STT vertinimu, nei Notariato įstatyme, nei įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra reglamentuoti objektyvūs rodikliai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar įkainių sąraše nustatytas notarų atlyginimo dydis užtikrina privalomų garantuoti reikalavimų įgyvendinimą.

Pagal teisės aktus, įkainiai turi užtikrinti notaro pajamas, kurios leistų jam būti ekonomiškai nepriklausomam, sudarytų geras klientų aptarnavimo sąlygas ar leistų įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus.

„Todėl neaišku, kuo vadovaudamasis teisingumo ministras, reglamentuodamas atlyginimo dydį, nusprendžia, kad jo nustatytas konkretus notaro atlyginimo dydis garantuoja notarų darbo sąlygų kokybišką užtikrinimą“, – teigia STT.

Atkreipiamas dėmesys, kda Notariato įstatyme yra apibrėžti kriterijai (pavyzdžiui, notaro ekonominio nepriklausomumo užtikrinimas, profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės rizika ir pan.), į kuriuos atsižvelgiant nustatomas notarų atlyginimas, tačiau nereglamentuojamas šių kriterijų turinys ir taikymo mechanizmas.

Todėl neaišku, kuo vadovaudamasis teisingumo ministras, reglamentuodamas atlyginimo dydį, nusprendžia, kad jo nustatytas konkretus notaro atlyginimo dydis garantuoja notarų darbo sąlygų kokybišką užtikrinimą.

Nėra galimybės kai kurių nustatytų kriterijų pamatuoti objektyviai, pavyzdžiui, atliekamo notarinio veiksmo ar teikiamos paslaugos pobūdžio. Todėl, STT manymu, neaišku, kokią įtaką kiekvienas konkretus kriterijus turi nustatant konkretų notarų paslaugų įkainį.

Taip pat Notariato įstatyme nustatyta, kad notaras, atsižvelgdamas į kliento turtinę padėtį, gali iš viso ar iš dalies atleisti jį nuo atlyginimo mokėjimo. Daugiau nuostatų, reglamentuojančių klientų atleidimą nuo dalies ar viso atlyginimo mokėjimo notarui dėl kliento turtinės padėties Notariato įstatyme ar įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra.

Todėl, pasak STT, darytina išvada, kad notaras kiekvienu atveju savo nuožiūra sprendžia, kokia kliento turtinė padėtis gali būti pagrindas atleisti jį nuo dalies ar viso notaro atlyginimo mokėjimo bei pats asmeniškai sprendžia, ar šį pagrindą išvis taikyti.

STT specialistai teigia, kad dalis įkainių nustatyta nurodant minimalią ir maksimalią procentinę dalį nuo sandorio vertės, tačiau trūksta teisinio aiškumo, kada pasirenkamas vienas, kada kitas būdas.

Pažymima, kad dalis notarų įkainių nustatyti naudojant  minimalias ir maksimalias jų reikšmes eurais, tačiau čia taip pat pasigesta kriterijų, kaip apskaičiuojamas konkretus įkainis. Dalis įkainių nustatomi nurodant tokias pat „žirkles“, tik siejant juos su kitais įkainiais, o šiuo atveju notarui suteikiama diskrecija savarankiškai pasirinkti pirminio įkainio dydį nustatytose ribose.

STT taip pat turi pastabų dėl nuostatos, kad notaro atlyginimas už sandorio projekto parengimą gali būti nustatomas tik tais atvejais, kai projektas yra sudėtingas ir reikalaujantis daug notaro darbo. Tačiau pasigendama apibrėžimo, kas laikoma sudėtingu projektu, kaip įvertinama, kad projekto parengimas reikalauja daug papildomo darbo.

STT atkreipia dėmesį, kad Teisingumo ministerijos prašymu pernai tarnyba jau teikė antikorupcinio vertinimo išvadą dėl Notariato įstatymo pakeitimo projekto, į kurioje pateiktas pastabas, tarp jų ir dėl notarų įkainių už nuotolines paslaugas reglamentavimo, priimant įstatymą atsižvelgta nebuvo.

Panašias pastabas dėl notarų įkainių nustatymo, anot STT, pernai valstybinio audito ataskaitoje teikė ir Valstybės kontrolė, pažymėjusi, kad įkainių nustatymo kriterijai yra ekonomiškai nepagrįsti, abstraktūs ir sunkiai pamatuojami.

STT per du mėnesius laukia Teisingumo ir Finansų ministerijų informacijos, kaip bus reaguojama į  pastabas ir pasiūlymus.