Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis bijojo, kad apie radinį nebūtų paskelbta balandžio 1-ąją, nes visiems būtų galėję pasirodyti, jog tai – pokštas. Naujiena paskelbta kovo 29-ąją – dieną, kai Lietuva minėjo 13 įstojimo į NATO metines. Jis taip pat išsiaiškino, kad rastą Aktą rašė signataras Jurgis Šaulys.

– Ar tai reiškia, kad, vykdamas į Berlyną prieš balandžio 1-ąją, jūs buvote įsitikinęs, kad rasite Aktą, kad jus taip gąsdino šita diena?

– Žinote, jeigu sąžiningai, niekas nežinojo, jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje, kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos. Laimingu atveju, su visų 20 signatarų parašais.

– Bet kažkas vis dėlto nukreipė jus į tą URM archyvą? Kaip viskas prasidėjo?

– Nukreipė. Prasidėjo viskas labai paprastai. Sausio 24 dieną pagaliau apsisprendžiau, kad reikia eiti pagal vokiškąją trajektoriją. Paprasčiausiai užsiregistravau sistemoje „Das Bundesarchiv“. Parašiau labai trumpa žinute, koks laikotarpis ir kokie dokumentai mane domintų. Angelas, o vokiškai jo pavardė yra Engel – archyvo darbuotojas (matyt, dabar tokia jau vokiška tvarka yra) ne tik pasakė man, kad registruoja, jis tiesiog nurodė man konkretų kelią. Ir dar įsakmiai nurodė, kad egzistuoja ir URM – politinis – archyvas. Gaila, bet jų, „Das Bundesarchiv“, tam antrajam archyve neregistruoja interesantų, nurodė kontaktą, kuriuo reikėtų kreiptis jau į patį archyvą. Parašiau ir ten.

Kadangi mano komandiruotės resursai, kaip suprantate, buvo riboti, aš pirmadieniui užsiregistravau tiesiai iš autobuso į „Das Bundesarchiv“, o trečiadieniui – į tą politinį [archyvą]. Archyvo darbuotoja, pavarde Vilkė – tai reiškia, kad ji gerai saugo, bet kartu su saugojimu ji atsiuntė man 118 puslapių bylų sąrašų, kuriose būtų tikslinga ieškoti.

Jeigu sąžiningai, niekas nežinojo, jokie istorikai Lietuvoje ir pasaulyje, kad originalas lietuvių kalba galėtų būti ieškomas Berlyne. Daugių daugiausia, jeigu sąžiningai, tikėtis buvo galima vokiškosios versijos.

Darbas likęs tikrai nebuvo lengvas, bet jis buvo greitas. Man atnešė krūveles mikrofilmų. Pirmiausia prieš akis iššoko... Žinote, aš ilgus mėnesius akis pratinau prie tų 20 autografų, mano akys mintinai atpažintų kiekvieno parašo konfigūraciją... Emocijų ir adrenalino iš tikrųjų buvo nedaug, nes gana greitai prieš akis iššoko strategiškai svarbus Lietuvai dokumentas – Gruodžio 11-osios aktas su 19 signatarų parašais. Bet viena yra šitas Vasario 16-osios aktas, ką aš sau užsirašiau kaip „bingo“, o kita – visas pilnas kontekstas, kurio, sąžiningai kalbant, mūsų nėra pilnai išnagrinėtas. Tai reikės daryti.

– Vos jūs atradote, iškart pasigirdo daug skeptikų balsų, kad jūs atradote tą vokiškąjį variantą, Vokietijai adresuotą, bet...

– ... bet buvo du. Vokietijai adresuoti buvo du, jie guli šalia vienas kito.

– Vienas – lietuvių kalba, kitas – vokiečių. Bet dar yra kalbama, kad galėjo būti, kad vieną egzempliorių turėjo pats dr. J. Basanavičius, kitą – P. Klimas. Tai jau 4 suskaičiuoju. Yra tokių kurie sako, kad dar galėjo būti išsiųsti, tarkime, Britanijai, Rusijai. Ką jūs manote apie tai? Kiek tų egzempliorių, jūsų manymu, galėtų būti?

– Viskas, kas pasakyta, galėjo būti. Tikimybė, kad taip ir buvo. Kas šiandien yra įvykę, tai, manau, du dalykai. Dabar yra aišku, kad tikrai atkrenta nulinė versija. Visam laikui. Ir iš karto visiškai aišku, kad Akto egzempliorių su 20 parašų tikrai yra daugiau negu 1, nes matom 2. O toliau galime vieną po kito nagrinėti tas trajektorijas, kurias jūs čia paminėjote. Mano nuomone, galėjo būti vienas egzempliorius (kodėl apie tai šnekama?) įteiktas dr. J. Basanavičiui, kad jis jį kažkur paslėptų. Ir tada, tas trečiasis, turbūt taip pat yra visų pasirašytas. Jūs kalbate apie P. Klimo variantą. Mano spėjimas, tikrai ne istoriko, bet galėtų taip būti, kad tai yra mašinraštinis lietuviškas variantas, jis galėjo būti skubomis parašytas, ir, taip išeitų, galbūt taip pat pasirašytas.

Kas dar tikrai [aišku]: karinei valdžiai Kaune (istorinis faktas) buvo vežamas, Reichstago deputatui M. Erzbergeriui buvo vežamas, tai atsirado vokiečių spaudoje.

Angliškoji ir rusiškoji trajektorija. Dėl angliškos trajektorijos, tai buvo laikotarpis per dešimtmečius po II pasaulinio karo, kai šitie archyvai pokariu pateko į Didžiąją Britaniją, jos archyvų žinion. Vėliau atidavė atgal vokiečiams. Taip patyrinėję galime daryti išvadą, kad Vasario 16-osios aktas yra pabuvojęs už Lamanšo. Reikia patyrinėti ir patvirtinti papildomai. Va, jums ir angliškas pėdsakas.

Dėl rusiškosios versijos buvo taip, kad Lietuvos Taryba 1918 m. sausį priiminėjo aktą, kuris buvo adresuotas specialiai Rusijos valdžiai. Štai vėlgi, koks jo buvo likimas? Mano supratimu, jis turbūt nebuvo rusų kalba. Apžvelginėdamas lietuviškuosius tyrimus, radau S. Vaitiekūno (deja, prieš kelis mėnesius mirusio buvusio Klaipėdos universiteto rektoriaus) knygą apie S. Narutavičių. Ir ten išsakyta prielaida, kad S. Narutavičius galėjo turėti rusišką mašinėlę Vilniuje. Galbūt persispausdino? Galbūt su parašais, galbūt be parašų? Tyrinėtinas variantas, man pasirodė, kad jis nėra grįstas dokumentais. Gal iš to kyla, kad galėjo egzistuoti rusiškasis variantas.

Kodėl dar galėjo prikibti tas terminas „rusiškasis“? Yra labai didelė tikimybė, kai mes šnekam apie tą mašinraštinį variantą, kuris [yra] visuose vadovėliuose, sakykime, P. Klimo, tai jo likimas 1940 metais galėjo būti Rytų kryptimi, ir ten jis galėjo žūti visai, o gal ir išlikti.

– Kai pasirodė šitas egzempliorius, kai jūs jį atradote, Lietuvoje atsirado daugybė versijų, kas jį rašė: vieni žinovo žvilgsniu žiūrėjo ir sakė, kad J. Basanavičius rašė, kiti – P. Klimas, dar, atrado, socialdemokratai sakė, kad čia greičiausiai socialdemokratas S. Kairys jį rašė. Ar jūs svarstėte, kieno ranka galėtų būti parašytas?

– Jūsų klausimas mane labai nuliūdino, nes jis man priminė, kad ne visada atliekam namų darbus. Tai aš užsirašiau „namų darbas – kieno ranka“. Per kelias valandas išsiaiškinau, kad tai – signataro J. Šaulio ranka rašytas Aktas.

– Kaip jūs manote, ar jis turėtų būti Lietuvoje, ar jis galėtų būti, kaip sako kai kurie istorikai, tik eksponuojamas Lietuvoje, o pastoviai būti Vokietijos archyve?

– Turėtume vis dėlto pripažinti – tai yra Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentas, kurio adresatas buvo Vokietija. Tai yra Vokietijos nacionalinis turtas. [Atsirasti] bet kokiam palankumui ir suvokimui, kad tai mums svarbu, kaip Lietuvai, turi būti politinė valia.

– Ar iš pačių aukščiausių valstybės pareigūnų kas nors asmeniškai paskambino jums, pasakė „ačiū“, pasveikino jus?

– Tai... 3 dieną iš ryto.

– Po atradimo trečią dieną?

– Balandžio 3 dieną.

– A, tai čia pirmadienį? Tikitės sulaukti pasveikinimo ir padėkos? Iš ko?

– Jeigu prezidentė pasikvietė, tai jau yra pripažinimas.

– Jūs gavote pakvietimą atvykti į prezidentūrą pirmadienį. Skambino kažkas iš prezidentės aplinkos, bet nei pati prezidentė, nei Seimo pirmininkas, ar premjeras, ar koks nors ministras neskambino, nesveikino?

– Tikrai negaliu pasakyti, kad neskambino. Aš galėjau pasiklysti tarp daugelio dešimčių skambučių.

– Na, matyt, būtų pakartoję, jei iš tiesų būtų skambinę. Na, ką gi, o kol kas iš to, ką jūs pasakėte, mes turime būti dėkingi jums ir Vilkei su Angelu, kurie Vokietijoje padėjo jums surasti [Aktą]?

– Na, žinote, tai yra simbolika, ji nežinia iš kur. Be angelų čia nebuvo galima apsieiti.

– Labai ačiū, pone profesoriau, jums.