Žindo viešai

Dukrelę Žemyną, kuriai dveji metukai, neseniai naujausią savo knygą "Trisdešimt" skaitytojams pristačiusi V.Rykštaitė gimdė Havajuose.

"Manęs dažnai klausia, koks skirtumas gimdyti Lietuvoje ir ten? – prisipažino 31 metų kaunietė. – Nežinau, nes negimdžiau Lietuvoje. Be to, čia atvykusi laiką leidžiu savotiškame burbule – tarp draugų ir renginiuose, pristatydama knygas."

Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad Havajuose, kaip ir visose Jungtinėse Valstijose, griežtai netoleruojamos fizinės bausmės vaikams. "Net juokais negalima pasakyti, kad gausi per užpakalį", – šyptelėjo Vaiva.

Dar žindanti, nors ir pamažu jau bandysianti Žemyną atpratinti nuo maitinimo krūtimi, rašytoja atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje viešai beveik neišvysi žindančių motinų.

"Havajuose tai labai dažnas reiškinys. Tik retkarčiais viena kita mama gali prisidengti skraiste", – dėl to ir pati nesivaržanti Vaiva, žindydama Žemyną, pozavo pasaulyje žinomai fotografei, buvusiai kaunietei Ivettei Ivens, išgarsėjusiai žindančių moterų fotografijomis.

Vilniuje, kai su lagaminais rankose stūmiau vežimėlį, man padėjo tik vienas žmogus. Ir tai buvo rusas.

Svetimi nori palaikyti vaiką

Dar vienas V.Rykštaitės pastebėtas skirtumas – mums nemalonus: Lietuvoje motina, stumianti vaiko vežimėlį, itin retai sulauks pagalbos požeminėje perėjoje, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje.

"Esame skandinaviškai santūrūs ir mūsų kultūroje tarsi suvokiama, kad tavo vaikas – tavo problemos, – kalbėjo Vaiva. – Beje, dabar į Lietuvą skridau per Tokijų ir Maskvą. Buvau su vežimėliu, lagaminais, man padėjo beveik visi japonai ir visi rusai. Vilniuje, kai su lagaminais rankose stūmiau vežimėlį, man padėjo tik vienas žmogus. Ir tai buvo rusas."

Lietuvoje retas žmogus užkalbina viešoje vietoje, nebent, pastebėjo V.Rykštaitė, vyresnio amžiaus pardavėja.

Havajuose, kaip ir visose JAV, įprasta vaikui rodyti dėmesį. "Ten dažnai vaikus kalbina, sako komplimentus, liečia, žnaibo skruostukus, dovanoja įvairių smulkmenų, – Vaivai buvo neįprasta, kad viešoje vietoje būnant su vaikeliu amerikiečiai nepalieka asmeninės erdvės. – Beje, dar ligoninėje, kai ėjau su naujagime, priėjo moteris ir paprašė palaikyti Žemyną ant rankų. Pagalvojau, kad ji – išprotėjusi, tačiau anyta paaiškino, kad čia tai normalu – mažus vaikus dažnai nori palaikyti ant rankų."

Bendruomeniškas mentalitetas

Iš dalies Vaivai patinka Lietuvoje dar išlikusi tradicija viešai, pavyzdžiui, autobuse sugėdinti garsiai verkiantį vaiką.

"Mes padedame, bandome sugėdinti klykiantį ar besiožiuojantį vaiką, sakome, kad jį pasiims dėdė, prie to prisideda visi aplinkiniai, ir dažnai mama būna dėkinga, – kalbėjo ji. Tiesa, V.Rykštaitė mano, kad tai – filosofinis klausimas, ar reiktų taip daryti. – Jei taip padaryčiau JAV, mane gali apšaukti, ir mama bus įsižeidusi. Aš galiu pasakyti tik kažką pozityvaus."

Vėliau šia tema rašytoja kalbėjosi su bičiule psichoterapeute, kuri paaiškino, kad toks aplinkinių kišimasis ir ypač gėdinimas būdingas visuomenėms, kur bendruomeninė santvarka yra svarbesnė už individo laisves.

Tad šiuo atveju, lyginant su JAV, mūsų visuomenė archajiškai bendruomeniška, nors ne taip stipriai, kaip, pavyzdžiui, Indijoje.

"JAV negali kištis į asmeninius reikalus – tai ne visuomenės, o mamos ir vaiko santykiai, – teigė Vaiva. – Lietuvoje, kaip Indijoje, mes dar esame bendruomeniški. Vaiko problema – mūsų problema. Beje, JAV vaikas gali klykti atsigulęs viduryje prekybos centro, niekas neprieis ir jo negėdins."

Nėščioji apipilama dovanomis

Lietuvoje vaikai mandagesni, kuklesni, bet kartu labiau susikaustę, o amerikiečiai – įžūlesni, laisvesni. "Čia priklauso nuo to, kaip mes tai vertinsime: kaip pasitikėjimą savimi ar tiesiog įžūlumą", – mano Vaiva.

Tiesa, dar priklauso nuo socialinės klasės, išsilavinimo, auklėjimo, tautybės. "Yra vaikų, kurie atėję į svečius iškraustys visus stalčius, padarys netvarką, bet yra ir ten tokių, kurie mandagiai sėdės, paprašys, atsiprašys", – pastebėjo rašytoja.

Per vieną kanalą rodo šou, kuriame vaikai klausinėja tėvų. Jie klausia apie tėvų mėgstamas sekso pozas, ar jiems patinka analinis seksas.

Lietuvoje V.Rykštaitė pasigedo vieno JAV įprasto ir jai labai imponuojančio dalyko – "Baby shower" tradicijos, kai kūdikio besilaukianti motina apipilama savo pačios išsirinktomis dovanomis.

"Kai laukiesi, gali apsilankyti parduotuvėje, kur tave priims išskėstomis rankomis, ir sudaryti tavo būsimam vaikeliui reikiamų daiktų sąrašą. Jie gali kainuoti nuo vieno iki 300 ar 500 JAV dolerių. Pirkinių sąrašas užregistruojamas, jį tau atsiunčia iš tos parduotuvės, tu pasidaliji savo socialiniuose tinkluose, išsiunti draugams, artimiesiems, – pasakojo V.Rykštaitė. – Taip visi gali išrinkti dovanas pagal savo galimybes, be to, žmonės nepriperka dešimt vienodų pliušinių žaisliukų ar nereikalingų daiktų."

Šokiravo JAV laidos

Grįžusi Lietuvoje Vaiva nemato daug trūkumų, tik pastebi, kad jai pigiau valgyti baruose Kaune nei JAV: "Tačiau čia šokiruoja nuolat augančios kainos prekybos centruose."

Dar labiau moterį šokiravo televizija. Namuose neturinti televizoriaus iš pradžių ji stebėjosi, kad Lietuvoje daug tuščių ir kvailų laidų. Bet kartą per atostogas Vaiva įsijungė televizorių Havajuose ir buvo sukrėsta.

"Per vieną kanalą rodo šou, kuriame vaikai klausinėja tėvų. Jie klausia apie tėvų mėgstamas sekso pozas, ar jiems patinka analinis seksas, – prisiminė V.Rykštaitė. – Perjungiau kitą kanalą – MTV, o ten realybės šou apie nėščias nepilnametes. Trylikametė nėščioji jau populiari ir tampa laidos heroje. Vyras iš manęs juokėsi, kai pašiurpusi aikčiojau."

Pasiteiravus apie jos, kaip mamos taisykles, rašytoja pastebėjo, kad griežtų neturi.

"Jos kinta. Apie tai daug skaitau, esu uždaros interneto grupės dalyvė, kur daug diskutuojame apie filosofiją, leksiką, auklėjimą", – pasakojo V.Rykštaitė.

Jei dukra norės mėsos

Vienas svarbiausių dalykų, V.Rykštaitės manymu, – kurti autentišką santykį su vaiku, jautriai reaguoti į verksmą, žindyti ir miegoti kartu su vaiku pagal poreikį. Ji iki šiol miega su Žemyna.

"Ir niekada nemeluoti, – pabrėžė Vaiva. – Pavyzdžiui, išeinu iš namų, palieku ją mamai. Pas mus dažnai įprasta, kad vaikas neverktų, išsliūkinti tyliai, jam nematant. Tačiau esu prieš tokį veiksmą, nes vaikams išsivysto nesaugumo jausmas, jog tėvai gali dingti visam laikui, stiprėja baimės. Sąžiningai pasakau, kad išeinu ir grįšiu. Ji paverks, bet netrukus nurims."

Vaiva – vegetarė ir taip pat maitina Žemyną.

"Tėvai vienaip ar kitaip nusprendžia už vaiką. Juk jie taip pat neleidžia pasirinkti ir pratindami vaiką prie mėsos? – mestelėjo Vaiva mėsavalgiams, kritikuojantiems tėvus, kurie savo vaikus maitina vegetariškai. – Esu įsitikinusi, kad mėsa kenksminga. Mes juk neduodame vaikams heroino ar kitų narkotikų? Jei dukra, jau būdama vyresnė ir sąmoninga, norės mėsos, nuvešiu į skerdyklą ir Žemyna pati galės nuspręsti, valgyti mėsą, ar ne."

Pastebėjus, kad vegetariškai maitinamai mažylei galbūt trūks vitaminų, Vaiva papurtė galvą: "Tinkamai maitinantis vitaminų netrūksta."

Tiesa, ji šyptelėjo, prisipažinusi, jog manė būsianti griežta sveikos mitybos puoselėtoja. Tačiau vaikui retkarčiais leidžia suvalgyti ir saldainių, ir keptų bulvių. Vis dėlto ji nepritaria filosofijai, kad vaikas iki penkerių metų – karalius.

"Baimių dukrai nekeliu, galios nedemonstruoju, tačiau draudimų yra. Ji negali daryti visko, ko nori. Pavyzdžiui, ant stalo užsikelti kojų, – teigė V.Rykštaitė. – Stengiamės draugauti, kalbėtis, aiškintis. Būna kaprizų, nesutarimų, ašarų. Tačiau  verkiančią dukrelę visada apkabinsiu, paguosiu ir nedemonstruosiu, kad aš esu vadas."