Svajonė tapo realybe

Vieni Rebekos kūrinius vadina gėlių debesimis, kiti – skulptūromis ar kilimais. Kaskadomis dažniausiai nuo lubų besileidžiančios erdvinės kompozicijos nepalieka abejingų, jomis galima ne tik grožėtis, bet ir gerti gėlių kvapus įžengus tarp jų. R.L.Law kaip tik to ir siekia – perteikti pojūčius ir patirtis, kuriuos prisimena iš vaikystės, kai gulėdavo pievoje, žaisdavo sode ar vaikščiodavo po mišką.

Vienas ryškiausių prisiminimų – saulučių nusėta laukymė, kurią jai parodė tėtis, kai buvo visai maža. Tas įspūdis buvo toks ypatingas, kad menininkei norėjosi jį atkurti. Daugelis jos instaliacijų kabo neatsitiktinai: kai gulėdavo ant žolės ir žiūrėdavo į debesis, jai visada norėdavosi piešti ore. Svajonė tapo realybe. Jos kūrinius sudaro tūkstančiai žiedų, pritvirtintų varinėmis vielutėmis, jų iš toliau nematyti, todėl atrodo, kad jie sklendžia erdvėje.

Rebeka naudoja ne tik gėles, bet ir šakas, vaisius, medieną, vabzdžius, akmenis, uolienas – viską, ką sukuria gamta. Smagiausiai jai kurti iš žiedų, tačiau kartu tai didžiausias iššūkis. Juk gėlių gyvenimas labai trumpas. Jos greitai vysta ir džiūsta, tačiau tai natūralūs gamtiniai procesai, kurių kiekvienas turi savitą grožį. Puvimas, mirtis taip pat yra gyvenimo dalis, viena jo spalvų, įsitikinusi R.L.Low. Todėl jos instaliacijų gyvenimas tęsiasi ilgiau, nei gėlės nuvysta, dažnai – kol sudžiūva.

Vėliau jos panaudojamos kitiems kūriniams. Tai atitinka menininkės filosofiją, kad gamtos dovanos neturi nueiti perniek ir tapti atliekomis. Būtų pernelyg didelė prabanga ir švaistymas, jei vos po kelių dienų nuvytę augalai iškeliautų į šiukšlyną. Kadangi Rebekai rūpi gamtos išteklių tausojimas, ji stengiasi naudoti kuo mažiau atgabentų iš svetur gėlių, renkasi vietines. Ypač jai patinka ne pačios populiariausios – tokiu būdu ji parodo didžiulę augalų rūšių įvairovę.

Kūrybos ritualas

Rebeka visuomet žinojo, kad nori būti menininke, kitų galimybių net nesvarstė. Tiesa, gėlių instaliacijų ėmėsi ne iškart, iš pradžių piešė, tapė, tai ir dabar daro. Vaikystėje ji daugiausiai laiko praleisdavo lauke – ne tik prie namų esančiame sode, bet ir aplinkiniuose laukuose, prie upės, miške. Rebekai su seserimi ir broliais būdavo leidžiama gryname ore būti kiek tik nori, be jokių apribojimų. Tai buvo jos pasaulis, kitokio nė nepažinojo.

Šeimos atostogos taip pat prabėgo atokiausiuose Didžiosios Britanijos kampeliuose. Tėvai turėjo karavaną, juo visi keliaudavo ten, kur galėjo mėgautis gamtos kaimynyste niekieno netrikdomi.

Prie namų tėvai augino daug gėlių ir pardavinėjo jų puokšteles prie priekinių vartų. Mama komponuodavo puokštes ir iš džiovintų žiedų kūrė atvirukus, dekoracijas. Tėtis dirbo samdomu sodininku.

Baigusi mokyklą, Rebeka įstojo į Niukastlo universitetą studijuoti dailės. Tapė ryškiaspalves abstrakcijas, gėles, tačiau trečiaisiais metais ėmė eksperimentuoti, bandydama išgauti trijų dimensijų efektą. Su įprastais dažais to padaryti nepasisekė, tad išbandė maisto produktus, vilną, o galiausiai ir gėles. Į jas žiūrėjo tik kaip į dažų pakaitalą. Nusivylusi, kad nepasisekė pasiekti norimo rezultato, vasarą grįžo į tėvų namus. Ir šiltnamyje pamatė žydint daugybę nuostabių jurginų.

Į galvą šovė mintis juos sudžiovinti. Pasisekė puikiai, rugsėjį ji grįžo į universitetą pilnu gėlių automobiliu. Parodų erdvėje ėmėsi žiedą po žiedo kabinti prie lubų. Suprato, kad jai svarbu išreikšti žmogaus ir gamtos sąveiką per gėlių, kurių materija joms išdžiūvus pasikeičia, transformaciją. O norėdama įsijausti į instaliaciją, Rebeka atsigulė po ja ant grindų: kurį laiką stebėjo, paskui gulėjo užsimerkusi. Tai tapo ritualu, kurio iki šiol laikosi sukūrusi kiekvieną naują kompoziciją.

Sukūrė trimatį efektą

Pradėjusiai dirbti su gėlėmis, Rebekai teko daug ko išmokti. Pirmiausiai – kaip jas tinkamai sudžiovinti. Šiuo klausimu ji netgi konsultavosi su restauratoriais iš Viktorijos ir Alberto muziejaus ir po ilgo bandymų etapo sukūrė savo techniką. R.L.Law džiovintos gėlės ir augalai gali išsilaikyti apie dešimt metų, nuo suirimo juos apsaugo natūralūs aliejai, esantys jų sudėtyje. Žinoma, su sąlyga, jei jų neužpuola vorai ar kokie kiti kenkėjai. Menininkė turi sukaupusi didžiulį džiovintų augalų archyvą.

Džiovintuose augaluose sustingsta laikas, įsitikinusi R.L.Law, todėl jie yra ypatingi. Gyvos gėlės užfiksuoja tam tikrą būties momentą. Iškeitusi dažus į augalus, ji gavo medžiagą, kuri nuolatos keitėsi – keitėsi jos spalva, kvapas, tekstūra, forma. Tai buvo kaip stebuklas. "Manau, kad visi šie natūralūs procesai instaliacijas stebintiems žmonėms primena jų asmeniškas patirtis, susijusias su gyvąja gamta, o kartu jie pamato mano santykį su ja", – aiškina Rebeka.

Pirmąją džiovintų gėlių instaliaciją ji sukūrė 2003 m., o įkvėpimo sėmėsi iš atmintyje įstrigusių vaizdų, kaip atrodė tėvų namų palėpė, nuolatos pilna džiovinamų augalų. Ilgokai užtruko, kol rado geriausią būdą, kaip juos komponuoti, kad neišnyktų trimatis efektas – nusprendė, kad geriausia sukabinti. Tik kaip tą padaryti, ant ko kabinti? Išbandžiusi įvairias medžiagas, galiausiai pasirinko ploną varinę vielą. Ji idealiai atitiko menininkės poreikius.

Pats kūrybinis procesas trunka gana ilgai. Viskas prasideda nuo vizijos vaizduotėje. Tada piešiami eskizai, gana detalūs, su aprašymais, dar vėliau braižomas labai konkretus būsimosios kompozicijos planas. Kadangi gėlės – brangi medžiaga, be to, jų reikia tūkstančių, tai būtina, nes klaidos gali atnešti nemažus nuostolius. Rebeka visur nešiojasi piešimo sąsiuvinį, kuriame fiksuoja savo vizijas, idėjas, svajones.

Sekmadieniais – gėlės iš vyro

Šiuo metu R.L.Law įsikūrusi Londone. Jos studija yra miesto centre, Viktorijos laikų pastato pirmajame aukšte, antrajame – butas, kuriame gyvena. Toje pačioje gatvėje yra vienas didžiausių miesto gėlių turgų. Rebeka jame gėlių savo kompozicijoms neperka, jas tiesiai į galeriją pristato tiekėjai – vietinius augalus ūkininkai, o užsienietiški atkeliauja iš Olandijos.

Kaimynystėje esančiame turguje ir jos vyras perka gėles, kad sekmadieniais padovanotų Rebekai. Su sąlyga, kad pats iš jų sudėlios puokštę. Ir mielai tai daro.

Galerijos vitriną puošia augalų kompozicijos, viduje jų yra ir daugiau, tiek iš džiovintų, tiek iš vazoninių gėlių. Taip pat čia eksponuojamos garsaus fotografo T.Hartfordo meninės nuotraukos, atkuriančios Olandijos aukso amžių. Šiame projekte dalyvavo ir R.L.Low, kūrė originalias augalų, vabzdžių ir įvairių meninių objektų instaliacijas.

Viduryje galerijos – milžiniškas stalas, apkrautas dėžėmis. Prie jo paprastai triūsia menininkės pagalbininkės – į sunumeruotas dėžes dėlioja iš anksto sukarpytą reikiamo ilgio gabaliukais vielą, džiovintus augalus, kitas smulkmenas, kurių prireiks dar vienam jos kūriniui. Apie 90 proc. jų yra didelės instaliacijos, skirtos viešosioms erdvėms.

Kiekvieno norinčio namus gali papuošti žinomos menininkės kompozicija, jei tik jis pasirengęs už tai sumokėti nuo 3 iki 8 tūkst. svarų. Užsakymų trūkumu ji nesiskundžia, niekas nesipiktina tokiomis didelėmis kainomis. Jei tiek mokama už tapybos darbą, tai kodėl tiek negali kainuoti trimatė augalų skulptūra?

Pieva turbinų salėje

R.L.Low darbai įvairiomis progomis papuošė ne vieną garsų Londono ir kitų pasaulio miestų pastatą, žinomas visuomenines erdves. Pavyzdžiui, Karališkąją meno akademiją, Karališkąją operą, Viktorijos ir Alberto muziejų, bibliotekas, bažnyčias, muziejus. Daug kur jos liko ir augalams sudžiūvus. Menininkė daug kartų dalyvavo prestižinėje Didžiosios Britanijos Čelsio gėlių parodoje, ypač įspūdinga joje sukurta Pieva aukštyn kojomis, t.y. kabanti ore.

Garsioji floristė svajoja kada nors sukurti instaliaciją vienoje žinomiausių meno erdvių Londone – "Tate Modern" galerijoje, įsikūrusioje buvusioje elektrinėje. Ji jau turi idėją – gėles šiai kompozicijai paprašytų padovanoti visuomenę, sunešti jas iš savo sodų ir daržų. Tai būtų milžiniška pieva, kurią įkurdintų turbinų salėje, didžiausioje galerijos patalpoje, atviroje erdvėje per keturis aukštus. Augalai industrinėje aplinkoje turėtų atrodyti ypač įspūdingai.

Greta namo, kuriame yra jos galerija ir butas, yra ir nedidelis žemės plotelis, kuris paverstas sodu. Rebekai vis pritrūksta laiko jam puoselėti, todėl jis šiek tiek apleistas, bet jai tai patinka. Natūrali gamta, minimaliai paliesta žmogaus rankų, visuomet jaudina labiau nei idealiai sutvarkytas žemės plotas, aiškina menininkė.

Ir keliaudama ji ieško civilizacijos kuo mažiau paliestų vietų, būtent jos tampa įkvėpimo šaltiniu. Ypač sužavėjo pernykštė kelionė į Škotiją, Hebridų salas. Neišdildomą įspūdį paliko Malaizijos džiunglės. Dar kitokį patyrimą parsivežė iš Graikijos turgų, kuriuose – gausybė prieskoninių augalų. Rebekai patinka seni medžiai, todėl dažnai klajoja po miškus. Mėgstamiausia jos gėlė – sodo rožė, taip pat bijūnai, hortenzijos, levanda, iš egzotiškųjų – jostras.

Įdomūs faktai

Instaliacijai, 2016 m. sukurtai Melburno (Australija) prekybos centrui "Eastwood", prireikė net 150 tūkst. įvairių rūšių gėlių. Gėlių kilimą primenanti kompozicija, puošianti stiklinį kupolo formos stogą, išliko ir gėlėms sudžiūvus.

Vieną įspūdingiausių darbų 2017 m. buvo galima pamatyti populiariame Londono botanikos sode "Kew gardens". Instaliacija "Gyvenimas mirtyje" sukurta iš 1 tūkst. gėlių girliandų. Joms sunaudota 375 tūkst. džiovintų gėlių ir augalų.

Praėjusiais metais Malaizijos viešbutį "Crockwords" papuošė keturis metų laikus vaizduojančios didžiulės įrėmintos kompozicijos iš gėlių.

R.L.Law mintys

Gėlės – tai laimės, jaunystės ir laisvės simbolis.

Noriu užkonservuoti Žemės grožį ir juo pasidalyti.