Kaip pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos centriniame valstybės archyve surasti dokumentai su skautų narių sąrašu, kuriame minimas ir A. Ramanauskas.

Jie rasti rengiant skautų istorijos trečiąjį tomą. Jo sudarytoja Nomeda Bepirštytė teigė, kad A. Ramanausko-Vanago narystė skautų organizacijoje minima pirmajame skautų istorijos tome, rengtame išeivijoje, todėl skautai nusprendė surasti istorinius dokumentus patvirtinančius šį faktą.

Sovietams okupavus Lietuvą, skautų organizacija buvo panaikinta, jos turtas atimtas, o vyresnieji vadovai – represuoti. Skautų judėjimas atkurtas 1988 lapkritį.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje – po žiaurių kankinimų jam įvykdyta mirties bausmė.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, bet, sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų.

1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.

1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas, 1957 metais – sušaudytas.

Jo palaikų ieškota iki pat 2018-ųjų ,kai jie rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais vadas iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.

1998 metais po mirties A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 metais skirtas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas, o 1999 metais – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

2018 metais Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino jį su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.