Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultanto Luko Radzevičiaus teigimu, R. Vanagaitės paskleisti duomenys iš tiesų galėtų būti vertinami kaip neatitinkantys tikrovės ir žeidžiantys ne tik mirusiojo, bet ir jo šeimos narių asmens garbę bei orumą, rašoma pranešime spaudai.

R. Vanagaitė pastarosiomis dienomis sulaukė daug kritikos, kai remdamasi KGB dokumentais pareiškė, esą A. Ramanauskas-Vanagas buvo komunizmą liaupsinęs KGB agentas, o nežmoniški suluošinimai, kuriuos jam teko iškęsti, tebuvo paties partizano bandymas nusižudyti. Anot istorikų, tokie viešųjų ryšių specialistės teiginiai visiškai neatitinka tikrovės.

„Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, jam neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Vis dėlto ši laisvė nėra absoliuti, – pastebi VU Teisės klinikos konsultantas L. Radzevičius. – Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei, be kita ko, tai būtina apsaugoti žmogaus garbei ir orumui. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su šmeižtu, dezinformacija bei kitais nusikalstamais veiksmais.“

Pasak teisininko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog garbė ir orumas pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį ginami nustačius tam tikrų faktų visumą.

Pirma, turi būti konstatuotas žinių (faktų ir duomenų) paskleidimas. Kiekvienu atveju nustatydamas, ar buvo paskleistos žinios, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma tretiesiems asmenims.

Antra, privalu išsiaiškinti, ar žinios yra apie ieškovą. Šiuo aspektu pakanka vien to, kad pagal ginčijamų teiginių turinį bei kontekstą aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Trečia, būtina nustatyti paskleistų žinių neatitiktį tikrovei – t. y. kad faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams, iškraipomos ar nutylimos įvykių (reiškinių) sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais (reiškiniais) ir panašiai.

Ketvirta, konstatuotinas faktas, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą. Tokiomis pripažįstamos žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų požiūriu diskredituoja asmens gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens.

Taigi, konkrečiu atveju teismas turėtų nustatyti, ar R. Vanagaitės paskleisti duomenys tapo žinomi kitiems asmenims, ar paskelbti faktai yra susiję su mirusiuoju ir jo šeimos nariais, ar pateikta iškraipyta, neadekvačiai įvertinta informacija ir ar ši informacija suponuoja neigiamas nuostatas A. Ramanausko-Vanago bei jo šeimos narių atžvilgiu.

„Sakoma, kad mirusieji negali apsiginti. Todėl įstatymai numato teisę velionio garbę ir orumą ginti jo artimiesiems. Remiantis Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalimi, po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą“, – nurodo VU Teisės klinikos konsultantas.

Anot jo, tai reiškia, kad A. Ramanausko-Vanago įpėdinė teisme gali ginti savo šeimos šviesų atminimą. Partizanų vado dukra teismo tvarka gali reikalauti R. Vanagaitės paneigti paskleistus duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir žeminą asmens garbę bei orumą, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.