Dublerių sąrašas

Jei prezidento rinkimai vyktų dabar, pasirinkimą turėtume iš penkių partijų atstovų ir tiek pat save keliančiųjų. Meniu labai įvairus: nuo dabartinio valstybės vadovo iki šiuos rinkimus debiutui politikoje pasirinkusių niekam nežinomų asmenų.

Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams rinkimuose atstovaus premjerė Ingrida Šimonytė, Laisvės partijai – buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ – buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas, Valstiečių ir žaliųjų sąjungai – Seimo narys, sveikatos apsaugos eksministras Aurelijus Veryga, Lietuvos regionų partija rems Kazlų Rūdos merą Mantą Varašką.

Apie kandidatavimą paskelbė dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, advokatas Ignas Vėgėlė, buvęs kariuomenės vadas Valdas Tutkus, gydytojas Eduardas Vaitkus, su Centro partija – tautininkais 2020 m. Seimo rinkimuose kandidatavęs Zenonas Andrulėnas.

Partijos rinkėjams siūlo tik savo lyderių dublerius, lyg tai būtų nesvarbios, nieko nelemiančios varžybos – tarp jau iškeltų kandidatų nėra nė vieno pirmininko. Tiesa, sąrašas dar nebaigtas. Socialdemokratų partija savo žodį žada tarti vasarį, bet ir patys partijos bičiuliai prarado viltį įkalbėti kandidatuoti savo lyderę Europos Parlamento (EP) narę Viliją Blinkevičiūtę.

Lyderiai: „Spinter tyrimų“ apklausoje 22,5 proc. sakė ketinantys balsuoti už G. Nausėdą, 9,1 proc. – už I. Šimonytę ir 7,9 proc. – už I. Vėgėlę. / S. Lisausko, P. Peleckio, I. Gelūno / BNS nuotr.

Sausį žadamas sprendimas, ar dėl valstybės vadovo posto varžysis Darbo partijos lyderis Andrius Mazuronis ir „Laisvės ir teisingumo“ laikinasis pirmininkas Artūras Paulauskas. Tiesa, šį partija jau iškėlė kandidatu, tačiau toks sprendimas ir jam pačiam buvo staigmena, pasiekusi per atostogas. Tačiau kad ir kokie būtų šių dviejų partijų sprendimai, jie nelems didelės intrigos.

Vis dėlto kodėl rinkimuose, kuriuose renkamas valstybės vadovas ir kuriuose Lietuvos piliečiai dalyvauja aktyviausiai, didžiųjų partijų lyderiai dezertyruoja?

Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Ignas Kalpokas vardija skirtingas priežastis. Pasak jo, konservatoriai čia įdomiausi, nes šioje partijoje pirmininkas užima dublerio vaidmenį. Tad jie kelia matomiausią savo žmogų – I. Šimonytę, nors formaliai ji nėra partijos pirmininkė. Laisvės partijos sprendimą lėmė objektyvios priežastys: ten sunku rasti žmogų, kuris tenkina prezidento rinkimų amžiaus cenzą. Socialdemokratai, atrodo, nežino, ką daryti, nes partijos pirmininkė akivaizdžiai nenori kandidatuoti, o, jei jie keltų ką kitą, ko gero, pasirodytų taip gėdingai, kad apklausose lyderiaujančiai partijai tokia situacija nebūtų labai patraukli. Liberalų sąjūdis iškrito dėl objektyvių priežasčių – „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje partija pripažinta kalta, o sumokėjus baudą neliko pinigų.

S. Lisausko, P. Peleckio, I. Gelūno / BNS nuotr.

Partijos argumentuoja ir tuo, kad kitąmet – treji rinkimai, o rinkiminės kampanijos kainuoja, tad ar verta, pagal dabartines prognozes, neįmanomai laimėti kovai dėl prezidento posto mesti pinigus ir pastangas. I. Kalpoko įsitikinimu, būtent dėl to, kad prezidento rinkimų kampanija realiai yra Seimo rinkimų pradžia, partijoms reikėtų kelti savo kandidatą.

Vis dėlto, primena politologas, prieš kiekvienus rinkimus kartojame: o kur yra lyderiai, kodėl partijos neišsiaugina jų? „Tai – sisteminė problema. Kai reikia flagmanų, paaiškėja, kad arba jų nėra, arba jie galbūt save sočiau mato Briuselyje ar kitose alternatyvose“, – konstatuoja politologas.

Juodasis arkliukas

Tačiau kodėl kai kurios partijos leidžia jų vardu varžytis, atrodytų, bet kam, kas tik sutinka tai daryti? Štai Sauliui Skverneliui steigiant Demokratų partiją „Vardan Lietuvos“, jos branduolys atrodė kaip žvaigždžių komanda – tarp jų buvo net trys (vienas laikinasis) buvę premjerai, eksministrų, merų, patyrusių Seimo ir vietos valdžios politikų. Tačiau prieš šiuos prezidento rinkimus demokratai metėsi į kandidato iš šalies paieškas.

D. Žalimas gali būti šių rinkimų juodasis arkliukas. Jis gali sujaukti kortas centro dešinėje, atimti balsų iš I. Šimonytės.

„Demokratų iškeltas G. Jeglinskas – didžiausia mistika, nes lig šiol jis nei su šia partija labai susijęs, nei labai žinomas. Taip, jis buvo krašto apsaugos viceministru S. Skvernelio Vyriausybėje, bet tik tiek. Gal demokratams reikėjo kokio nors įdomesnio personažo, o iš kandidato pusės – gal sužaidė asmeninės ambicijos: NATO jis buvo užėmęs aukštą postą, dabar reikia ką nors toliau daryti karjeroje“, – svarsto I. Kalpokas.

Vis dėlto, jei partija ką nors kelia kandidatu, reikia bent kiek investuoti pastangų ir pinigų, kad jis būtų įdomus ne tik „Dviračio žinioms“. Ironizuojama, kad S. Skvernelis pradės nuo to, kad bandys su kandidatu supažindinti pačius demokratus, mat ir jie jo nepažįsta.

Viešųjų ryšių specialisto, „INK agency“ vyr. partnerio Kęstučio Gečo vertinimu, rimtai konkuruoti su prezidento rinkimų favoritais G. Jeglinskas galimybių neturi, nebent imtųsi kraštutinių sprendimų. „Tam reikia labai daug resursų – pinigų, komandos, aktyvumo regionuose, taip pat labai ryškių ir netikėtų sprendimų, pasiūlymų, netgi drastiškų, bet nebūtinai skandalingų. Labai priklauso ir nuo to, kas kandidatą remia. Žinomumui reikia matomumo, o kuo didesnis matomumas, tuo didesnis žinomumas, tuo labiau žmonės jį pradeda laikyti svarstytinu, – aiškina viešųjų ryšių ekspertas ir priduria, kad paprastai tam reikia kelerių metų aktyvios veiklos, bet jeigu imamasi ribinių sprendimų, gal galima išpopuliarinti asmenį ir per pusmetį.

S. Lisausko, P. Peleckio, I. Gelūno / BNS nuotr.

I. Vėgėlė parodė, kad įmanoma tapti populiariu per vieną dieną: pasakęs savo garsiąją kalbą apie žmogaus teises ir prievartinį skiepijimą nuo COVID-19, jis tapo vienų herojumi, kitų – kritikos objektu, bet nepaliko nė vieno abejingo. Žinoma, nebūtinai mintys turi būti skandalingos, bet turėtų būti įsimintinos.

Štai „laisviečių“ kandidatu prisistatantis, šiai partijai nepriklausantis D. Žalimas labai aiškiai pasakė, kad būtų kitoks prezidentas nei esamas, G. Nausėdos prezidentavimo metus pavadindamas beprecedenčiu neapykantos kultūros ugdymu, pataikavimu seniems stereotipams ir XIX a. sampratos apie žmogaus teises, moterų vaidmenį ir šeimą demonstravimu.

„D. Žalimas gali būti šių rinkimų juodasis arkliukas. Jis gali sujaukti kortas centro dešinėje, atimti balsų iš I. Šimonytės. Tačiau jis turi ir iššūkių, nes nėra buvęs politikoje, jį žinome tik kaip teisininką. I. Vėgėlė irgi teisininkas, bet jis iš esmės jau metus rengiasi prezidento rinkimams, o D. Žalimas iššoko paskutinę minutę. Tačiau „laisviečiai“ turi problemą: ką jiems kelti? Remigijus Šimašius geriau už D. Žalimą nepasirodytų, o ir pats gal labiau nori į EP“, – svarsto I. Kalpokas.

Galima tik pridurti: o kas nenori? Partijose nuožmiausia kova vyksta dėl vietos sąraše į EP, nors šie rinkimai Lietuvos žmones domina mažiausiai.

Kas finansuoja?

Į prezidentus pasišauna eiti įvairių veikėjų – ir neadekvačiai vertinančių savo galimybes, ir taip norinčių atkreipti į save dėmesį, pasireklamuoti. Tačiau dauguma jų iki finišo tiesiosios atkrenta. Šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija pranešė dėl nepateiktų reikiamų dokumentų prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviu neregistravusi jau trečio asmens. Šįsyk tai buvo įvairių protesto akcijų dalyvis Antanas Kandrotas-Celofanas. Jis nepateikė tinkamo dokumento apie specialią banko sąskaitą.

Dažnai save keliančiųjų kelias į prezidentus baigiasi nesugebėjus surinkti 20 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų, nors praėjusiuose rinkimuose to nepavyko ir liberalui Petrui Auštrevičiui. Stabdo ir supratimas, kad praras nemažą užstato sumą – šiuose rinkimuose tai bus 8 995 eurai (penki vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiai). Jeigu kandidatas surenka bent 7 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, užstatą atgauna, tačiau praėjusiuose rinkimuose iš devynių kandidatų tokių buvo tik trys.

Rinkiminė kampanija taip pat nemažai kainuoja. Pavyzdžiui, I. Šimonytės praėjusiuose rinkimuose atsiėjo beveik 693 tūkst. eurų. Kas finansuoja kandidatus, pasak I. Kalpoko, nepaprastai svarbus klausimas, į kurį atsakymų kartais trūksta. Štai tebesitęsia vadinamoji pranešėjo istorija, dabar patekusi į Seimo komisijos rankas, vis dar yra klausimų dėl G. Nausėdos kampanijos finansavimo praėjusiuose prezidento rinkimuose. Pasak politologo, galima ginčytis, kiek jie pagrįsti, tačiau jie nėra ir iki galo atsakyti, o antroje G. Nausėdos rinkimų kampanijoje šias istorijas politiniai oponentai tikrai išnaudos.

Pinigai: pasak I. Dunčikaitės, reikėtų, kad kandidatai būtų įpareigoti teikti ir tarpines politinės kampanijos finansavimo ataskaitas, kad jas matytume dar prieš rinkimus. / I. Dunčikaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Pažiūrėjus į I. Vėgėlės rinkimų kampanijos pradžios renginį, sukurtą filmuką, matyti, kad jis jau turi finansavimą, bet kol kas nežinome, iš kur. Teoriškai turėtume sužinoti iš deklaracijų, bet klausimų apie skolas ir kas jas apmoka tiek po prezidento, tiek po Seimo rinkimų kampanijų išlieka. Jei nežinome, kas kandidatus finansavo, pasitikėjimo išrinkta valdžia tai neprideda“, – neabejoja I. Kalpokas.

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus Iniciatyvų vadovė Ieva Dunčikaitė taip pat pabrėžia, kad politinių kampanijų ir rinkimų skaidrumas – pirmas žingsnis didesnio pasitikėjimo išrinktais politikais link. Remiantis naujausiu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vertinimu, pagal politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo priežiūros ir prevencijos mechanizmus, Lietuvai sekasi geriau nei dauguma EBPO šalių. 2019 m. prezidento rinkimai neblogai įvertinti Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro, kuris nurodė, kad teisinė bazė iš esmės užtikrino pakankamą atskaitomybės lygį kampanijų finansavimo srityje.

Į prezidentus pasišauna eiti įvairių veikėjų – ir neadekvačiai vertinančių savo galimybes, ir taip norinčių atkreipti į save dėmesį, pasireklamuoti. Tačiau dauguma jų iki finišo tiesiosios atkrenta.

„Vis dėlto įstatymai, net ir nuolat tobulinami, negarantuoja, kad ir praktikoje viskas vyks skaidriai ir efektyviai. Tikiuosi, kad prezidento rinkimų politinei kampanijai įsibėgėjant, aukų ir politinės reklamos skaičiams augant, su tuo susijusius duomenis galėsime pamatyti kuo greičiau atvirų duomenų formatu. Tai padėtų kampanijų finansavimo duomenis lyginti tarpusavyje, analizuoti ir laiku pastebėti raudonas vėliavėles, – sako I. Dunčikaitė. Jos manymu, reikėtų, kad Lietuva atsižvelgtų ir į daugiau tarptautinių rekomendacijų, pavyzdžiui, įpareigotų kandidatus teikti ir tarpines politinės kampanijos ataskaitas, kad jas matytume dar prieš rinkimus.

Kovos dėl antro turo

Galiausiai, esminis klausimas: ar tikrai rinkimų laimėtojas iš anksto aiškus?

„Darant prielaidą, kad naujų kataklizmų nebus, galima numanyti nugalėtoją, ir tai parodo, kodėl bent kol kas trūksta konkurentų entuziazmo. Vienintelis I. Vėgėlė kažką daro, rodosi, bando į save atkreipti dėmesį. Kiti – tarsi iš anksto susitaikę su rezultatu. Kuo bus nuobodžiau ir kuo mažiau kiti norės kibti į atlapus G. Nausėdai, tuo lengviau jam bus laimėti“, – sako I. Kalpokas.

Lapkritį naujienų portalo „Delfi“ užsakymu atliktoje visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausoje 22,5 proc. sakė ketinantys balsuoti už G. Nausėdą, 9,1 proc. – už I. Šimonytę ir 7,9 proc. – už I. Vėgėlę. 7,1 proc. žada atiduoti balsą V. Blinkevičiūtei, jei tik ji kandidatuos. Į penktą poziciją įsiveržė ką tik apie kandidatavimą paskelbęs D. Žalimas (5,5 proc.). Kiti kandidatai surinko dar mažiau balsų. Tačiau beveik kas penktas dar nežino, už ką balsuotų, tad kandidatams yra dėl ko stengtis.

Galutinis rezultatas priklausys ir nuo konkurencijos dėl skirtingų rinkėjų politinių nuostatų. I. Kalpokas skaičiuoja: V. Blinkevičiūtės rinkėjas būtų opozicija esamiems valdantiesiems, tad turbūt nebalsuotų už I. Šimonytę ar D. Žalimą, ko gero, ir už I. Vėgėlę, panašius kandidatus. Jei V. Blinkevičiūtė nekandidatuos, G. Nausėdai tai būtų labai geros naujienos, nes kairės flango rinkėjų balsai, tikėtina, didžiąja dalimi atitektų jam.

Pasak I. Kalpoko, įvairaus plauko dešinėje situacija įdomesnė: „Centro dešinėje turėsime mikrodvikovą tarp I. Šimonytės ir D. Žalimo. Dar viename flange vyks kova, kuris labiau už tradicinę šeimą. Čia pagrindiniai varžovai – I. Vėgėlė ir A. Veryga. Konkurencija dėl geriausio šeimos draugo vardo tikrai gali būti arši, ir čia gali kartotis situacija, kuri rutiniškai kamuoja labiau tradicionalistinę dešinę: jos rinkėjų gana nemažai, bet jie išsimėto tarp daug kandidatų. I. Vėgėlė turėjo ambicijų būti tuo vieninteliu jungiančiu, bet, atrodo, jam teks pakonkuruoti.“

Tad kas išeis į antrą turą, pasak I. Kalpoko, priklausys nuo to, kiek balsų nuo I. Šimonytės atkąs D. Žalimas, o nuo I. Vėgėlės – A. Veryga, kažkiek ir V. Tutkus, jei per stebuklą jam pavyktų surinkti reikiamą kiekį parašų.

Pasirinkimas: pasak I. Kalpoko, kai reikia flagmanų, paaiškėja, kad arba jų nėra, arba jie galbūt save sočiau mato Briuselyje. / I. Kalpoko asmeninio archyvo nuotr.

Leitmotyvas – šeima

Vis dėlto, jei pasitvirtintų taisyklė kiekvienam laikui – savas prezidentas, dabar reikėtų gerai išmanančiojo gynybos klausimus. Juk kai reikėjo ledlaužio į Vakarus, rinkome Valdą Adamkų, kai ištiko krizė, balsavome už ekonomistę Dalią Grybauskaitę, kai prireikė susiskaldžiusios visuomenės taikytojo ir gerovės valstybės visiems žadėtojo, tauta balsavo už G. Nausėdą.

Tačiau, pastebi I. Kalpokas, nors valstybės saugumo temai visų pirma tiktų du potencialūs kandidatai – G. Jeglinskas ir V. Tutkus, kol kas nė iš vieno jų nesimato entuziazmo šį klausimų spektrą akcentuoti: G. Jeglinsko iš viso nesimato, o V. Tutkus daugiau reiškiasi temomis apie tai, kad viskas išvogta, praskolinta, plinta svetimos ideologijos. Saugumo klausimus gana stipriai bando aktualizuoti G. Nausėda, jis tikrai išnaudos leitmotyvą, kad valstybė yra stabiliose, patikimose rankose ir reikia tai išlaikyti, nekelti papildomų bangų, kaip tai daro konservatoriai.

„Tačiau aršiausios diskusijos vyks vertybiniais – šeimos ir panašiais klausimais“, – prognozuoja I. Kalpokas.

Tad įsibėgėjančios prezidento rinkimų kampanijos prioritetai tokie: šalia vyksta karas, kurio agresorius grasina ir mums, bet rinkėjus lengviausia vilioti diskusijomis apie šeimos sampratą, o partijų lyderiai svajoja ne apie atsakomybės reikalaujančias valstybės vadovo pareigas, bet apie minkštą kėdę Briuselyje.