Apskrito stalo diskusijų ciklas „Ateities universitetas: kokio (ne)reikia universiteto Lietuvai?“ yra VDU iniciatyva, siekianti atkreipti akademinio ir verslo sektoriaus, sprendimų priėmėjų dėmesį į susiklosčiusią aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje ir identifikuoti problemas bei surasti efektyvius sprendimus universitetinio sektoriaus padėčiai gerinti.

Švietimo situaciją galima palyginti su kariuomenės – į pastarąją, kaip ir aukštąjį mokslą, ilgus metus nebuvo investuojama, žiūrėta kaip į naštą tol, kol nebuvo pajausta išorinė grėsmė. Šiandien Lietuva yra tarp 10 NATO valstybių, kurios krašto apsaugai skiria didžiausią finansavimą. Analogiškos reakcijos jau seniai reikia ir švietimui, kuris ne tik dėl blogėjančios demografijos būklės, bet ir vis mažėjančio finansavimo atsidūrė grėsmingoje padėtyje. Daugelio JAV universitetų biudžetas yra didesnis nei tam tikrų valstybių. (Pavyzdžiui, Harvardo universiteto (JAV) turtas – 44,6 milijardai, o metinis biudžetas – 4,5 milijardai JAV dolerių). Nereikia stebėtis, kad jie ir užima geriausias pozicijas universitetų reitinguose. Negalime tikėtis patekti nei į 200-tuką, nei į 500-tuką geriausių pasaulio universitetų, kol švietimui nebus padidintas finansavimas. Ir tai ne akademinės klasės užgaida, o valstybės išlikimui svarbus kriterijus.

Pirmajame įžanginiame pokalbyje apie ateities universitetą kartu su doc. R. Valatka dalyvavo žurnalistė, buvusi LR Prezidentės vyriausioji patarėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Audronė Nugaraitė, filosofas, pirmosios Lietuvos pagal individualių studijų ir kuratorysės modelį sukurtos „VDU Academia Cum Laude“ vadovas profesorius Leonidas Donskis, istorikas, politologas ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.

Pokalbio pradžioje filosofas L. Donskis pasidalino pastebėjimu, jog pirmiausia ateities universitetas turi būti kūrybingas ir novatoriškas, nesivadovauti pasenusiu Humboldto universiteto švietimo modeliu ir neapsiriboti vien žinių suteikimu.

„Universitetas turėtų išsaugoti dalykus, be kurių žmonija neįmanoma: istoriją, jautrumą praeičiai, susivokimą esminėse Europos istorijos dimensijose. Tačiau tuo pat metu jis turėtų būti moderniojo jautrumo laboratorija, leidžianti susivokti pasaulyje šiandien. Reikia sutaikyti kanoną, Lietuvos kultūros tradiciją ir hipermodernybę. O pirmiausia reikia klausti – ką kuria universitetas? Ar jo dėka žmonija bus geresnė?“, – ateities aukštosios mokyklos gaires komentavo filosofas.

Jo teigimu, į aukštąjį mokslą šiandien turėtume žiūrėti kaip į krašto apsaugą – politikai privalo rasti bendrą susitarimą, strategiją, dėl kurios sutiktų visi, antraip švietimas ir toliau kentės. „Jei Lietuva neturės bent dviejų ar trijų aukščiausio lygio universitetų, rizikuojame tapti nekonkurencinga šalimi intelektualinėje terpėje, neperspektyvia šalimi Europoje“, – tikino „VDU Academia Cum Laude“ vadovas Leonidas Donskis.

Švietimo sistemos ydas bei susitarimo stoką akcentavo ir Rimvydas Valatka – pasak jo, aukštųjų mokyklų pasidarė per daug, todėl kolegijas kuo greičiau reikėtų perkvalifikuoti į specialiąsias vidurines mokyklas, taip pat išsikreipė studijų krepšelių sistema, o universitetai nebeugdo mąstymo ir virsta profesinėmis mokyklomis. Žurnalisto nuomone, reikėtų rengti ne tik ateities specialistus, bet ir universalius mąstytojus, intelektualus, kurie padėtų valstybei įžvelgti tinkamiausią kelią ateičiai ir neapsiribotų siauromis specifinėmis žiniomis.

„Verslas daro įtaką valdžiai, kad gautų pigių inžinierių, sutaupytų ir turėtų didesnį pelną. Bet kas iš to, jei tu filologinio mąstymo žmogų padarysi IT specialistu? Amerikos lietuvis Liūtas Mockūnas buvo laimingiausias tada, kai metė inžineriją ir atsidėjo laikraščio redagavimui, buvo puikus literatūros kritikas, nors ir nebaigęs tos specialybės. Šiandien „Vyturio“ gimnazistei pasakiau, kad jai gali tekti tris ar keturis kartus keisti profesiją“, – lankstumo privalumus tiek anuomet, tiek dabartinėje darbo rinkoje akcentavo Viešosios komunikacijos katedros docentas.

Švietimo strategija negali pataikauti tik verslui ar kitiems interesams, o turi atitikti ir valstybės poreikius. Į taisytinus dalykus aukštojo mokslo sistemoje dar  prieš dvidešimt metų dėmesį atkreipė užsienio ekspertai. „Jau pirmajame atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetyje norvegai pasakė, kad turime per daug universitetų, juos reikėtų tikslingai integruoti. Vėliau vėl gavome užsienio ekspertų įžvalgas, kuriose buvo teigiama, kad turime iš pagrindų keisti aukštojo mokslo modelį, ieškoti priimtino Lietuvai. Tai buvo laikas daryti būtinus sprendimus, tačiau  valdžios žmonės neatsižvelgė į visa tai“, – prisiminė profesorė Audronė Nugaraitė.

Pasak A. Nugaraitės, nepagrįstai išaugęs aukštųjų mokyklų skaičius tik patvirtina, kad Lietuva iki šiol neturi nei strateginių dokumentų, kurie parodytų, ką reikia daryti, nei taktikos, kurią atsižvelgiant į pokyčius ar pastebėtus trūkumus galima būtų  koreguoti.

„Dažnas valdžios atsakymas į pasiūlymus dėl vienos ar kitos srities, aukštojo mokslo pertvarkos buvo „Dabar rinkimai, negalime“.  Lietuvoje nuolat vyksta rinkimai, todėl suinteresuotosios pusės turi kuo greičiau sėsti prie bendro stalo ne tik diskutuoti, bet ir siekti konkretaus rezultato.  Žinoma, prieš tai sutardamos ir žinodamos, kokio jo nori. Asmeniniai interesai turi nustoti vyrauti, nes jie dažniausiai pasisuka ne ten, kur strategiškai būtų naudinga ir tikslinga Lietuvai“, – teigė komunikacijos tyrėja A. Nugaraitė.

Šalies politikų klaidas švietimo klausimu sukritikavo ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis. „Nuo 2000 m. reguliariai mažinant investicijas į švietimą santykyje su BVP neatėjo 4,5 milijardo eurų, padaryta daug visiškai nelogiškų politinių sprendimų, pavyzdžiui, dėl slėnių steigimo, kur akivaizdus verslo interesas – turime Gariūnus viename pastate. Jei turime tokio lygio verslo integraciją, tokį rezultatą ir gauname“, – pastebėjo Š. Liekis.

„Lūkesčiai yra labai aukšti, o finansavimas yra žemiausias Europoje. Pagal finansavimą turėtume būti vieni paskutinių tarp 6 tūkstančių aukštojo mokslo institucijų visoje Europoje. Tačiau šiuo metu reitinguose esame tarp 600 ir 700 vietos. Kieno sąskaita? Žmonių papildomo darbo, inovatyvumo, jų pastangų, o dar sako, kad išsilavinusių piliečių – per daug, nežiūrint to, kad Lietuvoje žmonių su daktaro laipsniu skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Aš vienareikšmiškai matau, kad į švietimą žiūrima kaip į išlaidas, o ne investicijas“, – apibendrino politologas.