Po Strasbūro teismo sprendimo Lietuvos teismai turėtų kruopščiau pagrįsti pokario partizanų reikšmę lietuvių tautai, nagrinėdami bylas, kuriose prie „miško brolių“ naikinimo prisidėję asmenys teisiami dėl genocido, teigia teisininkai.

Tai jie sakė komentuodami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kad buvęs saugumietis, prisidėjęs prie partizanų naikinimo, nepagrįstai pripažintas kaltu dėl genocido.

„(Strasbūro teismas) sukritikavo, kad Lietuvos teismai savo sprendimuose iš esmės nevertino, kuo ypatingi Lietuvos partizanai, kuo ypatinga ši politinė grupė“, - BNS sakė Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė.

Teisininkė pabrėžė, kad Strasbūro teismas pasigedo pagrindimo, kaip partizanai atstovavo lietuvių tautai.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pasigedo tiek istorinių, tiek kiekybinių argumentų, kodėl partizanų naikinimas gali būti prilygintas visos tautinės grupės naikinimui.

„Lietuvos teismai, matydami šį Strasbūro sprendimą, turėtų daugiau kreipti dėmesio įrodinėjimui genocido bylose, kad partizanų kaip politinės grupės naikinimas yra tokios reikšmingos lietuvių tautos dalies naikinimas, kad tai gali būti laikoma lietuvių tautos genocidu“, - BNS sakė D.Žalimas.

Abu BNS pašnekovai teigė, kad Strasbūro teismo sprendimas automatiškai neužkerta kelio sovietų nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje prilyginti genocidui.

Strasbūro teismo Didžioji kolegija paskelbė, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją.

Lietuvos teismai V.Vasiliauską buvo pripažinę kaltu dėl genocido ir nuteisė jį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, bet dėl ligų ir senyvo amžiaus nuo bausmės atleido.

V.Vasiliauskas nuteistas už tai, kad dalyvavo deportuojant Lietuvos pasipriešinimo kovotoją Joną Būrininką. Lietuvos teismai argumentavo, kad jis dirbo represinėse struktūrose, kurios siekė sunaikinti partizanus, o rezistencijos dalyviai buvo svarbūs lietuvių tautai išlikti, nes jie trukdė sovietams vykdyti represijas.

Tačiau Strasbūro teismas nurodė pasigedęs „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“.

„Teismas nebuvo įtikintas, kad p.Vasiliauskas net su advokato pagalba 1953 metais būtų galėjęs numatyti, kad Lietuvos partizanų žudymas galėjo būti prilygintas Lietuvos gyventojų ar etninių lietuvių genocidui“, - skelbiama Europos Žmogaus Teisių Teismo pranešime.

Teismo vertinimu, Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus, kurie pagal galiojusius jų  įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

V.Vasiliauskui Strasbūro teismas nurodė sumokėti 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimą ir 2,4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų.

Po šio verdikto jis gali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą su prašymu peržiūrėti bylą.

Lietuvos Konstitucinis Teismas pernai išaiškino, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui.

Lietuvoje genocidas apibrėžiamas plačiau nei tarptautinėje teisėje.

Pagal tarptautinę teisę, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu, ir tokia tarptautinė norma liko iki šiol.

Lietuvos baudžiamajame kodekse genocidui prilyginti veiksmai ir prieš socialinę ar politinę grupę.

Konstitucinio Teismo teigimu, Lietuva turi teisę plačiau apibrėžti genocido nusikaltimą, tačiau šios nuostatos negali būti taikomos atgaline data.

Kai kurie ekspertai teigia, kad genocidu be išlygų turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka netinka. Oponentai teigia, kad okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas prilygsta genocidui.

Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos okupacijos metais naciai ir vietos kolaborantai išžudė apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų, žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.