Quantcast

Sugedęs telefonas įpūtė naujų vėjų

Pusantrų metų nepriekaištingai veikęs, šiandien išsijungė mano telefonas. Tiesiog ėmė ir išsijungė. Gal paseno, gal sušalo, gal sukaito, gal sudrėko, nežinau. Telefonas išsijungė ir aš likau be ryšio. Nei feisbuko, nei instagramo, nei e. pašto, nei snapčato, nei vatsapo, nei tiktoko, nei vaiberio, nei boomerango, nei tviterio, nei pinteresto... Nei fotoaparato.

Kaip aš dabar užfiksuosiu ir pasauliui parodysiu sniegą už lango, Kalėdoms papuoštus namus ir gatves? Kam eiti iki miesto eglės, jei jokio posto iš to nebus? Vis tiek neatrodys, kad buvau nuėjus. Visiškai be ryšio.

Nusprendžiau likti namie. Kad nebūtų taip liūdna, paėmiau knygą į rankas. Taigi man visuomet patiko skaityti! Bet kur tau – šį kartą pavyko tik pavartyti. Pavyko, bet nepatiko. Jau po pirmų dviejų puslapių pavargau. Pabodo sekti raides paeiliui, erzinančiai niekas nesisvaipino, nebuvo jokių paveikslėlių, jokių spalvų. Tik nespalvoti lapai. Visiškas negatyvas.

Mečiau skaityti ir ėmiau rašyti. Rašyti pasirodė gerokai įdomiau ir patraukliau. (Regis, tai visiems šiandien gerokai įdomiau.) Pamaniau, kad galbūt kaip tik pasitaikė puiki proga pagyventi be technologijų. Na, bent be telefono. Tik aš ir vordas.

Taip džiaugiausi savimi! Tik norėjosi kam nors pasipasakoti, su kuo nors tą pačią sekundę pasidalyti šiuo absoliučiai įspūdingu faktu, pa(si)rodyti. Griebiau telefoną ir jau nutaikiau gerą kampą nuotraukai – kad matytųsi tik data kompiuterio kampe, bet tekstą būtų sunku perskaityti – ir... Po kelių desperatiškų pamaigymų prisiminiau, dėl ko rašau: kišeninis pramogų pasaulis nebeveikia.

18.02 val.

Sėdžiu, akys bėgioja po kambarį, kažką spaudau čia ir jaučiuosi keistai. Gal išeiti pasivaikščioti? Bet labiausiai dabar norėčiau nueiti į feisbuką. Arba iki instagramo... O gal vis dėlto grynas oras padėtų? Griebiau šuns pavadėlį ir, demonstratyviai palikusi nepatenkintai burzgiantį tebeišsižiojusį kompiuterį, išbėgau pro duris.

Tačiau ir lauke neišvengiau socialinių tinklų filosofijos: mano ištikimasis šuo (o dar sako – geriausias žmogaus draugas!) pradėjo iš manęs tyčiotis! Suuodęs kito šuns paliktus geltonus ir rudus postus, maniškis atseit nekaltai ėmė juos vieną po kito laikinti. Aišku, pasitaikė ir tokių, kurie jo visiškai nedomino, tačiau pastaruosius atmestinai praskrolinęs, patikusius ženklino dar intensyviau. Galiausiai, suradęs jam labiausiai patikusį, pakomentavo.

Aš, žinoma, rūpestinga šeimininkė, tai iš to komentaro po poros minučių tik kvapas beliko, bet jau lauke nebuvo ką veikti.

18.22 val.

Grįžau namo. Vėl dairausi. Atrodo, net galvą ima skaudėti nuo minties, kad viskas, absoliučiai viskas kambaryje prašyte prašosi, tiesiog maldauja nuotraukos – mano mąsli poza, atidarytas vordo dokumentas, garuojanti arbata puodelyje, į sieną atremta ukulėlė, vaikystės žaislais puošta eglutė ir po ja susiraizgęs šuo... O ypač, žinoma, išsijungęs, nebeveikiantis telefonas. Kad galėčiau dabar kaip nors jį nufotografuoti ir papostinti!

18.30 val.

Gana – šią savaitę gyvensiu be telefono. Ir rašysiu. Man akivaizdžiai to reikia. Labai. Tokia tegu būna mano dovana prieš Kalėdas sau. Kas žino, gal kas nors gero iš to išeis.

Nuspręsta – savaitė be telefono.

Gerai, gerai, bent dvi dienos.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d.

Atsikėlus ryte fotkių trokštančių objektų tik padaugėjo... Kaip išgyventi!!!

Susimąsčiau. Kai nebuvo tokių įspūdingų telefonų, gerokai mažiau ir fotografavome. Apskritai fotografijos menu prieš kelis dešimtmečius užsiėmė ganėtinai išskirtiniai žmonės, tam dažniausiai paskyrę visą savo gyvenimą. Kitaip tariant, šį darbą atliko profesionalūs fotografai. Su dideliais ir rimtais aparatais, puikiai išmanantys savo amatą, apšvietimo niuansus, technines subtilybes ir pan. Paprastas žmogus gal ir žinojo vieno kito garsaus fotografo pavardę, gal net buvo matęs keletą darbų. Bet tikrai nebūtinai.

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių!

O kai rankose atsirado fotografuojantys išmanieji, pyškinti ėmė ir paprastas žmogelis. Atsimenu: iš pradžių tas blykčiojimas vyko ramiai, atsirenkant tik įdomiausius kadrus – taip sakant, pataupant. Pagautos akimirkos dažniausiai nebuvo nei ryškių spalvų, nei taikliai sufokusuotos, nei pakreiptos tinkamu, įdomiu kampu. Gal ir į naudą išėjo, kad tada dar neturėjome feisbukų ir instagramų: būtume patvinę tamsiose, išbėgusiose nuotraukose ir neryškiuose, šnypščiančiuose vaizdo ar garso įrašuose. Aišku, gerai neįžiūrėjęs, vis tiek laikintum draugo vaizdo įrašą – jau vien iš solidarumo. Gal net pakomentuotum ką nors nenuoširdaus. Lygiai taip, kaip dabar. Komunikacijos nei blogais, nei gerais kadrais nesustabdysi.

2021 m. gruodžio mėn. 17 d., vakaras

Visą dieną tik ir suku galvą apie tas prakeiktas nuotraukas ir kaip pasiilgau snapčato ausų. Buvo kaimynas iš apačios užsukęs, kažką kalbėjo, lyg skundėsi dėl mano garsaus vaikščiojimo, o aš negalėjau akių atplėšti nuo jo vešlios barzdos ir didžiulių menininko akinių. Vis galvojau – kaip nuostabu mums būtų dabar susikeisti veidais! Kaip juokingai atrodytume! Baisu ir nuspėti, kiek laikų susilaukčiau... Kam gi nepatinka facesvapintis?!

2021 m. gruodžio mėn. 18 d.

Na, va. Ištvėriau antrą dieną, bet jausmas tas pats. Nė kiek ne lengviau. Ranka kaip nevaldomas aparatas – nykščiu kas kelias sekundes vis mėgina atidaryti nuostabaus filtrų pasaulio vartus. Draugai, kadangi prisiskambinti nepavyksta, kaip senais laikais, ėmė belstis į duris ir kviesti į lauką. Taip, atsimenu, tik per gumą pašokinėti draugės yra kvietusios.

Bet aš net bijau pagalvoti apie išėjimą į pasaulį, kur kiekvienas paukštis, kiekvienas medis ir pastatas, kiekvienas juokingai apsirengęs praeivis, grafitis ant namo ar tilto sienos atlieps mano nevaldomą fotografavimo troškimą. O gyvenant Šnipiškėse be filtrų neapsieisi.

Ne, šiandien dar pabūsiu namie. Parašysiu.

2021 m. gruodžio mėn. 18 d., vidurnaktis

Niekada nebuvau pagalvojus – kiek iš viso esu padariusi nuotraukų? Kiek vaizdo įrašų esu susukusi? Kiek jų ištryniau, o kiek papostinau?.. Tūkstančius? Milijonus? Dar daugiau? O kiek įvairiausių vaizdų veikėja esu pati? Bet tikrai – į kiek nuotraukų ar vaizdo įrašų esu patekusi aš?

Ne kartą esu mačiusi, kaip koks nors praeivis, pavyzdžiui, svetimos (kad ir savos) šalies turistas, fotografuojantis Šv. Onos bažnyčią, Senelį Išminčių, Druskininkų fontaną ar Martyno Gaubo galvos kopiją, laiko atsukęs telefoną (kad ir rimtą fotoaparatą), atrodo, tiesiai tiesiai į mane. Kartais imdavau ir papozuodavau, bet taip lengvai nepažįstamojo susikaupimo neišvaikysi – vis vien pyškindavo!

Taip pat ir mano pačios nuotraukose iš įvairių kelionių, koncertų ar vietinių barų visą laiką būna į kadrą atsitiktinai pakliuvusių prašalaičių. Kur žmonės, ten ir lankyti objektai. Kur lankytini objektai, ten be sustojimo blyksi telefonai. Kiek jų pagavo mane?

2021 m. gruodžio mėn. 19 d.

Šiandien didžioji diena – nusipirkau naujutėlį telefoną (su sutartimi, bet užtat su beribiu internetu), prisijungiau prie visų savo puslapių, sutikrinau visus notificationsus. Nėra ko dienoraščiui meluoti – nuotaika išties puiki. Vėl pasijaučiau mėgstama, juokinga, reikalinga, o pasaulis nušvito ryškiomis larko, ginghamo, ludvigo, adeno ir kt. nuostabių filtrų spalvomis!

Tačiau trys dienos be ryšio neabejotinai įpūtė naujų vėjų. Pasaulinio lygio projektas prasidėjo – patikrinsiu, kaip gerai veikia visus žemynus užkariavęs feisbuko aparatas! Užuot kasdieniškai įmetusi selfį (#MondayMood, #SundayFunday, #FoodPorn etc.), štai ką pasirašiau ant savo feisbuko sienos:

Ei, draugai! Reikia jūsų visų pagalbos! Kreipiuosi ne tik į jus, bet ir į jūsų artimuosius, gimines, draugus ir pažįstamus visose pasaulio šalyse, visuose kontinentuose! Noriu surasti kuo daugiau kitų darytų nuotraukų, kuriose esu aš. Nesvarbu, ar matausi gerai, ar esu tik neryškiame gražios bažnyčios ar aikštės fone – padėkite surasti jų kuo daugiau! Lai paieškos prasideda! Hashtagas ten, kur rasite mano veidą –  #itsmeG

Tokius lietuviškus, angliškus, kiek aplamdytus rusiškus, ispaniškus, prancūziškus postus įmečiau į įvairias grupes ir puslapius, kai kuriems net nupirkau feisbuko reklamą. Labai norisi, kad reikalai kuo greičiau pajudėtų!

2022 m. gegužės mėn. 30 d.

Labas, dienorašti!

Seniai matėmės! Nepyk, vis kaupiausi, taupiausi – laukiau, kol turėsiu galimybę pasidalyti išties puikiomis naujienomis. Tai štai!

Šiandien mano pasauliniam nuotraukų projektui jau beveik pusė metų. Jis vyksta taip intensyviai, kad įdomus tapo ne tik man, bet ir kitiems feisbukiečiams iš viso pasaulio. Dabar draugų ir sekėjų turiu keliolika tūkstančių! Apie #itsmeG kartkartėmis užsimena ir lietuviška žiniasklaida. Daugelis žmonių (pažįstamų ir visiškai ne) po visą platųjį pasaulį kartu su manim ieško mano nuotraukų, drauge jas skaičiuoja – paklaikusiai smalsu, kiekgi  iš viso jų pavyks surasti! Be to, nemažai žmonių pradėjo panašius asmeninius projektus ir, regis, jiems taip pat visai neblogai sekasi. Dėl to džiaugiuosi ir visuomet itin atidžiai peržiūriu savo darytas nuotraukas – ką gali žinoti, galbūt kurį nors jų esu ir aš netyčia nufotografavusi!

Taigi po kiek daugiau nei penkių mėnesių feisbukas surado 12 834 nuotraukas, kuriose esu aš! Ir fone, ir profiliu, ir centre, ir užsimerkusi, ir išsižiojusi, ir valganti, ir besijuokianti, ir net stovinti nugara! 12 834! Iš įvairių Lietuvos miestų, Prancūzijos, Anglijos, Rusijos, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos, Maroko, Škotijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos... O jas padariusių fotografų tautybės apskritai nesuskaičiuojamos! Panašu, kad ši pernai prieš Kalėdas įsukta avantiūra nežada greitai sustoti. Na ir tegu – tegu būna šis projektas ne tik viso pasaulio, bet ir viso gyvenimo!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių