebuvo baisios nei gyvatės, nei jokie vorai. Kai daugiau apie tarantulus sužinojau, nusipirkau dar vieną, paskui dar tarakonus mums atidavė, pati prisipirkau tų tarakonų. Man labai patinka tie egzotiniai gyvūnai – galėčiau bet kokį auginti."

Kaip į sesės augintinius reaguoja Eva? Sako nesanti jų gerbėja, bet tarakonai jai įdomūs, gražūs, o į vorus, nors jie irgi gražūs, mieliau žiūri iš šalies, mat ji bijo visų, kas gali jai įgelti, įkąsti. Kad ir kaip būtų, gyvenant su sese tame pačiame kambaryje, tenka kęsti ir jos augintinių kaimynystę.

Skirtingos, bet panašios

Ema ir Eva nėra identiškos dvynės. Pasak Evos, net galima sakyti, kad labai skirtingos dvynės. Tad žmonės dažnai galvoja, kad jos tiesiog draugės, o sužinoję, kad dvynės, labai nustemba. Panašūs tik jų vardai, kuriuos žmonės dažniausiai ir painioja – vis neprisimena, kuri yra kuri. Ir ne tik svetimi – net tėvai kartais dukterų vardus supainioja.

Merginos negali papasakoti ir linksmų istorijų, susijusių su jų panašumu – viena už kitą mokykloje atsakinėti ar į pasimatymus neina. Tačiau mokosi toje pačioje klasėje, gauna tas pačias namų darbų užduotis, tai viena kitai padeda, nes vienai labiau sekasi vieni dalykai, kitai – kiti.

"Vaikystėje į visus būrelius eidavome kartu, aišku, draugai buvo tie patys, bet šiaip mes labai skirtingos ir savo charakteriais, ir pomėgiais", – sako Eva.

"Mūsų mąstymas skiriasi, bet vis tiek dažniausiai puikiai suprantame viena kitą, – seserį papildo Ema. – Tikriausiai todėl, kad esame dvynės, man lengva perprasti Evą. Dažnai vienu metu pasakome tą patį žodį, labai dažnai taip pat galvojame, bet vis tiek labai skiriamės."

Seserys, galima sakyti, visą dieną būna kartu mokykloje, tad juokauja, kad gerokai viena kitai nusibosta. Todėl grįžusios namo dažniausiai jau atskirai sėdi ir net nesikalba. Ilgiausiai per visą savo gyvenimą jos buvo išsiskyrusios vos vienai savaitei.

Ryšys: seserys Eva ir Ema per savo gyvenimą ilgiausiai išsiskyrusios buvo vos savaitei.

Emos požiūriu, ji ir sesuo skiriasi ir pomėgiais, ir planais, ir charakteriu. Eva rimtesnė, mokykloje būna labiau susikaupusi ir stengiasi gauti geresnius pažymius. Ema, nors gauna gerus pažymius, mokslams teigia laiko skirianti mažiau – jai labiau patinka bendrauti su draugais ar tiesiog skaityti knygas.

"Eva labiau mėgsta sėdėti kambaryje užsidariusi nuo visų, o man labai patinka kur nors eiti. Aš mėgstu tiesiog vaikščioti lauke – tai lyg sportas. Man patinka praplėsti savo akiratį, o Eva nelabai mėgsta eiti iš namų", – sako Ema.

"Man patinka būti savo saugiame burbuliuke namie, – seseriai antrina Eva. – Ir aš tikrai daugiau dėmesio skiriu mokslams, namų darbams – Ema kartais tiesiog nusprendžia jų nedaryti. Bet ir aš kartais randu laiko tokiems mažiau prasmingiems dalykams, kaip, pavyzdžiui, internetas."

Ateityje teks išsiskirti

Eva ir Ema mokosi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos dešimtoje klasėje. Ši gimnazija garsėja aukštais reikalavimais mokiniams ir aukštu mokymo lygiu, tad mokytis nelengva.

"Gimnazija netoli mūsų namų, todėl ten ir nuėjome mokytis, nors aš nelabai norėjau – Eva norėjo, – sako Ema. – Na, bet susidraugavome su klasiokais, jau pripratome. Kadangi mes prieš tai mokėmės kitoje – lietuviškoje – mokykloje, kur antrą kalbą po anglų buvome pasirinkusios vokiečių, o atėjus čia jos nebuvo, tai teko mokytis iškart net dvi naujas dvi kalbas – rusų ir hebrajų. Tai buvo iššūkis ir mes vis dar vaikštome į konsultacijas. Sunku dvi naujas kalbas mokytis su visiškai kitokiomis abėcėlėmis. Ir šiaip tenka daugiau mokytis, nes lygiuojiesi į klasės draugus, nesinori atsilikti."

Po pamokų seserys eina į baseiną, dailės pamokas, Ema dar jodinėja. Eva iki praeitų metų dar lankė chorą, dabar daugiau dėmesio skiria sportui – eina į sporto klubą. Dar jai patinka kompiuteriniai žaidimai.

Klausimą, kaip dešimtokės įsivaizduoja savo ateitį, ką veiks baigusios mokyklą, merginos pastaruoju metu girdi ypač dažnai. Ema teigia, kad ji galvoja apie mediciną ar veterinariją, tik baiminasi, kad tos srities studijos bus sunkios. Eva planuoja rinktis informacinių technologijų sritį.

Jos teigia suvokiančios, kad išsiskyrus keliams nebus lengva. "Manau, kad bent jau man turėtų būti labai sunku, nes Eva man labai dažnai padeda atlikti tiksliųjų mokslų užduotis. Jeigu pasirinksiu tokias studijas, kur reikės tiksliųjų mokslų, teks susirasti kokią draugę, kuri man padėtų", – sako Ema.

Ir nors draugė niekada neatstos sesers, merginos sutaria, kad pailsėti vienai nuo kitos bus į naudą. Ir tiki, kad studijos pasitarnaus.

Kol kas seserys randa ir to buvimo kartu pranašumų. Pavyzdžiui, nuvykus kurs nors į naują vietą, kur nepažįstami žmonės, joms nebūna nejauku, nes gali bendrauti tarpusavyje, kartu susirasti naujų draugų.

Paklaustos, ar apie jų gyvenimą galima būtų parašyti knygą, dvynukės vieningos: "Žinoma, tikrai turėtume ką papasakoti."


A.Merkienė: knyga gimė iš tikrų istorijų

"Kokios panašios! Jūs dvynės?", "Identiškos?" "Kuri vyresnė?" – šie klausimai lydi mus visą gyvenimą. Taigi, knyga "Eva ir Ema Palangoje" gimė iš mūsų pačių pasakojimų apie save kitiems. "Oi, kaip įdomu! Kodėl jūs nerašote knygos, juk tokios smagios istorijos", – girdėdavome nuolat. Taip, nuotykių buvo daug, bet ne vien tokių, kaip mus supainioja, – tai buvo kasdienybė. Dvyniškumas yra kas kita. Tai, kai tu vos užmetęs akį jau žinai, ką sesė galvoja. Ypač vaikystėje, kai vienu metu gimsta tokios pat idėjos ir jas reikia tučtuojau įgyvendinti. Tad knyga gimė iš tų pasakotų istorijų, kurios iš tiesų yra tikros.

Esame panašios ne tik išvaizda, bet ir pomėgiais. Juk nuo embriono augome kartu – esame identiškos dvynės, argi gali būti labai skirtingi pomėgiai? Kartu išmokome skaityti, rašyti, nerti, megzti, siūti, nuo mažens mėgome piešti, susigalvodavome visokių žaidimų ir išdaigų. Pomėgiai itin nesiskyrė ir vėliau – brazginimai gitara, tinklinio treniruotės, Klaipėdos dailės mokykla, Vilniaus universitetas, filologijos studijos, vėliau – posūkis į žurnalistiką, o dabar – ir į knygų rašymą, juk knygą rašome abi kartu.

Beje, knygos idėja gimė man jau senokai, prieš kokius penkerius metus, tačiau turėjo susigulėti ir turinys, ir forma. Erika tam pritarė, bet laiko rašyti atsirado tik praėjusią žiemą, karantinui visus uždarius namuose. Vėliau reikėjo susirasti dailininką, kuris pagautų mūsų charakterius, sukurtų ir nupieštų personažus. Taip susipažinome su dailininku karikatūristu ir animatoriumi Ramūnu Vaitkumi. Rezultatas – puikios ekspresyvios iliustracijos, personažai atrodo tokie dinamiški, lyg bėgiotų knygoje.

Vardai Eva ir Ema sugalvoti taip pat spontaniškai – kad vaikams būtų lengvai ištariami, įsimenami ir kad būtų panašūs – dvyniški. Nes ir mūsų vardai – Aurika ir Erika – yra panašūs. Kai per Sostinės dienas Knygų aikštėje prie mūsų knygą išleidusios Eglės Jokužytės leidyklos "Verslas ar menas" stendo priėjo tikros dvynės Eva ir Ema, visi apstulbome ir apsidžiaugėme kaip maži vaikai. Juo labiau kad jos iškart sakė: "Čia tai mūsų knyga! Net šuniukas panašus, su kuriuo užaugome!"

Evos ir Emos nuotykiai tęsis – jau parašyta knyga "Eva ir Ema Kernavėje", dar laukia nuotykiai Zarasuose. Kodėl pasirinkti tokie miestai? Palangoje mes gimėme ir augome, čia gyveno mūsų seneliai. Kiti seneliai gyveno Kernavėje – važiuodavome ten vasarą. Likimas lėmė, kad teko pagyventi ir Zarasuose. Mūsų tėtis buvo teisininkas, mama – žurnalistė, o juos, jaunus specialistus, pagal paskyrimus anuomet mėtė iš vieno miesto į kitą, tad į mokyklą pradėjome eiti ir tris pirmas klases baigėme Zarasuose. Kernavėje, kurią supa nuostabi gamta ir istorija, seneliai turėjo tikrą ūkį: vištos, žąsys, avys, kiaulės, arklys, daržai, kukurūzų laukai, šalia upė ir piliakalniai – tik ir ieškok nuotykių. Zarasai – nuostabus miestas ir kraštas, apsuptas ežerų, Aukštaitijos kalvų ir upelių su malūnais, Stelmužės ąžuolo legendomis. Galbūt likimas mums visa tai dovanojo, kad galėtume pasidalyti su kitais? Juk kai kurie vaikai nematę jūros, piliakalnių, senojo ąžuolo…

Ir nežinia, ar Evos ir Emos nuotykiai baigsis Zarasuose. Juk jos yra buvusios ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Neringoje, o ten buvo visokių įdomių dalykų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių