Quantcast

I. Grytė: geriausi mokytojai vaikams yra jų tėvai

Inetos Grytės pilna visur. Čia ji vedžioja televizininkus po savo daržus ir arbūzų lysves, čia maudosi lediniame Vilnelės vandenyje, čia ant vyro pagamintos pusiausvyros lentos pasakoja žmonėms apie būtiną pusiausvyrą tarp darbų ir namų.

– Akivaizdu, kad pusiausvyrą tarp darbų ir namų jūs jau radote. Prieš šešerius metus su šeima atsikraustėte gyventi į užmiestį, nors, kaip sakote, gyvenate už dešimties minučių nuo miesto šurmulio.

– Gyvename Leičių kaime – gamtoje, tarp miškų. Ramybė, saugu. Vaikai mokyklas, darželį lanko Vilniuje. Taksistais tikrai nedirbame. Vyras važiuoja į darbą ir kartu išvežioja po ugdymo įstaigas vaikus. Aš į Vilnių važiuoju tik tada, kai noriu, o ne tuomet, kai spūstys ar prostestai… Šiuo metu niekur kitur gyventi nenorėčiau. Prieš tai nuomojomės butą Pilaitės mikrorajone, 7 km nuo dabartinių savo namų.

– Auginate tris vaikus: Austėją (12 metų), Vakarę (10 metų), Jokūbą (5 metų). Ar gyventi į gamtą kėlėtės dėl jų?

– Ne tik dėl vaikų. Ir dėl savęs. Aš kilusi iš žemdirbių šeimos, nors tėvai savęs tokiais nelaikė (turėjo penkias karves, 10 ha žemės – tikri ūkininkai!). Abu su Aismantu studijavome mieste. Jaunystėje gamtos per daug ir nereikėjo, bet kai įsikūrėme čia, išsyk pajutome skirtumą. Mūsų namukas nedidelis – apie 100 kv. m, bet vasarą jame mažai būname: visas gyvenimas verda lauke. Dažnai kieme statome palapinę, net nakvojame joje, rodome vaikams, kaip mes su tėčiu gyvenome. Žodžiu, gamta į mūsų gyvenimą įsipynusi labai natūraliai. Kieme vaikštau basa, daržuose auginu daržoves, kad galėtume valgyti pačių užaugintą maistą. Net žiemą pas mus – tikras pramogų parkas!

Aktyviai: savo erdvų kiemą I. Grytė vadina tikru pramogų parku. Smagių veiklų čia netrūksta nei žiemą, nei vasarą. / I. Grytės asmeninio archyvo nuotr.

– Turite omenyje savo aistrą maudynėms?

– Jas irgi. Kol šeima dar miega, važiuoju į Pilaitės rajoną, kur su draugėmis jau trečią sezoną lendame į eketę. Neverčiu to daryti šeimos narių, tik savo pavyzdžiu rodau, kad mama maudosi ir neserga, nes tiesiog sveikai gyvena, kasdien sportuoja. Kol kas maniškiai labiau linkę po pirties pasivaikščioti po sniegą basi – eketė jų nevilioja. Girdėjau, kad sausis daug kam liūdnas, depresyvus mėnuo, – tik jau ne man. Tai geriausias metas sau! Todėl daug bėgioju, slidinėju, maudausi eketėje (dabar šiek tiek riboja lūžusi ranka).

– Minėjote, kad gyvenimas gryname ore jums grąžino prieš 20 metų aktyviai kultivuotą sportą – buvote Lietuvos karatė čempionė, net pasaulio penktos vietos laimėtoja?

– Buvo toks faktas. Paskui – mokslai, karjera, šeima, vaikai, o kai visa tai pasiekiau, ramia sąžine galėjau grįžti prie sporto. Kadangi visada buvau strategė, jau dvyliktoje klasėje žinojau, kad informatika ateityje bus labai perspektyvi sritis. Ją ir pasirinkau, tad sportui teko pasitraukti į kamputį. Užtai dabar gerą pusmetį jį kabinu rieškučiomis kaip medų ir vis dar negaliu atsivalgyti.

– Jūsų vyras – taip pat informatikas, dar – ir auksinių rankų žmogus?

– Aismantą vadinu vienu geriausių programuotojų Lietuvoje, taip pat – geriausiu mūsų vaikų tėčiu ir puikiausiu savo vyru. Jis palaiko mane visur, džiaugiasi mano sporto laimėjimais, pabūna su vaikais, kai atlieku savo ritualus. Jokiomis pareigomis nesame pasiskirstę – viskas mūsų šeimoje išeina natūraliai. Jam tenka dažniau važiuoti į miestą, man – suktis namuose. Tačiau kai su pirmagime Austėja teko gultis į ligoninę, vienąsyk guliausi aš, o kitąsyk – tėtis. Daugumą vyriškų darbų moku daryti ir pati, bet Aismantas rūpinasi, kad visa technika, elektros prietaisai būtų saugūs. Niekada nereguliuoju, ką jam veikti su vaikais. Puikiai žinau, kad jie drauge susigalvos tokių veiklų, kokios nevyksta su manimi. Vaikams juk nereikia dviejų mamų!

Sveikuolė: „Neverčiu to daryti šeimos narių, tik savo pavyzdžiu rodau, kad mama maudosi ir neserga“, – sako jau trečią žiemą maudynes eketėje praktikuojanti I. Grytė. Pusiausvyros lenta – jos aistra bet kuriuo metų laiku. / I. Grytės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate ne tik informatikai, bet ir nuostabių daiktų iš medžio kūrėjai, o viskas slepiasi po labai jaukiu ir šeimišku pavadinimu „Madebytetis“.

– Viskas prasidėjo nuo jautraus projekto „Vaikų svajonės“. Sykį perskaičiau, kad mergaitė Kalėdų Senelio prašo… lovos. Labai suspaudė širdį: pagalvojau, kad vaiko svajonė neturėtų būti lova. Gal žaislas, gal dar kažkas, bet tik jau ne lova! Tuo metu mes jau buvome pradėję gaminti baldelius savo vaikams. Pamenu, vyrui pasakiau, kad žūtbūt turime pagaminti Deimantei (vardą iki šiol atsimenu) lovytę. Pagaminome, nuvežėme ją į Panevėžį, surinkome, pastatėme. Buvo taip smagu, kad neiškentusi pasidalijau gera naujiena socialiniuose tinkluose. Ir juokais pridėjau: made by tetis (pagaminta tėčio). Žinutę pamatė kažkuri socialinių tinklų žvaigždė ir ja pasidalijo. To užteko, kad kiltų mintis pradėti štai tokį šeimos verslą – iš medžio gaminti baldus, žaislus ir smulkesnes dekoracijas įvairioms šeimos šventėms. Vyrui tai irgi labai tiko, nes būnant programuotoju sveika pakelti akis nuo kompiuterio ir paįvairinti dienos rutiną kitokia veikla. Kadangi prie staklių vyras manęs neleidžia, tai aš vadovauju – tampau tas „Madebytetis“ virvutes, o Aismantas dirba.

– Jūsų šeimoje – trys vaikai, vienas iš jų – kitoks. Šiandien visuomenėje jau daugiau žinių, daugiau pakantumo vaikui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, ir vis dėlto… Su kokiais sunkumais susiduriate dabar, kai pirmagimei Austėjai jau dvylika?

– Skambės utopiškai, bet mes nesusiduriame su sunkumais. Visos problemos išsprendžiamos. Austėja nuo gimimo turi Dauno sindromą. Kas tai yra? Visiškai atsitiktinė genų mutacija. Šiuo metu ji mokosi mokykloje, kurioje tik septyni vaikai. Į mokyklą tiesiog iš mūsų kiemo ją nuveža ir parveža autobusiukas. Klasėje ji – vienintelė mergaitė. Juokiamės, kad mokytojų išlepinta. Kartais pagalvoju, kad Vilniuje Austėja mačiusi kur kas daugiau negu aš. Kiekvieną penktadienį ji su savo bendraklasiais vyksta vis į kitą ekskursiją. Tie vaikai nėra kažkaip uždaryti ar atskirti. Jie lygiomis teisėmis dalyvauja mūsų visuomenės gyvenime ir netgi vykdo švietėjišką misiją – žinokite, mes irgi gyvename tarp jūsų! Atvirai kalbant, Austėją vadinu didžiąja savo gyvenimo mokytoja. Beje, visiems vaikams esu davusi vardus pagal savo vidinę jauseną. Austėja yra mano Saulė, Vakarė – Vakarė žvaigždė, mano išsipildymas, o Jokūbas – Pilnatvė. Be Austėjos nebūčiau tokia, kokia esu dabar: dabartinio charakterio, užsispyrusi, ambicinga. Be Austėjos turbūt nebūtų ir Vakarės su Jokūbu, nes tais laikais labai norėjau būti verslo moterimi… Ja ir likau, bet Austėja mane nuleido ant žemės (matote – vaikštau basomis), atvėrė manyje daugiau vidinių dalykų. Nesiruošiu gelbėti viso pasaulio, bet dėl savo vaikų galiu padaryti viską. Todėl dažnai sakau: aš nesusiduriu su sunkumais, nes juos įveikiu ir paverčiu paprastais dalykais.

I. Grytės asmeninio archyvo nuotr.

– Psichologės Aušros Kurienės knygoje „Kaip užauginti žmogų“ sprendžiamas klausimas, kas šiandien yra demokratiškas vaikų auginimas. Taigi – kas? Juk skaitėte šią knygą?

– Knygų daug skaitau, todėl jas mėgsta ir mūsų vaikai. Aišku, kad mūsų tėvų auklėjimo metodai šuolaikinei kartai nebetinka. Savo vaikus auklėju, motyvuoju pagal jų pačių pasiekimus ir norus. Ne bausmėmis, gąsdinimu ar emociniu šantažu, o žmogiškai, draugiškai. Juk iš baimės vaikai daug ką gali padaryti. Kaip ir iš meilės tėvams. Tačiau, kaip sako autorė, nei iš vieno, nei iš kito jie neišmoksta meilės ir pagarbos sau. Mūsų šeimoje labai daug diskutuojama, net ginčijimasi. Kartais savo draugėms juokaudama sakau, kad Vakarė išmoko atsikalbinėti trimis aukštais, bet aš tuo didžiuojuosi, – šitaip ji išreiškia savo nuomonę. Į vaiko balsą visada atsižvelgiu. Jei, tarkim, dukra pasakys, kad mokykloje ji patiria patyčių – aiškinsiuos, kas ir kaip, o gal net keisiu ugdymo įstaigą, tačiau jei dukra man sakys, kad jai reikia penktos lėlės… Austėja kalbėti kaip mes, deja, negali (gal kada nors), bet jei ji ženklais, specialiomis kortelėmis rodo, kad kažko nori, visada reaguojame.

Galima sakyti, kad aš sąmoningai ir labai pamažu programuoju visą savo šeimą (juk esu programuotoja!) į sportą, judesį ir grūdinimąsi, taip pat – į sveiką mitybą iš mamos daržo.

– Daugiavaikėse šeimose vaikai dažnai konkuruoja, varžosi dėl tėvų dėmesio. Ar jūsų šeimoje ši problema irgi egzistuoja?

– Kadangi esu gera strategė – susidėliojau planą. Pirmadieniais Vakarę pasiimu po mokyklos ir tuomet jau mudviejų – mamos ir dukros – laikas. Austėja anksčiausiai iš visų vaikų grįžta namo, taigi laiko pabūti tik su mama ji turi į valias. Jokūbas galbūt labiausiai išlepintas: jam kartais dar leidžiama pamiegoti tarp tėvų. Žodžiu, vienaip ar kitaip stengiamės skirti pakankamai laiko, dėmesio kiekvienam. Kadangi pati esu iš keturių vaikų šeimos, pamenu, kaip man patikdavo būti vienai su abiem tėvais ir žinoti, kad tuo momentu jie priklauso tik man (juokiasi).

– Kokie bendri žaidimai jungia jūsų vaikus, o gal Austėja labiau mėgsta būti viena?

– Natūralu, kad daugiau kartu žaidžia Jokūbas su Vakare, nes juodu gali pasikalbėti, pažaisti aktyvesnių žaidimų. Užtai visi trys labai mėgsta piešti. Mūsų namuose nuolat trūksta popieriaus. Sienos irgi kentėjo… Sykį tėtis parvežė iš komandiruotės vaškinių kreidelių. Kol maitinau Vakarę, o vyras programavo, Austėja savo mažomis rankytėmis kur pasiekė, ten ir pripaišė. Tačiau juk mamos moka viską! Net nuvalyti tai, kas nenuvaloma, – paslėpti po tapetais.

I. Grytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs tiek daug visko žinote apie pozityvią motinystę. Ar nekilo mintis rašyti tinklaraštį mamoms arba sudėti savo patirtį į knygą?

– Rašyti knygą? Ne, nes niekada nesijaučiau kažkokia išskirtinė. Man atrodo, kad ir visi taip gyvena. Tačiau paskui pagalvoju: gal žmonės vis dėlto pamiršę paprastumą, natūralumą? Juk technologijos, dirbtinis intelektas… O mes gyvename gamtoje, vaikštome basomis, auginame daržoves ir nesistengiame visiems įtikti. Labiausiai man rūpi mano pačios ir mano šeimos poreikiai. Nenoriu savęs dalyti. Kai dirbau kitiems, jau ir taip daug savęs išdalijau. Dabar noriu būti tarsi ankstyvoje pensijoje (juokiasi) ir daugiau laiko skirti sau, vyrui, vaikams. Jei rimtai, esu palikusi savo telefono numerį Medicininės genetikos centre Santaros klinikose, kad žmonės, kuriems gimsta kitokie, negu jie tikėjosi, vaikai, galėtų drąsiai kreiptis į mane. Gal kažkam reikės padrąsinančio žodžio, informacijos – drąsiai kreipkitės!

– Leičių kaime gyvenate jau šeštus metus. Ar šio namo sienos regėjo kokių nors įdomių Gryčių šeimos tradicijų?

– Tradicijų, susikurtų mūsų pačių, labai daug. Viena iš jų – sekmadieninė pirtis mūsų namuose. Pradžioje vadinau ją nesąmone ir sakiau: jau geriau būtų buvęs kambarys Jokūbui. Tačiau kai jį pagimdžiau ir nuėjau į pirtį… O jei prieš tai dar išsimaudau lediniame vandenyje – kokia atgaiva!

Kita sekmadienio tradicija – vaikų gaminamas maistas. Šiuo metu tai ypač rūpi Austėjai, kuri savo mokykloje labai aktyviai mokosi išgyvenimo įgūdžių – kaip nueiti į parduotuvę, kaip pasigaminti maisto ir t. t. Ji tokia kruopšti mokinė, kad net teko sugalvoti užraktą šaldytuvui. Ne dėl to, kad gailėtume vaikams maisto. Jei Austėja rastų ant viryklės keptuvę, o šaldytuve – kiaušinių, tai sumuštų visus į vieną didelę skystą kiaušinienę (juokiasi).

Po truputį bandau įtraukti visus šeimos narius į žygius, kuriuos pati labai mėgstu. Vakarė dažnai bėgioja su manimi (šiuo metu ruošiu ją 5 km bėgimui). Jokūbas laukia pavasario, kada galės sėstis ant dviračio. Išmokti juo važiuoti padėjo mūsų su vyru gaminamos pusiausvyros lentos. Beliko į tuos žygius pėstute, bėgte ar dviračiais kažkaip įtraukti ir Austėją. Džiaugiuosi, kad gyvename labai palankioje vietoje: netoli yra Šilėnų pažintinis parkas – jame dažnai bėgioju. Būna, per 1,5 valandos nubėgu 15 km, o paskui einu su vaikais pasivaikščioti – 2 km įveikiame irgi per 1,5 val.

Dar viena svarbi šeimos tradicija – vaikų gimtadieniai su personalizuotomis dekoracijomis. Jos kuriamos pagal tai, kas tuo metu kiekvienam vaikui labiausiai rūpi. Dovanas jiems irgi dažnai gaminame patys. Aišku, kuo vaikai didesni, tuo sugavoti kažką įdomaus ir naudingo vis sudėtingiau. Pavyzdžiui, Austėjai tėtis yra pagaminęs nuostabų šviesos stalą su jos mėgstamomis muzikėlėmis. Jokūbo gimimo proga atsirado pusiausvyros lentos, o Vakarei tėtis pagamino gražiausią lėlių namą, vėliau – pinigų taupyklę finansiniam raštingumui ugdyti. Jos gimtadienis lapkričio mėnesį tradiciškai švenčiamas lauke – su kubilu, sportinėmis žaidynėmis.

Šalia mūsų namų yra angaras, kur dirbami ne tik medžio darbai. Ant jo sienos vasaros vakarais vyksta kino peržiūros, tik kartais tenka ilgiau palaukti, kol sutems.

I. Grytės asmeninio archyvo nuotr.

– Tradicinis „Namų“ klausimas: koks jūsų šeimos laimės receptas?

– Patys geriausi mokytojai vaikams yra jų tėvai. Todėl jei aš skaitau – skaitys ir mano vaikai. Jiems dievukai šiandien yra ne kokie nors jutūberiai, bet vaikų rašytojai, tarkim, Tomas Dirgėla. Galima sakyti, kad aš sąmoningai ir labai pamažu programuoju visą savo šeimą (juk esu programuotoja!) į sportą, judesį ir grūdinimąsi, taip pat – į sveiką mitybą iš mamos daržo. Vaikai net yra sukūrę dainelių ir pasiskirstę vaidmenimis pagal tai, kas ką labiausiai mėgsta. Austėja yra bulvė, Vakarė – kukurūzas, Jokūbas – arbūzas, o tėtis – paprika. Visa tai mes auginame. Man laiminga šeima yra tada, kai visi sveiki. Kai visi kartu savo namuose. Nes Santariškių ligoninėje mus jau pažįsta, deja... Sveiki ir kartu – daugiau man nieko nereikia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai

tai portretas
grazi pavarde, man patinka

Visko būna

Visko būna portretas
O jei mama narkomanė nuo kito narkomano ir sunkia epilepsijos forma sergančio klipatos iš tolimų Jakutijos tautelių? Ir kas tada? Ko gali vaikus, irgi narkomanus ir klipatas, mokyti? Kaip dozę namų sąlygomis iš aguonų ar kanapių pasidaryt, jei negavai pramoniniu būdu gaminto kokso? A? O gal gali tokia mama pamokyti analinio, kurio dėka laikoma darbe pas statutinių ir ten daro vus tą oatį: platina narkotikus, bet dabar jau ne Vilniaus padugnės iš brigadų, o teisėsaugai? A?

Anonimas

Anonimas portretas
NE VISADA
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių