– Daug emocijų kelia dabartiniai kompensuojamųjų vaistų tvarkos pakeitimai. Ar jie palietė ir jus?

– Vaistai nuo epilepsijos, pasikeitus tvarkai, kompensuojami jau kitu pavadinimu. Galbūt cheminė sudėtis ta pati ar labai panaši, bet mes bijome rizikuoti. Priepuoliai mamai jau keleri metai nesikartoja, todėl nutarėme verčiau mokėti brangiau ir pirkti tuos vaistus, kurie tikrai tinka.

Kai kurie vaistai ligoniams, besigydantiems po insulto, kompensuojami tik dvejus metus. Matyt, tikintis, kad ilgiau neišgyvens... Tas pats ir dėl reabilitacijos, sanatorijų. Bet siuntimai, kelialapiai galimi tik pačioje pradžioje, o vėliau organizuokis, žmogau, pats.

– Kas jūsų mamai teikia daugiausia džiaugsmo?

– Be abejo, bendravimas. Ji kiekvieną dieną galėtų priimti svečius, jei tik mes pasirašytume.

Labai smagu, kad žmonės jos nepamiršta. Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas sveikina įvairiomis progomis. Pernai būdamas mūsų kraštuose trumpam užsuko Saulius Skvernelis. Neseniai staigmeną padarė dailininkai, kuriems ji kadaise padėjo organizuoti plenerus Graikijoje, paskui Lietuvoje. Ėmė ir užgriuvo visa kompanija. Pirmoji Vyriausybė sveikina per kiekvieną gimtadienį. Buvęs pramonės ir prekybos ministras Albertas Sinevičius suburia visus, kurie gali, ir atvažiuoja kasmet.

Į mamos pašto dėžutę Vilniuje tebekeliauja korespondencija iš Seimo kanceliarijos. Gal jie užsimiršo, o gal taip parodo gražų dėmesį vis kviesdami į iškilmingus posėdžius ir panašiai. Atvežame tuos laiškus mamai, kartu skaitome, ji, žinoma, labai džiaugiasi.

– Ar jai rūpi tai, kas šiandien vyksta šalyje?

– Prieš antrąjį prezidento rinkimų turą juokaudami klausėme, ką daryti. Abu patinka, už kurį balsuoti? Bet ir mamai, pasirodo, tas pats galvos skausmas. Gitanas Nausėda buvo mamos studentas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, Ingrida Šimonytė patinka kaip ekonomistė, finansininkė, be to, ji visada labai palaikydavo moteris politikes. Kartu žiūrėjome, aptarinėjome visus debatus. Klausydamasi žinių ji ir supyksta, ir nervinasi, jei kažkas neadekvačiai kažką pasako. Nėra jokios abejonės, kad jos vertinimai visiškai adekvatūs.

– Jūs kalbate apie stebuklą, kuris gali įvykti. Bet argi ne stebuklas ta mamos būklė, kokia yra dabar, jos noras gyventi, mokėjimas džiaugtis kiekviena diena?

– Praėjus keliems mėnesiams po insulto, kai mama suprato, kad jau niekada nebus taip, kaip anksčiau, ją apėmė baisi depresija. Buvo labai prastos nuotaikos, nenorėjo nei valgyti, nei gerti... Ir mums buvo sunku ją palaikyti, patys dar nebuvome spėję susivokti, susižiūrėti.

Bet pamažu pamažu kartu pradėjome stotis ant kojų. Sakėme, čia Dievulis tau įjungė stabdį, nes per daug ir per greitai bėgai. Prasidėjo fizinė reabilitacija. Kiekviena maža pergalė – pirštų pajudinimas, rankos judesys, kojos krustelėjimas – reiškė gijimą. Mama – pokario vaikas, užsigrūdinusi, turinti vidinio užsispyrimo. Ji dirbo. Kasdien matėme vis didesnį jos azartą dar daugiau dirbti, greičiau sveikti.

Neseniai mama sulaukė pirmosios proanūkės, dalyvavo anūkių vestuvėse. Gyvenimas eina į priekį, nesvarbu, kad kiek kitoks nei tas ankstesnis.