Tai parodė Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro bei tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa. Joje dėl migracijos problemų apklausta keliolika prieglobsčio prašytojų ir tūkstantis Lietuvos gyventojų.

Sunkumų sukelia per mažos išmokos

„Žmonės nėra beraščiai, jie turi specialybes, juos būtų galima panaudoti. Bet didelė problema, su kuria jie susiduria, yra kalba“, - žurnalistams sakė Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė.

Ji pabrėžė, jog išmokti kalbą, migrantų vertinimu, padėtų intensyvesni kursai. Taip pat pabėgėliams sunkumų sukelia per mažos išmokos, užkertančios kelią susirasti būstą didmiesčiuose dar iki susirandant darbą.

Anot A.Sipavičienės, estai pabėgėlių apgyvendinimo klausimus spręsti perleido nekilnojamojo turto agentūrai. Vilniuje pabėgėliams talkina Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, turintis vos du butus.

„O išmokos iš tiesų yra labai simbolinės, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip iš jų galėčiau išgyventi“, - sako A.Sipavičienė.

O išmokos iš tiesų yra labai simbolinės, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip iš jų galėčiau išgyventi.

Du dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis libanietis Hichamas Ibrahimas, vertėjaujantis Rukloje įsikūrusiems pabėgėliams, sako tą patį: jie jaučiasi užtikrinti per adaptacinį laikotarpį centre, nerimą ima jausti galvodami apie tolimesnes perspektyvas Lietuvoje, be to, nesulaukia ir teigiamo vietinių atsako.

„Eidami link parduotuvės, gatvėje, jie stengiasi pasisveikinti su vietiniais žmonėmis. Bet jie sako: deja, mums tuo pačiu neatsakoma. Pagrindinis dalykas - jie jaučiasi labai ramūs, užtikrinti, kol gyvena ten (pabėgėlių centre - BNS), o tada jiems atsiranda baimė ir nerimas dėl nežinomybės“, - paaiškino H.Ibrahimas.

Pasak jo, nemaža dalis Rukloje gyvenančių asmenų planuoja savo ateitį Lietuvoje, netgi norėtų tęsti savo pradėtas aukštojo mokslo studijas, jei būtų suteikta galimybė tai daryti nemokamai. Tačiau daugelis pabėgėlių suvokia, kad didmiesčiuose neįmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo, kyla ir problemų dėl butų paieškos.

„Atsiranda skelbimuose daug butų, bet kai jie skambina (...) nelabai nori nuomoti butų mūsų svečiams“, - sakė H.Ibrahimas.

Jis sako, kad atmosfera pabėgėlių centre po kelių Rukloje vykusių incidentų yra ganėtinai rami, bet kalbėdami apie santykius su vietiniais, dalis pabėgėlių įvardija lietuvių šaltą būdą ir netgi stebisi, jog Ruklos vietinių vaikai kartais prašo išmaldos.

Anot A.Sipavičienės, tyrime dalyvavo 18 prieglobsčio prašytojų, kurių dauguma - sirai. Jie buvo perkelti po Lietuvos atstovų atrankos, be to, nė vienas jų esą nežinojo apie Lietuvą, daugelis - net šalies pavadinimo ar geografinės vietos.

„Vieni norėjo bet kur, kur saugu ir jie registravosi į programą - jiems buvo paskirta Lietuva. Kiti iš tiesų vyko į Europą, konkrečiai - į Švediją, Vokietiją, jiems nepavyko, jie buvo sustabdyti ties Graikija, Makedonija. Nematydami galimybių pasiekti patys, jie registravosi į programą“, - aiškino A.Sipavičienė.

Anot tyrimo vykdytojų, pagrindinį pabėgėlių nerimą dar prieš atvykstant kėlė ir pačių Lietuvos piliečių migracijos mastai iš savo šalies. „Jie sako: mes matome, kad lietuviai patys bėga iš šalies, tai kaip mes ten gyvensime?“, - teigė A.Sipavičienė.

Anot jos, dalis nepritampančių pabėgėlių netgi prašo būti sugrąžinti į Turkiją bei Siriją, nors to padaryti neleidžia tarptautinį teisė.

Pabėgėliai lietuvių akyse - teroristai ir nusikaltėliai

„Spinter tyrimų“ vadovas Ignas Zokas teigia, kad buvo atliekama pabėgėlių kokybinė apklausa, kuria nesiekta apklausti kuo daugiau asmenų. Šių metų spalį vykdytoje Lietuvos gyventojų apklausoje dalyvavo 1000 respondentų. Ji parodė, kad vis dar gajus įsitikinimas, jog į šalį perkeliam migrantai ne bėga nuo karo, o tik siekia geresnių gyvenimo sąlygų - tik kiek mažiau nei trečdalis mano, kad tai yra karo pabėgėliai.

Gal trūksta motyvacijos iš pabėgėlių pusės, kadangi jie nelabai nori tą lietuvių kalbą mokytis. Kiek žinau, dalis jų mokosi vokiečių kalbą galbūt planuodami išvykti į Vokietiją.

Be to, 46 proc. apklaustų asmenų nurodė, kad Lietuva neturi pakankamai pinigų priėmimui, 40 proc. nurodo, kad valstybė nukentės finansiškai, dar tiek pat - kad padaugės nusikaltimų, pavyzdžiui, vagysčių, trečdalis respondentų įvardija terorizmo riziką, ketvirtadalis - kad Lietuvos moterys nebesijaus saugiai savo aplinkoje,  kad pasikeis Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis.

Klausiami, kaip lietuviai reaguoja į pabėgėlius, trečdalis respondentų įvardijo, kad neutraliai ir stengiasi jų nepastebėti, nereaguoti, ketvirtadalis nurodė, kad į migrantus žiūrima su susidomėjimu, smalsumu, kas septintas šalies pilietis įvardijo, jog lietuviai pabėgėlius vertina žeminančiai, pašiepiančiai.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas sako, kad šiuo metu pabėgėliams pirminės integracijos metu skiriamos 96 valandos lietuvių kalbos kursams, numatoma valandų skaičių padvigubinti. Tačiau, jo manymu, tai gali ir nepadėti, nes kai kuriems pabėgėliams trūksta motyvacijos netgi mokantis kalbos pagrindų.

„Gal trūksta motyvacijos iš pabėgėlių pusės, kadangi jie nelabai nori tą lietuvių kalbą mokytis. Kiek žinau, dalis jų mokosi vokiečių kalbą galbūt planuodami išvykti į Vokietiją. Bet lietuviškai tuo A1 lygiu, kur jie mokosi, diskutuojame su ne viena institucija, kad jie išmoksta tik lietuvių kalbos pagrindus: man skauda galva, man reikia kur nors nueiti“, - pasakojo R.Mikulėnas.

Anot jo, dalis pabėgėlių yra neraštingi, tad jiems vargu ar galėtų padėti ir padidintas valandų lietuvių kalbos mokymuisi skaičius.

„Jie patys kartais yra neraštingi. Moterys, kaip taisyklė, yra neraštingos, dalis jų yra su 3-4 klasių išsilavinimo“, - aiškino jis.

Šiuo metu Lietuva pagal Europos Sąjungos programą yra perkėlusi beveik 200 asmenų.