Sėkmė pažinti

Politikos ragavęs žurnalistas džiaugiasi, kad neseniai praūžęs 70-metis priminė, kiek daug puikių draugų ir įdomių žmonių gyvenime sutiko.

„Su draugais neseniai kalbėjomės, kad, kai buvome 20-mečiai, mums 40-mečiai atrodė seniai, o dabar pažiūrėjus į save nesijauti senas, nors 70 metų – tikrai tam tikra riba. Bet nei aš, nei mano draugai seni nesijaučiame, nes gyvename visavertį gyvenimą: ir darbus dirbame, ir keliaujame, ir sportuojame“, – šviesiomis nuotaikomis dalijasi V.Kvietkauskas.

„Galvojau, gal neverta švęsti jubiliejaus, bet pasvarstęs, ką norėčiau pakviesti į gimtadienį, supratau, kad yra visai nemažai draugų, su kuriais iš tikrųjų norisi susėsti prie vieno stalo, pakelti po taurę, pasikalbėti ir pabūti kartu. Sakoma, kad paprastai tikrų draugų gali turėti tik kelis, bet kai pasikviečiau tuos, su kuriais iš tikrųjų norėjau pabūti, jų susirinko per 20. Kai svarstau apie savo gyvenimą, vis dėlto vienas svarbesnių dalykų yra artimi žmonės, draugai, su kuriais norisi pabūti tokiomis progomis. Dėl to jaučiuosi laimingas ir turtingas“, – atvirauja jis.

Žurnalistas juokais viešojoje erdvėje jubiliejaus proga pasirodžiusius tekstus, kuriuose aprašomi jo gyvenimo pasiekimai, vadina nekrologais, tačiau kartu pripažįsta, kad jo gyvenimas iš tiesų buvo ryškus.

„Mokiausi Vilniuje, 23-iojoje vidurinėje, priešais Seimą. Mano klasėje mokėsi du nacionalinės premijos laureatai: Vytautas Kernagis ir skulptorius Rimantas Sakalauskas. Ir garsus psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo mano klasės draugas. Kodėl apie tai kalbu? Nes didžiuojuosi, kad su jais buvau kartu. Juk ne veltui sakoma – su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Iš tikrųjų, man gyvenime sekėsi pažinti labai garsių žmonių. Esu ėmęs interviu iš visų aukščiausių (ne ūgiu) Lietuvos vadovų, politikų, meninininkų, rašytojų, poetų, sporto žvaigždžių. Ir ne tik Lietuvos. Tarp jų ir iš legendinio Brazilijos futbolininko Pele. Žurnalistika, kaip profesija, ypatinga tuo, kad keliauji po pasaulį, sutinki daug įvairių žmonių ir pats turtėdamas gali ir kitus savo darbais praturtinti“, – sako V.Kvietkauskas.

„Beje, visą gyvenimą labai mėgau keliauti, aplankiau visus žemynus, tik ašigaliuose dar neteko pabūti. Bet neprarandu vilties, gal dar ateityje nuvyksiu – kai bus geresnės galimybės“, – priduria jis.

Filmuodavome kino kameromis, kino juosta būdavo ryškinama, o tada montuojama.

Kai visi buvo draugai

Viskas prasidėjo Lietuvos radijuje. Dar būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1973 m. V.Kvietkauskas pradėjo vesti savaitinę laidą saugaus eismo tema „Sankryža“. Po kelerių metų žurnalistas sulaukė pasiūlymo sukurti ir vesti televizijos laidą „Keliai, mašinos, žmonės“, kuri buvo transliuojama šeštadienio rytais.

„Į pirmą laidą pasikviečiau Stasį Brundzą. Tada jis buvo labai populiarus autoralio čempionas, kalbėjomės apie automobilių reikalus. Pradžioje gana keistai jaučiausi, nes reikėjo išmokti elgtis prieš kamerą, galvoti, ką kalbu, kaip atrodau, kaip bendrauju su pašnekovu. Bet tais laikais visi pašnekovai ir laidos vedėjai turėdavome tekstus, kuriuos pasirašydavome iš anksto, pasidėdavome ant stalo ir skaitydavome“, – prisimena V.Kvietkauskas.

Kadangi „Keliai, mašinos, žmonės“ buvo viena iš nedaugelio laidų, kuriose visiškai nebūdavo politikos, ilgainiui ir vedėjas, ir eteryje dažnai pasirodantys tie patys svečiai įgudo kalbėtis be popieriukų. „Gal tai ir patraukė žiūrovų dėmesį, – svarsto V.Kvietkauskas. – Kiekvienais metais patekdavome į populiariausių laidų penketuką, o aš – į populiariausių žurnalistų penketukus ir dešimtukus. Televizija buvo viena, temų – mažai, mums nereikėjo kalbėti apie žemės ūkio ar pramonės pasiekimus, tad visiems buvo įdomu.“

LRT nuotr.

Palyginti tai, kas nepalyginama

Lyginti darbą televizijoje tais laikais su dabartimi – praktiškai neįmanoma, sako žurnalistas. „Tada dar nebuvo vaizdo įrašų, vaizdas buvo tiesioginis, bet ne todėl, kad buvo tiek daug demokratijos, o todėl, kad nebuvo vaizdo įrašo kamerų, vaizdo magnetofonų. Visus tekstus, apie ką kalbės pašnekovai, reikėjo suderinti su vyriausiuoju redaktoriumi, paskui būsimos laidos aprašymą nešti į Glavlitą – cenzūrai perskaityti. Negalėdavai nukrypti nuo patvirtintų temų. Filmuodavome kino kameromis, kino juosta būdavo ryškinama, o tada montuojama“, – apie tuometę televizijos virtuvę pasakoja jis.

„Kino juostą taupėme, jos nebuvo tiek daug, kad galėtum filmuoti kaip dabar – valandą, o paskui iškirpai ir sumontavai dvi minutes. Tada galėdavai nufilmuoti dvi minutes, bet vieną iš jų turėjai būtinai parodyti. Reikėdavo labai aiškiai žinoti, ko sieki savo reportažu. Tokie reportažai, tokios improvizacijos, kaip garsusis interviu su traktorininku Juozuku, kuris pasakojo, kad nieko negėrė, bet vis dėlto truputį išgėręs važiavo namo, buvo ganėtinai retos, nes kino juostą reikėjo taupyti“, – sako V.Kvietkauskas.

Įvertinimų sulaukęs žurnalistas pradėjo dirbti ir „Panoramoje“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, paskui – vyriausiuoju redaktoriumi. Tada atsirado ir laida „Labas rytas“. Jos idėją iš už Atlanto parsivežė ten viešėjęs pats V.Kvietkauskas.

„Buvau laidos „Keliai, mašinos žmonės“ pirmasis vedėjas ir autorius, laidos „Labas rytas“ sumanytojas ir pirmasis vedėjas – labai smagu, kad šios laidos rodomos ir dabar“, – džiaugsmo neslepia jis.

Darbai tęsiasi

Šiandienos žurnalistams V.Kvietkauskas pavydi ir techninių, ir visų kitų galimybių bendrauti įvairiausiomis temomis su įvairiausiais žmonėmis.

„Išsitraukęs telefoną gali tiesiogiai iš bet kurios pasaulio vietos transliuoti pats. Nereikia ne tik klausimų ir atsakymų, bet ir pasirenkamų temų su niekuo derinti. Kartą, dar tais senais laikais, „Panoramai“ parengiau reportažą – pasikviečiau miškų ūkio ministrą į mišką, poilsio aikštelę, kurioje yra kelmas, o prie to kelmo – stalelis. Mes prisėdę prie to kelmo pasikalbėjome. Tai sukėlė ne tik paprastų žmonių, bet ir valdžios, televizijos atstovų susižavėjimą – pasirodo, su valdžios žmonėmis kalbėtis galima ne tik studijoje! Tai buvo didelė naujiena ir keistenybė, kad ministras taip paprastai miške kalbasi su žurnalistu. Dabar sunku įsivaizduoti politiką, skaitantį iš popieriuko, o tada buvo taip“, – dalijasi jis.

Iki 2018 m. V.Kvietkauskas „Panoramoje“ vedė įsiterpiančias pokalbių laidas, panašias į šiandienos „Dienos temą“, o Lietuvos radijuje – atgaivintą laidą „Sankryža“ ir diskusijų laidą „Aktualijų studija“. Dabar jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko pavaduotojas; LŽS deleguotas, dirba asociacijos LATGA (autorių teisių asociacija) taryboje ir yra Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys.

„Naujos technologijos skatina imtis naujų užduočių. Ką tik Lietuvos radijo ir televizijos komisija paskelbė gaires dėl vlogerių veiklos, nes jie daro įtaką visuomeninei informacijos sklaidai ir gauna iš to reklaminių pajamų, todėl turėtų būti reguliuojami taip, kaip ir televizijos stotys. Bet jie nelabai to nori, nes reikia mokėti mokesčius, ir, kitas dalykas, jie nelaiko savęs žurnalistais, dėl to neprisiima pareigų kaip žurnalistai, neturi savireguliacijos institucijų“, – šioms dienoms svarbiais klausimais dalijasi V.Kvietkauskas.

20 metų pokyčių

Šalia žurnalistikos svarbią vietą vyro gyvenime užėmė ir sportas. Lauko tenisą su draugais jis žaidžia ir šiandien – bent trejetą kartų per savaitę. „Žaidžiu dvejetus (dvi poros žaidžia viena prieš kitą) ir dar daug metų žaisiu. Klube, kuriame sportuoju, yra vienas 85 metų sulaukęs žaidėjas, tiesa, nebe taip greitai bėga, bet žaidžia ir mums rodo gerą ilgaamžiškumo sporte pavyzdį“, – sako V.Kvietkauskas.

Kalbant apie didįjį sportą, jis 21-us metus buvo Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas. „1992 m. buvau Aukščiausiosios Tarybos deputatas, tuo metu man pasiūlė visuomeniniais pagrindais vadovauti neįgaliųjų sportui ir aš sutikau. Tais pačiais 1992 m. išvažiavome į paralimpines žaidynes Barselonoje ir parsivežėme septynis medalius – tai buvo fantastika. Dabar neįgaliųjų sportas tapo profesionalus, sportininkai iš to išgyvena, gauna stipendijas, bet kad pasiektume tokį lygį, kad į neįgaliuosius žiūrėtų kaip į tikrus sportininkus, turėjo praeiti 20 metų“, – apie nueitą kelią pasakoja jis.

„Pastaruosiuose komiteto prezidento rinkimuose prieš penkerius metus nebekandidatavau, nes pamaniau, kad nieko naujo nebegaliu pasiūlyti, kadangi viską žinau apie šito sporto užkulisius, žinau, ką man pasakys sporto departamente, kai kreipsiuosi vienu ar kitu klausimu, žinau, ką man pasakys Vyriausybė. Man regis, dabartinis prezidentas Mindaugas Bilius sėkmingai dirba šitą darbą“, – sako V.Kvietkauskas.

Politikos nepatrauklumas

V.Kvietkauskas pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų ir valstybinių, bet brangiausi yra du. Vienas iš jų susijęs su sportu.

„Olimpinis komitetas mane apdovanojo vienu aukščiausių savo apdovanojimų, kuris vadinasi „Olimpiniai žiedai“. Pridėta lentelė, ant kurios parašyta: „Gerbiamam Vytautui Kvietkauskui už nuopelnus olimpizmui“. Šitą apdovanojimą gavau 60-mečio proga, bet tas, kuris graviravo tekstą, apsiriko ir parašė 80-mečio proga. Komitetas norėjo ištaisyti klaidą, o aš sakiau: „Ne ne, šitas užrašas mane įpareigoja gyventi ne mažiau kaip 80 metų“, – juokiasi jis.

Antruoju svarbiausiu apdovanojimu V.Kvietkauskas laiko įvertinimą už nuopelnus žurnalistikai, kurį gavo 2019 m. O politika, kuri vyro gyvenime taip pat užėmė svarbią vietą, yra smarkiai susijusi su žurnalistika, sako  V.Kvietkauskas. „1990 m. Mažeikiuose buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą ir niekada neslėpiau, kad tik dėl to, jog buvau žinomas kaip Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistas, laidų vedėjas, redaktorius. Tuo metu žinomumas mane iškėlė į politines aukštumas. Vėliau, 2000-aisiais, buvau išrinktas ir į Seimą. Nors politika buvo labai įdomi, tai nebuvo skirta man, žurnalistika nugalėjo, į kurią vėliau ir grįžau“, – neslepia jis.

„Politika yra tai, kas valdo mūsų gyvenimus, nes politikai formuoja Vyriausybę, jos darbą, nuostatas. Tos nuostatos rinkimų programose atrodo labai gražiai, bet kai žmonės išrenkami, daug kas pasikeičia ir daug kas nebevykdoma. Tada politikai sako: bet juk čia politika. Kokia šios frazės prasmė? Kad tu gali meluoti, daryti ne taip, kaip turėtum daryti, atsižvelgiant į specialias politikos taisykles? Manau, daugumai žmonių tai nepriimtina, bet jau dabar aš pakartosiu: bet čia juk politika“, – atvirauja V.Kvietkauskas.

„Ten yra tiek daug svertų, tiek daug dalykų, kurie reguliuoja pačių politikų gyvenimą. Nepaprasta priimti sprendimą, kokio tu norėtum, tenka aukoti netgi savo principus. Politikoje tai kasdienybė, ir man tai yra ganėtinai nemalonus politikos bruožas“, – priduria jis.

LRT nuotr.

Šeimos herbas

Šiandien, be sporto, kurį mėgsta ne tik stebėti, V.Kvietkauskas turi dar  vieną seną pomėgį – tai medžioklė. „Žinoma, galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, ar medžiotojai yra kraugeriai. Tame klube, kuriam aš priklausau, taip tikrai nėra. Mes džiaugiamės, kad pabūname tarp medžiotojų, gamtoje, matome gyvūnų. Nupirkome penkis danielius, paleidome klubo teritorijos miškuose, ir dabar jų yra gal 20. Mes turtiname gamtą ir patys save“, – tikina V.Kvietkauskas.

Kalbėdamas apie asmeninį gyvenimą jis išskiria, kad šiuo metu gyvena vienas, turi dukrą ir sūnų: vienam – 24-eri, kitam – 28-eri. Jie, beje, gimė to paties mėnesio tą pačią dieną, tik metai skiriasi. „Turiu ir šeimos herbą. Nesu iš bajorų, bet iš labai geros šeimos. Mano senelis buvo savanoris, kovojo už Klaipėdą ir Vilnių, tėtis buvo humanitarinių mokslų daktaras, mokėjo septynias kalbas. Kažkada pagalvojau, kodėl bajorai galėjo susikurti herbą ir turėti, o mano šeima negali? Kreipiausi į tuometį Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką, ilgai bendravome, ir jis mano šeimai 2006 m. sukūrė herbą“, – pasakoja žurnalistas.

„Domėjausi savo šaknimis, pasirodo, esu dzūkas. Anksčiausioje bažnyčios metrikų knygoje, kurią pavyko surasti, Kvietkauskas įrašytas 1790-aisiais, o mano sūnus yra šešta žinoma karta. Manau, jis pratęs mūsų giminę ir kažkas ateityje džiaugsis šituo herbu, kuriam kažkada bus ir 100 metų“, – neabejoja V.Kvietkauskas.