Dėl partijos lyderio kėdės pasiryžę susigrumti penki kandidatai. Kiekvienas iš jų puoselėja planus sulaukti gausaus bičiulių palaikymo, tačiau politologai taip nemano vien todėl, kad paskui kelis kandidatus velkasi kriminalinis arba įtarimų keliantis šleifas. Dienraštis pabandė pažvelgti į kiekvieno kandidato politinę bei darbinę veiklą ir paspėlioti, kuris iš jų turi realiausią galimybę partijos bičiulius vesti atsinaujinimo keliu.

Jeigu vienam iš jų nepakas kolegų palaikymo per pirmąjį balsavimą, balandžio 28–29 d. vyks antrasis rinkimų turas. Balsavimo rezultatai turi būti paskelbti gegužės 2-ąją, o išrinktasis pirmininkas darbą oficialiai pradės gegužės 6 d., per LSDP suvažiavimą.

Tėvas nėra užnugaris

Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius – pats jauniausias kandidatas, siekiantis tapti LSDP pirmininku, birželį jam sukaks tik 33 metai. Politikas jau spėjo sukaupti nemažai žinių: Vilniaus universitete įgijo vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinį laipsnį, Mykolo Romerio universitete – teisės bakalauro diplomą, o ISM Vadybos ir ekonomikos universitete apgynė daktaro disertaciją.

Apie galimybę būti išrinktam partijos pirmininku byloja ir faktas, kad M.Sinkevičiaus kandidatūra iškelta net aštuoniolikoje partijos skyrių iš 60. Tiesa, šmaikštaujama, kad nuo 2004 m. partijos gretose esančio vyro pagrindinis užtarėjas ir stiprus užnugaris – jo tėvas, autoritetingas socialdemokratas, Seimo narys ir buvęs susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. "Esu linkęs atremti tokias įžvalgas – atėjo metas, kai ne tėvas yra mano užnugaris, o aš esu jam parama, užnugaris ir užuovėja. Kita vertus, į partiją atėjau ne tėvo vedamas, o suagituotas tuomečio partijos nario, šviesaus atminimo Juro Poželos, pats išsikovojau pozicijas Jonavos skyriuje", – dienraščiui M.Sinkevičius atviravo, kad kalbos apie tėvo paramą tėra iš piršto laužtos ir "pritemptos prie temos".

Pagrindinis uždavinys – sugrąžinti pasitikėjimą socialdemokratais kaip didžiausia ir stipriausia kairės krypties politine partija.

"Pagrindinis motyvas kandidatuoti į partijos pirmininko postą – įgyta patirtis Jonavos skyriuje, kuris per pastaruosius metus pasiekė esminių pokyčių. Sugebėjome pakeisti situaciją rajone ir visuomenės požiūrį į partiją. Rajonas pastaruoju metu įgijo tam tikrą politinį atspalvį, pasitikėjo ne vieną kartą ne tik manimi, bet ir vietos socialdemokratais. Socialdemokratų organizacija didžiulė, bet aš savo sėkmės istoriją sukūriau Jonavoje ir norėčiau ją pratęsti. Tai ir yra pagrindinis motyvas siekiant didesnių tikslų", – kalbėjo M.Sinkevičius.

Reikia naujų postūmių

M.Sinkevičius 2015 m. laimėjo Jonavos mero rinkimus – už jauną politiką balsavo net 12 tūkst. rinkėjų. "Nei tėvas, nei močiutė, nei mama tiek pažįstamų neturi, tad naivu tikėti, kad tėvas galėjo ar galėtų pagelbėti", – kandidatas įsitikinęs, kad iki šiol buvo vertinamas už darbus, o ne dėl giminystės ryšių.

Pretendentas į partijos lyderius nuo 2007 m. buvo renkamas į Jonavos rajono savivaldybę, 2008–2009 m. buvo mero pavaduotojas, 2011–2016 m. – meras. Nuo 2016 m. pabaigos eina ūkio ministro pareigas.

"Matau mūsų organizaciją kaip atvirą jaunimui, naujiems lyderiams, visuomenei. Į talką ketinu kviesti bei telktis ir tuos, kurie nebūtinai nori tapti mūsų partijos nariais. Partijai reikia modernaus aljanso, akademikų, žinomų kultūros, kitų sričių atstovų, kurie galėtų pagyvinti, atnaujinti politinį judėjimą, suteikti naujų postūmių organizacijai. Turime turėti modelį, kad ne Vilnius viską sprendžia, ne centralizuotai sprendžiamas partijos likimas ir kryptys, o prie to prisideda skyriai. Pagrindinis uždavinys – sugrąžinti pasitikėjimą socialdemokratais kaip didžiausia ir stipriausia kairės krypties politine partija. Tik tai padarius, būtų galima tikėtis sėkmės per ateinančius rajonų savivaldybių, o vėliau ir Seimo rinkimus. Mano asmeninis tikslas yra ne rinkimai, bet noras pagerinti partijos įvaizdį visuomenės akyse", – vieną iš savo rinkimų programos tikslų akcentavo pašnekovas.

Kaip jis pats vertina galimybes stoti prie partijos vairo, gal pakaks ir pirmojo turo? "Jei pasisektų, būtų idealu. Tačiau svarbiausia kitkas: pirmą kartą turėsime demokratijos šventę – partijos vadovo rinkimus tiesiogiai. Kadangi esu linkęs į tiksliuosius mokslus, manau, kad antras turas turėtų įvykti. Neabejoju, kad būsiu pasirinktas aš", – dėstė M.Sinkevičius.

Nuteistas žiurkių byloje

Politologai realiu kandidatu užimti LSDP pirmininko kėdę taip pat įvardija dabartinį Vilniaus miesto savivaldybės vicemerą Gintautą Palucką.

Penkeriais metais už M.Sinkevičių vyresnis politikas į socialdemokratų gretas atėjo tik 2004 m., tačiau iškart padarė svaiginamą karjerą – 2007–2009 m. jam patikėtos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos. Galima spėti, kad anksčiau "Sodroje" vyriausiuoju specialistu dirbusiam politikui tai galėjo pasirodyti lyg žuvelei vandenyno gelmės.

Lygiai prieš penkerius metus Aukščiausiasis Teismas panaikino Apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį G.Paluckui ir be pakeitimų paliko galioti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nuosprendį. Juo buvęs Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba vadinamojoje žiurkių nuodijimo byloje. Pirmosios instancijos teismas G.Paluckui buvo skyręs dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant metams. Teismas visiškai tenkino savivaldybės civilinį ieškinį – įpareigojo grąžinti į biudžetą daugiau nei 57 tūkst. litų (16,5 tūkst. eurų) – tokią žalą savo veiksmais padarė politikas.

Teismas pripažino, kad savivaldybė sąmoningai sužlugdė viešųjų pirkimų konkursą, o po jo pasirašė deratizacijos paslaugų sutartį su Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi bei nustatė netgi didesnius tarifus, nei ši valdiška įmonė siūlė konkurso metu. Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad nebūtų teisinga teigti, jog G.Paluckas nebuvo asmeniškai atsakingas už šį viešųjų pirkimų konkursą. Visus ankstesnius savivaldybės konkursus dėl deratizacijos paslaugų pirkimo laimėdavo ta pati valdiška įmonė. "G.Palucko veiksmai buvo kryptingi, kad ir šįkart konkurso nelaimėtų privati bendrovė "Dezinfa", – konstatavo Aukščiausiasis Teismas.

Vis dėlto teistumo šleifas nėra ta dėmė, kuri neleistų G.Paluckui daryti politinės karjeros. 2013 m. jis tapo LSDP atsakinguoju sekretoriumi, tarybos ir valdybos nariu, o neseniai pradėjo vadovauti Vilniaus miesto socialdemokratams.

Dėmesys – socialinėms problemoms

43-ejų Andriui Palioniui šie rinkimai greičiausia bus vienu rimtesnių išbandymų siekiant įsitvirtinti tarp partijos bičiulių. Kaune gimęs dabartinis politikas 2012 m. į Seimą buvo išrinktas kaip nepartinis, bet iškart tapo LSDP nariu. Su šia partija pateko ir į dabartinės kadencijos Seimą.

Siekdamas partijos lyderio pozicijos savo programoje A.Palionis akcentuoja, kad pralaimima kova formuojant partijos įvaizdį: "Naujasis pirmininkas turėtų paruošti mūsų vertybes atitinkančią programą, kuria patikėtų ne tik mūsų rinkėjai, bet ir bičiuliai. Mes pralaimime kovą ir viešojoje erdvėje. Turime daug projektų, bet mes jais nemokame pasigirti. Esame didelė organizacija, seniausia, su tikrai stipria struktūra. Galime nugalėti savo baimes ir oponentus."

A.Palionis dalyvavo derybų grupėje socialdemokratams sudarant koaliciją Seime su Lietuvos valstiečių ir  žaliųjų sąjunga. Jis pripažino praradimu tai, kad būdama valdžioje partija neišlaikė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos savo rankose, ir sakė, jog siektų susigrąžinti šią poziciją.

Gyvenimas tarp politikų

38-erių teisininko, socialdemokrato Manto Varaškos biografija turininga ir marga. 2006 m. jis tapo tuometės Naujosios sąjungos (socialliberalų) partijos narės Seime Nijolės Steiblienės padėjėju, po dvejų metų peršoko į Darbo partijos pusę – patarinėjo tuomečiam šios partijos nariui teisingumo ministrui Petrui Baguškai, turėjo sąsajų su nuo Darbo partijos atskilusiais ir Pilietinės demokratijos partiją įkūrusiais politikais. M.Varaška dirbo ir Seimo nario Henriko Žukausko, išrinkto pagal Rolando Pakso koalicijos "Už tvarką ir teisingumą" sąrašą sekretoriumi-padėjėju.

2008 m. M.Varaška buvo išrinktas į Seimą, jokiai partijai nepriklausė, tačiau prisijungė prie Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo frakcijos, vėliau perėjo į frakciją "Viena Lietuva", dar vėliau tapo Krikščionių frakcijos nariu. Tiesa, anksčiau jis niekada nėra buvęs jokios partijos nariu.

"Susitikimai su bičiulias, pasiūlymų partijos programai ir struktūrai aptarimas", – taip ketvirtus metus Socialdemokratų partijai priklausantis M.Varaška apibūdino motyvus, kurie paskatino kandidatuoti į partijos pirmininko postą. Jis siūlo didesnį savarankiškumą partijos skyriams, komitetams.

Paklaustas, kaip vertina savo galimybes, Kauno klinikų Viešųjų pirkimų tarnybai vadovaujantis politikas nesikuklina: "Labai gerai." Ir pabrėžia, kad pagrindinis jo tikslas – laimėti rinkimus, o kitas – parodyti bičiuliams, kad yra naudingas partijos narys.

Pasak pašnekovo, socialdemokratai turėtų labiau atsigręžti į legaliai dirbantį žmogų, kuris nepakantus vokeliams. "Aš siūlau nustatyti darbdavio apmokestinimą už minimumą 45 proc. "Sodros" mokesčiu, o mokant bent 120 eurų didesnį atlyginimą į rankas – 25 proc. Taip darbuotojams padėsime labiau, nei keisdami Darbo kodeksą", – vieną iš savo pasiūlymų bičiuliams pateikė politikas. Antras pasiūlymas – taip pat ekonominis. Prisimindamas laikus, kai buvo taikoma gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lengvata įsigyjant kompiuterius, jis siūlo panašų principą taikyti kitoms vartojimo technologijoms – elektromobiliams, buitinei technikai, atsinaujinančių išteklių energijos gavybai. Perklausus, ar tai tik dar labiau nepadidins turtinės atskirties – juk daugumą tokių prekių gali įsigyti tik gerą algą gaunantieji, politikas nepasimetė – esą, socialdemokratams reikia ieškoti naujo elektorato miestuose, kur uždarbis didesnis.

M.Varaška buvo asociacijos EEPA, vienijančios Lietuvoje parduodamos elektronikos gamintojus ir importuotojus, vadovas. Paklausus, ar jo siūlymas nepanašus į lobistinį, jis tikino jokių ryšių su asociacija nebeturįs.

Kalbos apie milijonus

Įdomus kandidatas vadovauti partijai – Seimo narys Artūras Skardžius. Kartu su A.Paulausku kūręs Naująją sąjungą (socialliberalus), jis 2000-aisiais su šia politine jėga audringai įsiveržė į Seimą. Iki tol buvo paniręs į didmeninę vaisių prekybą.

1994–1998 m. buvo bendros Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos bendrovės "Nefra" komercijos direktorius. Kai partneriui iš Turkijos kilo įtarimų dėl galbūt neskaidraus verslo, įkurta bendrovė "Nefra vaisiai", kurios vienas akcininkų buvo ir A.Skardžius. Tiesa, jis pats tai neigia, o oficialioje biografijoje nutyli sakydamas, kad vadovavo tik bendrovei "Rastma".

Kai A.Skardžius peržengė Seimo slenkstį ir buvo išrinktas Seimo pirmininko pavaduotoju, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) tebetyrė galbūt neskaidrius "Nefros" ir "Nefros vaisių" finansus. Buvo apklausiami liudytojai, jie aiškino, kad iš Vokietijos liejosi srautas grynųjų – priskaičiuota veik milijonas litų (300 tūkst. eurų), būta ir finansinių nesutarimų su Maskvoje registruota fiktyvia bendrove. Liudininkai ne kartą minėjo ir A.Skardžiaus pavardę. Tiesa, buvusiam verslininkui tapus politiku, baudžiamoji byla buvo nutraukta.

Dar vienas skandalas, lydėjęs šį politiką, – prieš kurį laiką jo žmonos Snieguolės Skardžiuvienės parduotas verslas – Alytaus rajone, Dauguose, didžiulę poilsinę valdanti bendrovė "Kornelita". Formaliai įmonę pirko Lietuvoje registruotas verslininkas, tačiau tikrieji jo savininkai – maskviečiai, besiverčiantys statybomis, prekyba auksu ir daugybe kitų verslų.

"Viskas buvo padaryta teisėtai. Pervedimai per banką iš sąskaitos į sąskaitą, perkančioji bendrovė registruota Lietuvoje. O kas jos savininkai, ne taip ir svarbu. Kodėl tai turi kam nors rūpėti?" – greitai pokalbį nutraukė A.Skardžius.