Permainų nedaug

Net kai COVID-19 pandemija sveikatos apsaugą iškėlė į svarbiausią tarp svarbiausiųjų prioritetų ir nuo šios srities įstaigų priklausė pandemijos valdymas, vadinasi, ir žmonių gyvybės, kai kurios jų dirbo vadovaujamos laikinųjų vadovų. Kaip pabrėžia vadybos profesionalai, laikinai vadovauti įstaigoms paskirti specialistai turi atlikti ir savo tiesiogines, ir vadovo pareigas, strateginių užduočių nei sau, nei pavaldiniams kažin ar kelia, nes laikinojo vadovo ir tikslai laikini, tad gerų rezultatų sunku tikėtis.

„Kauno diena“ pernai liepą išsiaiškino, kad iš Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) pavaldžių įstaigų (neskaičiuojant viešosios sveikatos priežiūros įstaigų) nuolatinius vadovus turi tik bemaž kas antra, iš jų pusė – treji ar ketveri metai.

„Šiuo metu trūksta devynių SAM pavaldžių biudžetinių įstaigų vadovų (skaičiuojant su Respublikine Šiaulių ligonine)“, – „Kauno dieną“ anuomet informavo laikinoji ir tada, ir dabar Spaudos tarnybos vedėja Neringa Mikėnaitė. Skirtumas tik tas, kad nuo spalio nėra ir ministro atstovo spaudai, o jo paieškos kol kas bevaisės.

Nesėkmė: praėjusios kadencijos valdžia didžiavosi centralizavusi atranką. Tačiau konkursai užsitęsia amžinybę, o beveik trečdalis jų visai neįvyksta, nes neatsiranda dalyvių arba jie neatitinka reikalavimų. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Pernai vidurvasarį aiškinta, kad SAM įstaigų vadovų paieškos suintensyvės baigiantis vasarai, nes tada būtų pritraukta daugiau kandidatų. Štai praėjo devyni mėnesiai, artėja jau kita vasara, o pokyčių nedaug. Vieną problemą išsprendė, bet ne SAM, o teismas: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui (ULAC) vadovauti grįžo ligtolinis vadovas Saulius Čaplinskas.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, užkrečiamųjų ligų srities įstaiga per patį naujos užkrečiamosios ligos protrūkį be nuolatinio vadovo de facto dirbo ištisus metus. 2020-ųjų lapkritį dar ankstesnės kadencijos sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga paskelbė dėl pareigų nevykdymo atleisiantis direktorių, bet šis iki pernai vasario pabaigos turėjo nedarbingumą. Jam pasibaigus S.Čaplinską atleido jau naujas ministras Arūnas Dulkys. Tačiau teismas priėmė palankų atleistam direktoriui sprendimą, tad po metų laikinumo pernai lapkritį ULAC vėl susigrąžino nebe laikiną vadovą.

Atrodo, yra kitų degančių dalykų, bet man labai svarbus valstybės tarnybos reformos paketas.

Kol jis buvo atleistas, bandyta ieškoti kito, tačiau pernai vasarą surengtame konkurse panoro dalyvauti vos du, reikalavimus atitiko vienas, bet ir jis nesurinko reikiamų balų.

Vienintelė nuo pernai vidurvasario dėl SAM užpildyta vieta – rugsėjį pagaliau surasta Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktorė, ja tapo Audronė Sviklaitė. Tačiau atsivėrė nauja: Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai vadovavęs Danas Bakša dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pernai spalį atleistas, o naujo direktoriaus dar nėra.

Pastovus laikinumas

SAM nesisekė rasti vadovo ir itin svarbiai pandemijos valdymui įstaigai – Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC). Vakansija – nuo pernai kovo 10-osios, kai dėl klaidų tvarkant COVID-19 duomenis, o tai galėjo kelti realią grėsmę gyventojų sveikatai, atleistas šios įstaigos direktorius Robertas Petraitis.

Iš pradžių naujo vadovo ieškota, dabar – nebe, nes kovo 31 d. SAM ėmėsi pavaldžių įstaigų tinklo optimizacijos. Prie NVSC bus prijungtas ULAC, o, kaip informavo SAM, siekiant tinkamai įgyvendinti reorganizavimo procesą iki jo pabaigos jame dalyvaujančių įstaigų vadovai (net jei jie ir laikinai vykdo funkcijas) nebus keičiami. Pertvarką pabaigti planuojama iki šių metų birželio pabaigos.

Optimizuoti besidubliuojančias įstaigas pagirtina. Tačiau pandemijos valdymui svarbias įstaigas reorganizuoti pandemijos metu – tai kažkas panašaus, kaip, gesinant gaisrą, pradėti optimizuoti ugniagesių brigadą.

Į optimizavimo reformą pateko ir dar dvi nuo 2018 m. laikinų vadovų vadovaujamos SAM įstaigos – Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras ir Valstybinis psichikos sveikatos centras.

Dar keliose SAM įstaigose laikinumas tęsiasi jau penkeri metai. Nuo 2018-ųjų nuolatinio vadovo neturi Radiacinės saugos centras – išskirtinai svarbia įstaiga tapęs Lietuvos pašonėje pradėjus veikti Astravo atominei elektrinei. Nuo tų pačių metų jų neturi ir Lietuvos medicinos biblioteka, ir Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba.

Dar viena SAM įstaiga – Ekstremalių sveikatai situacijų centras be nuolatinės galvos nuo praėjusių metų gegužės 11-osios. Ligtolinis jo vadovas Olegas Sitnikovas pats pasitraukė kilus skandalui dėl netinkamų naudoti monitorių iš Kinijos ir Izraelio pirkimo.

Algos nekonkurencingos

SAM tikisi, kad optimizavus įstaigas atsiras galimybė padidinti jų darbuotojų atlyginimus, o tai padės pritraukti aukštesnės kvalifikacijos specialistus, sumažins jų kaitą. Dėl nekonkurencingų algų nesiveržiama ir į valstybės sektoriaus įstaigų vadovus.

Štai nuo balandžio 4-osios be nuolatinio vadovo liko šiandieniame kontekste itin svarbus Krašto apsaugos ministerijai (KAM) pavaldus Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC). Ligtolinis vadovas Rytis Rainys baigė kadenciją, toliau nutarė dirbti privačiame sektoriuje. KAM teks skelbti jau trečią konkursą į laisvas pareigas, nes pirmieji du pernai spalį ir lapkritį dėl per mažo dalyvių skaičiaus neįvyko.

Informacinių technologijų srities specialistų, ypač vadovų, poreikis rinkoje itin didelis, ne pirmus metus jų trūksta. Kandidatui į NKSC direktoriaus pareigas keliami ypač aukšti reikalavimai, o atlyginimas, palyginti su esamais šios srities rinkoje, nėra viliojantis.

Kaip informavo KAM, NKSC vadovo pareiginės algos koeficientas gali būti nuo 18,5 iki 21, vadinasi, neatskaičius mokesčių pareiginė alga nuo 3348 iki 3801 euro. Kaip ir kiekvienam valstybės tarnautojui, gali būti skiriamos iki 40 proc. pareiginės algos priemokos už pavadavimą, papildomų užduočių atlikimą, taip pat priedas už stažą valstybės tarnyboje, kurį sudaro 1 proc. pareiginės algos už kiekvienus tarnybos metus (iki 30 proc. pareiginės algos).

Tad apytikriai suskaičiavus maksimaliai gali susidaryti ir arti 6,5 tūkst. eurų, nors realiai kažin ar atsirastų 30 metų valstybės tarnyboje dirbantis IT specialistas, o maksimalios priemokos nėra garantuotos.

Vis dėlto Seimo Audito komiteto praėjusį mėnesį paskelbtoje viešojo sektoriaus išlaidų analizėje suskaičiuota, kad vadovų (jiems priskirtini įstaigų vadovai, jų pavaduotojai, ministrai ir viceministrai) darbo užmokesčiui lėšų kasmet išleidžiama vis daugiau: 2021-aisiais – 1,7 mln. eurų daugiau nei prieš metus. Pareiginė alga vidutiniškai sudarė 68 proc. viso gaunamo atlygio.

Neigiama pusė

Mažos algos iš dalies kaltos ir dėl nenoro tapti švietimo įstaigų vadovais.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) pateiktais duomenimis, iš 1 643 švietimo įstaigų 94-ioms vadovauja laikinai pareigas einantys vadovai arba tie, iki kurių kadencijos pabaigos liko mažiau negu 3 mėnesiai.

Mokyklų vadovų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai, priklausomai nuo mokinių skaičiaus ir turimo pedagoginio darbo stažo, yra 12,54–14,85, arba 2270–2688 eurai neatskaičius mokesčių. Dėl veiklos sudėtingumo ir pagal kitus darbo apmokėjimo sistemoje nustatytus kriterijus vadovams koeficientas nuo įprastinių gali būti padidintas iki 25 proc., be to, atsižvelgiant į praėjusių metų veiklos vertinimą, nustatoma pareiginės algos kintamoji dalis, kuri gali siekti iki 40 proc.

Vis dėlto mažesnių įstaigų, pavyzdžiui, „Diemedžio“ ugdymo centro, vadovo, kurio paieška trunka jau nuo 2015 m. birželio, maksimalus koeficientas 13,31.

Be kita ko, atsakyme „Kauno dienai“ ŠMSM atkreipia dėmesį į tai, kad švietimo įstaigų vadovai skiriami penkerių metų kadencijai, tad galima sakyti, visi vadovai turi terminuotas sutartis, tik vieni paskirti kadencijai, o kiti metams.

Kadencijos siekia gero tikslo – kad vadovai neužsisėdėtų ir neužvaldytų institucijų. Tačiau jau garsiai kalbama, kad vadovų rotacijos įvedimas švietimo įstaigoms teigiamų rezultatų neatnešė, maža to, įstaigų su laikinaisiais vadovais padaugėjo. Tad užmojis kadencijas įvesti ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovams susilaukia nemažai kritikos, baiminamasi, kad dar daugiau ir sveikatos įstaigų liks be galvų.

Beje, pagal Darbo kodeksą į pareigas, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas, laikinai asmuo gali būti priimtas ne ilgiau kaip vieniems metams. Būtent tai nurodyta oficiali priežastis nuo balandžio atleidžiant iš pareigų Nacionalinio vėžio instituto (NVI), priskirto ŠMSM reguliavimo sričiai, laikinąją vadovę Sonatą Jarmalaitę. Ją pakeitė kitas laikinasis – Ernestas Janulionis. Nuolatinio vadovo NVI neturi nuo 2019 m. kovo 21 d.

Tačiau akivaizdu, kad daugeliu atvejų šis reikalavimas apeinamas. Tiesa, valdžios sektoriaus įstaigų statusas skirtingas, pagal skirtingus įstatymus vykdoma ir vadovų atranka, reglamentuojami darbo santykiai. Kad ir konkursai: pavyzdžiui, pernai SAM pavaldumo ULAC vadovo konkurse užteko vieno pretendento, o tai pačiai ministerijai priskirto NVSC tokiu atveju konkursas būtų neįvykęs. Bet abiem atvejais atrankos sistema neįtikėtinai ilga.

Tvarka gremėzdiška

Praėjusios kadencijos valdžia labai didžiavosi centralizavusi valstybės sektoriaus vadovų ir darbuotojų atranką. Tačiau dabar konkursai užsitęsia amžinybę, o apie trečdalį jų visai neįvyksta, nes neatsiranda dalyvių arba jie neatitinka reikalavimų. Procesas išsitęsia pusę metų ir dar ilgiau, tad ne vienas pretendentas susiranda kitą darbą nesulaukęs atrankos finalo.

Valstybės tarnybos departamento (VTD) vykdoma procedūra susideda iš daugybės etapų, reikalaujama daug dokumentų, pretendentams į vadovus tenka atlaikyti išsamų kompleksinį vertinimą, kuriame tikrinamos jų bendrosios, vadybos ir lyderystės kompetencijos. Visiems etapams reikia laiko.

Jei konkurso nugalėtojas paskelbiamas, dar reikia kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, kad ši surinktų ir pateiktų informaciją apie konkurso nugalėtoją.

Po tokios gausybės patikrinimų ir pokalbių atrinkti vadovai turėtų būti tobuli. Deja. Tad jei sudėtingos ir ilgos procedūros neduoda rezultato, jas reikia keisti. Ir keičiama. Štai šį sausį įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo pataisos, kuriomis būtų supaprastinta įstaigų vadovų atrankos tvarka, kai po konkurso lieka tik vienas pretendentas, taip pat įstaigų vadovų paskyrimas antrajai kadencijai, numatyta galimybė pasibaigus kadencijai ar pareigybę panaikinus siūlyti įstaigų vadovams eiti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Reformų reformos

Valstybės tarnybos įstatymas nuolat ne tik keičiamas, bet ir atkeičiamas. Jau tapo taisykle, kad kiekviena valdžia, vos įgijusi galių, puola revizuoti, ką nutarę pirmtakai. Vos prieš trejus su trupučiu – nuo 2019-ųjų sausio įsigaliojo nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Grandioziniams pokyčiams įgyvendinti planuota išleisti bemaž 100 mln. eurų. Tačiau dabartinė valdžia jau baigia brandinti planą, kaip jį patobulinti ar net atkeisti, ką padarė pirmtakai. Vėl reikės milijonų, šįsyk užsimota kukliau – apie 27 mln.

Rengiamasi keisti ir ankstesnės valdžios įteisintą esminį pokytį – centralizuotą atranką į valstybės tarnybą, taip siekiant padidinti skaidrumą valstybės tarnyboje. Siūloma sugrąžinti senąją tvarką, bent jau atrenkant ne vadovus, o atrankas rengusį VTD visai naikinti. Yra siūlymų grįžti prie ankstesnio kvalifikacijos kėlimo reguliavimo.

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko liberalo Ričardo Juškos įsitikinimu, pertvarka reikalinga: „Įstatymas vis lopomas, bet reikia sisteminių pokyčių, nes jis neatitinka šios dienos realijų.“

Jam kelia nerimą siūlymas atsisakyti centralizuotos darbuotojų atrankos: ji nėra tobula, bet užkardant politinę korupciją ir nepotizmą tai buvo žingsnis į priekį, ypač savivaldybėse, nes anksčiau, pasak R.Juškos, dar prieš paskelbiant konkursą buvo žinoma, kas laimės – daug lėmė politinė priklausomybė. Ministerijoms pavaldžių įmonių vadovus siūloma ir toliau atrinkti centralizuotai. Panaikinus VTD atrankas galėtų vykdyti privataus sektoriaus atrankos bendrovės arba vietoj VTD įsteigta viešojo valdymo agentūra.

Dėl aukščiausiųjų politikų, Seimo narių asmeninių ambicijų nuo 2019-ųjų liepos nuolatinio pirmininko neturi Aukščiausiasis Teismas.

Bus grįžta ir prie darbo užmokesčio peržiūros, nes vadovų, aukščiausiojo lygio specialistų trūksta ir dėl negebėjimo konkuruoti atlyginimais su privačiu sektoriumi, o savivaldoje jis priklauso nuo politinio pasitikėjimo vadovo – administracijos direktoriaus, ir kartais lemia „myliu-nemyliu“ principas, o ne darbo rezultatai.

Pasak R.Juškos, galvojama ir apie aukštesniąją valstybės tarnybą. Dabar yra apie 300 aukščiausiojo lygio vadovų. Pasibaigus kadencijai jie galėtų pretenduoti į kitas vadovų vietas, kilti karjeros laiptais. Turint tokį kadrų rezervo sąrašą, iš jo sparčiau ir efektyviau būtų galima rasti tinkamiausius vadovus į laisvas darbo vietas. „Toks esamų vadovų korpusas didintų jų motyvaciją, o valstybei leistų efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius – kompetentingus vadovus, į kuriuos investuota“, – mano R.Juška.

Rezervas: pasak R.Juškos, galvojama ir apie aukštesniąją valstybės tarnybą. Dabar yra apie 300 aukščiausiojo lygio vadovų. Pasibaigus kadencijai jie galėtų pretenduoti į kitas vadovų vietas, kilti karjeros laiptais. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Žinoma, konkurse jie konkuruotų su kitais pretendentais, nes vadovų korpusui reikia atsinaujinti.

Strategijoje taip pat numatyta vadovams suteikti daugiau teisių: jie turėtų įvykdyti įstaigai iškeltus tikslus, bet galėtų patys spręsti, kiek tam reikia darbuotojų, ir paisydami paskirto finansavimo nustatyti algas pavaldiniams.

Trukdo ir politikavimas

„Gal atrodo, kad yra kitų degančių dalykų, bet man labai svarbus valstybės tarnybos reformos paketas. Štai Kibernetinio saugumo centras – labai svarbi sritis, tačiau į jo vadovus skelbiamas trečias konkursas, nes sunku motyvuoti žmones, turinčius ypatingą kompetenciją, ateiti dirbti į valstybės tarnybą. Turime ryžtis tą pigią valdžią išravėti“, – tarp Seimo pavasario sesijos prioritetų premjerė Ingrida Šimonytė interviu „Kauno dienai“ pirmiausia paminėjo valstybės tarnybos reformą.

Ingrida Šimonytė (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Vidaus reikalų ministerija žada projektą baigti rengti gegužę. Tikimasi, kad Seimo pavasario sesijoje jis bus pateiktas, rudens sesijoje priimtas, o nuo kitų metų įsigalios.

Žinoma, labai svarbu, kad bereformuojant reformas valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje neatsirastų dar didesnių landų politikuoti, kai paskyrimai ir algos priklauso nuo partinės priklausomybės. Tai dar viena priežastis, kodėl valstybinėms įstaigoms nepavyksta surasti vadovų: daug ką atbaido politikų kišimasis į institucijų veiklą.

Politikavimo ir taip per akis, net ir skiriant aukščiausiuosius pareigūnus. Dėl aukščiausiųjų politikų, Seimo narių asmeninių ambicijų nuo 2019-ųjų liepos nuolatinio pirmininko neturi Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos atstovo Europos Audito rūmuose kadencija baigiasi jau kitą mėnesį, paskyrimo procedūrai reikia laiko, bet dėl kandidato nesutariama. Pusantrų metų užtruko konsensuso paieškos dėl ambasadoriaus ES.

Susidaro įspūdis, kad „užmirštama“ ne tik paskirti į svarbius postus, bet ir tai, kad jau paskirta. Prezidento tinklalapyje matyti, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus Felikso Dobrovolskio kadencija, beje, antra, baigėsi pernai liepą, ir stebina, kad Konstitucinio Teismo pirmininkas čia tebėra Dainius Žalimas. Jis ilgiau nei metus ėjo šias pareigas ir pasibaigus kadencijai, bet nuo pernai birželio – pirmininkė  Danutė Jočienė. Apeliacinio teismo pirmininkas, kaip matyti iš šio tinklalapio, dar vis Algimantas Valantinas, nors nuo pernai birželio – Nerijus Meilutis.

Vis dėlto nesame kažkokia unikali tauta be vadovo geno. Jei valstybės sektorius iš privataus pasimokytų vadovų atrankos ir motyvavimo – tiek materialiai, tiek ir darbo patrauklumu, išguitų perdėtą politikavimą, galų gale, jei nebūtų toks menkas tarnystės valstybei prestižas, nebūtų ir vadovų deficito.