Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pasiūlius net 2,4 milijardo litų apkarpyti pensijas ir įvairias socialines išmokas visuomenėje sambrūzdis kyla visiškai natūraliai. Statistiniam Lietuvos gyventojui tai reiškia virš šešių šimtų litų per metus.

Kodėl teigiu, kad šių žingsnių reikėjo jau senai?

Pirmiausia, šie mažinami milijardai nėra tai, kas bus atimama iš Lietuvos žmonių (nors kairiojo politinio sparno atstovams tai gal ir sunku suprasti).

Šie milijardai kaip tik yra tai, kas mokesčių pavidalu nebus atimama iš Lietuvos žmonių, šie milijardai būtent liks Lietuvos žmonių kišenėse. Jų nepaims valdžia ir neatiduos kitiems žmonėms.

Antra, būtent delsimas vykdyti tokį išmokų mažinimą lėmė, kad Lietuvai tenka daug ir brangiai skolintis, skolas kitais metais refinansuoti. Tai savo ruožtu reiškia, kad vietoje to, kad gyventume pagal kišenę šiemet, mes pagyvenome neadekvačiai, o už tai mokėti teks kitais metais.

Kiti metai vargu gi ar bus lengvesni. Kuo ilgiau nukėlinėjome ar nukėlinėsime šiuos sprendimus, tuo sunkesnius sprendimus tenka arba teks priiminėti ateityje.

Trečia, nemažą dalį socialinių išmokų (čia nekalbu apie pensijas) reikėjo mažinti visai ne dėl krizės. Socialinė parama Lietuvoje buvo tiek išaugusi, kad kukliai uždirbantis žmogus jau pradėjo gyventi akivaizdžiai blogiau nei tas, kas gerai išmano socialinės apsaugos sistemą.

Kitaip tariant, Lietuvos valdžia baudė dirbančius ir skatino nedirbančius net jei nedarbo priežastys buvo visai neobjektyvios. Kaip teko rašyti dar prieš pat užimant ministro pareigas, labiausiai užmirštas Lietuvoje yra normalus, darbštus, savimi ir savo šeima besirūpinantis žmogus.

Ketvirta, priešingai nei šiandien bandoma teigti, Vyriausybė neužkrauna visos biudžeto mažinimo naštos tik ant socialines išmokas ar pensijas gaunančiųjų pečių.

Dirbantiesiems jau buvo sumažinta ta socialinio draudimo įmokų dalis, kurią jie galėjo kaupti senatvei ir palikti savo vaikams.

Valstybės tarnyboje ir biudžetinėse įstaigose atlyginimai irgi sumažinti (daugiausiai uždirbantiems - per du kartus, o ministrams - per tris kartus).

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad viskas čia padaryta. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojų ir kitų valdišką algą gaunančiųjų mažėti turėtų labiau ir matomai.

Tačiau faktas, kad kol kas krizės našta daugiau gulė ant pečių tų, kurie dirba, o ne ant tų, kurie gauna pensijas ar, kas svarbiausia, įvairias socialines išmokas.

Deja, turiu pridurti ir tai, kad visiškai neapgalvota ir nepagrįsta šiandien dar didinti socialinio draudimo įmokas.

Verslas ir taip dažnai vos kvėpuoja ir galvoja apie darbuotojų atleidimą arba pasitrauklimą į šešėlį. Dėl to esu beveik įsitikinęs, kad netgi trumpu laikotarpiu du papildomi Sodros procentiniai punktai valstybės finansuose gali pavirsti minusu.

Ilgesnėje perspektyvoje žala bus dar didesnė, nes Lietuvos patrauklumas daug investuojantiems ir daug dirbantiems padidintais mokesčiais bus tik dar truktelėtas žemyn.

Beje, kadangi parašius kodėl iš TVF nereikia skolintis, o, kaip dabar paaškėjo, reikėjo prieš metus, jei jau nesumažinamos išlaidos, gavau nemažai komentarų apie tai, kad maždaug, „bepigu šnekėti po metų”.

Turiu atsakyti, kad būtent šiandien siūlomi socialinių išmokų mažinimo sprendimai ar bent didžioji jų dalis jei būtų padaryta prieš metus (kaip ir siūliau), šiandien ne tik skolinimosi problema nekiltų taip aštriai, bet ir netektų kalbėti apie tariamą poreikį didinti mokesčius. Galbūt netgi atsigaunančią ekonomiką jau matytume.