– Esate sakęs, kad mūsų visuomenė – gana atšiauri ir susiskaldžiusi, o tai daro ją pažeidžiamą. Ką turėjote omeny?

– Paskaitykite bet kurį straipsnį internete ir komentarus po juo. Vos vienas kitas gražus, o dauguma – puolančių, piktų, nesmagių. Labai lengvai vieni kitus kažkuo kaltiname, o kartu sėjame piktumo, nepasitikėjimo, nepagarbos dvasią ir skaldome visą visuomenę. Jeigu ateini prie žmogaus su gerumu, žiūri jam į akis, nusišypsai, paduodi ranką – sulauki vienokios reakcijos. Jeigu tu prieini su piktumu – sukeli visai kitas emocijas. Nuo mūsų pačių labai daug kas priklauso.

Mūsų visuomenėje yra gal šiek tiek per daug to piktumo. Nors kiek jo bebūtų, mano manymu, jo visada yra šiek tiek per daug. Kuo mažiau agresijos, kaltinimų, tuo lengviau žmonėms susikalbėti. Tai nereiškia, kad visi turi būti vienos nuomonės. Tačiau pažiūrėkite, koks didelis turtas, kai du žmonės, turintys skirtingas nuomones, gali vienas kitą išgirsti, suprasti, nebūtinai sutikti, tačiau priimti kito gyvenimo būdą, suvokimą, supratimą, mąstymą. Girdėti kitą ir priimti jį su jo kitokiu požiūriu, su kita kultūra, su kitokiomis tradicijomis – tai yra didžiulis turtas.

Yra žmonių, kuriems artėjančios šventės nieko nebereiškia arba nieko nebereiškia vertybės – šeima, bendruomenė, bendrystės dvasia.

– Vilniuje bendruomenei vis tenka ginti mūsų architektūrinį paveldą nuo verslininkų, siekiančių uždirbti pinigus. Kodėl verslas, valdininkai dažnai negirdi visuomenės?

– Iš tiesų gaila, kad mes taip lengvai galime sugriauti vienas ar kitas vertybes, savo paveldą, savo saugotinus dalykus, nueiti paprasčiausiu keliu – kaip yra kažkam patogiau, naudingiau. Taip, lengviau yra sugriauti, nei atstatyti, restauruoti, išsaugoti. Sugriauti mūsų istoriją, mūsų kultūros dalį. O kur atsakingo verslo dvasia? Turėtume eiti link to ir kviesti kartu visuomenę, nes kuo daugiau bus žmonių ginančių, kalbančių apie tai garsiai, palaikančių, tuo, tikėtina, bus sunkiau padaryti tokius dalykus, kurie yra neteisėti, griaunantys, destruktyvūs. Džiugu, kad visuomenė tuo toliau, tuo labiau tampa sąmoningesnė – ir reaguoja, ir kalba. Aišku, labai svarbu, kad reakcija būtų pagarbi. Jeigu kažkas įvyko neleistino, nebūtina plūstis. Reikia siekti tiesos teisine kalba, neprarandant žmogiškumo, pagarbos kitam. Tą susikalbėjimo kultūrą, manau, labai svarbu skatinti. Dialogas turi būti brandus.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

– Kai kuriose bažnyčiose mišios aukojamos vis rečiau, nes žmonės nesusirenka. Kodėl Lietuvoje į bažnyčią eina vis mažiau žmonių?

– Manau, yra daug priežasčių. Pavyzdžiui, kaimai nyksta, tiesiog fiziškai nebėra kam eiti į bažnyčią – žmonės išvažiuoja į miestus, emigruoja. Tad kaimo bažnyčioje gali būti pats geriausias kunigas, bet jeigu nėra žmonių, bus sunku kažką suburti.

Kitas dalykas – labai svarbu atrasti kelią į žmones ir prabilti jiems suprantama kalba. Vieni turi gilias tradicijas ir yra pripratę vaikščioti į bažnyčią, jiems viskas sava. Kitiems tai yra nelabai artima, jie gal ir norėtų ateiti, tačiau nelabai žino, kaip elgtis, ką tai reiškia. Ir tada kalbame apie svetingumą. Ką tai reiškia gyvenime? Padėti žmogui susiorientuoti, priimti žmogų, išgirsti, palydėti, nukreipti. Žmogui juk galima pagelbėti tokiais gana paprastais būdais. Jeigu mes tai taikytume visur – savo darbo vietose, bendraudami su klientais, savo erdvėje, savo kaimynystėje, savo bažnyčiose, – aš manau, kad sukurtume platformą, kurioje yra gera, saugu ir kur norisi sugrįžti, būti, augti, dalintis. Manau, tai yra labai svarbu – svetingumo dvasia.

– Kai kam religija – mada. Toks "tikėjimas" kam nors naudingas?

– Manau, niekada nepamatuosime ir nepasversime, kiek žmogus ateina dėl mados, dėl vienokių ar kitokių savo išskaičiavimų, o kiek dėl to, kad ieško dvasingumo, Dievo ar nori įsijungti į bendruomenę. Bet, manau, jau vien pats ėjimas ir buvimas yra gerai – tu kažką gauni. Ateini į bendruomenę, kuri tave priima, išgirsti Dievo žodį, kažkas gal krenta į širdį, apie kažką susimąstai, kažką sau pritaikai. Juk bažnyčia yra pozityvi, konstruktyvi, kurianti erdvė, provokuojanti daryti gerus darbus. Tad manau, bet kuriuo atveju tai yra pozityvu. Be abejo, labai norėtųsi, kad žmogus į bažnyčią eitų ne dėl kunigo, ne dėl mados, bet dėl savo vidinio polėkio ir poreikio, nuoširdaus ieškojimo, norėjimo gauti ir duoti, dalintis savo dvasiniais išgyvenimais, savo gerumu, savo laiku. Tas laikas, praleistas drauge, dažnai pažadina kažką daugiau.

– Kodėl žmogui svarbu neprarasti tikėjimo?

– Tikėjimas yra viską sujungianti jėga, mūsų visuomenės stuburas. Jeigu mes neturėsime tikėjimo ir vidinės moralės, vidinių vertybių, visų kitų dalykų tiesiog neužteks tam, kad būtume vieningi visuomenėje.

Kad ir kalbant apie tą niokojamą paveldą: jeigu nebus aukštesnių tikslų – galbūt man finansiškai nuostolinga žengti vieną ar kitą žingsnį, bet tai yra svarbu dėl visuomenės, dėl bendruomenės, dėl mano šeimos, dėl tų kartų, kurios ateis, – jokie kiti saugikliai neapsaugos nuo visokių pykčių, interesų, kurie suskaldo visuomenę ir sėja nepasitikėjimą, nepagarbą. O tikėjimas ugdo pagarbą ir pasitikėjimą, jis leidžia žengti dar vieną žingsnį, jis padeda, susidūrus su sunkumais, ne sustoti, o atversti dar vieną puslapį. Į problemą žiūrėti kaip į galimybę. Tikėjimas yra tarsi imunitetas, eliksyras.

Į žmogaus, susidūrusio vieną, antrą, trečią kartą su kokiais nors sunkumais, jeigu neturi tikėjimo ir pasitikėjimo aukštesniais dalykais, sielą ateina nusivylimas. O su nusivylimu ateina depresija, liūdesys: na, tai nieko tada nedarysiu, nieko man nebereikia, dėl nieko nebesistengsiu. Jeigu žmogus su tokia nuostata ima gyventi, tai lyg mirtis – jis nieko nebenori ir nieko nebekuria, nors dar gyvas. Tikėjimas leidžia net ir nesėkmės atveju eiti į priekį ir atrasti naujus kelius.

– Tačiau dabar gausu visokių gyvenimo mokytojų, kurie žada išmokyti, kaip sėkmingai gyventi. Gal nebūtina tikėti Dievą – pakaks tikėti jais?

– Šalia žmogiškos išminties yra dieviška išmintis. Jos nėra viena kitai prieštaraujančios. Įsivaizduokime uostą. Tai gana didelė uždara zona. Ir uoste vanduo, ir išplaukus už jo ribų – vanduo. Kartu ir toks pat vanduo, ir nesulyginami dalykai – uostas ir atviras vandenynas, jėga ir galia, pranokstanti bet kokią mūsų vaizduotę, bet kokias mūsų žinias, skaičiavimus ir visa kita, ką mes galime savo žmogiškomis jėgomis atrasti. Tad žmogus ir jo pastangos yra reikalingos, labai svarbu susidėlioti tam tikrus dalykus, išgryninti.

Bet kaip sakė Sokratas: kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau. Tad turime suprasti, kad visas mūsų pažinimas, koks jis bebūtų nuostabus, svarbus ir reikšmingas, nesibaigia tais apibrėžimais ir laimės formulėmis, kad yra dar ir "aukštoji matematika", kuri pranoksta tuos mūsų išmoktus dėsnius. Jeigu tie dalykai nesusikerta, jie vienas kitą papildo. Jeigu bandome "suvesti" viską vien tik į žmogiškus apskaičiavimus, gali taip nutikti, kad mes ir suksimės tame savo savo žinių katile ir niekada neišplauksime į gilesnius vandenis.

Manau, kad yra skirtingi gyvenimo etapai, skirtingi atradimai. Žmogus dažnai išgyvena kokius nors ypatingus momentus, pavyzdžiui, susiduria su neišgydoma liga – savo ar labai artimo žmogaus. Ir tada staiga supranta, kad visos tos formulės, kurias naudojo gyvenime, yra nepakankamos. Taip, jos yra geros, teisingos, bet yra dar ir kažkas daugiau. Tu gali susiplanuoti savo gyvenimą, karjerą, tą planą vykdyti, bet staiga atsiranda poreikis eiti dar toliau ir dar giliau.

Kartais tie dalykai gyvenime persipina, kartais vienas kitam lyg ir prieštarauja, bet iš tiesų taip nėra. Visatoje visa yra viena. Mes – žmonės – kartais supriešiname kažkuriuos dalykus. Visata yra begalinė. Ką daro dvasingumas? Jis leidžia nesustoti vien tik prie žmogiškų apskaičiavimų ir išskaičiavimų. Jis kviečia eiti toliau, aukščiau, giliau, ir nebijoti tų dalykų, kurie dar yra nepažinti.

Kai lipi į kalną ir atrodo, kad tuoj viršūnė, užlipęs pamatai, kad už jos yra dar viena ir dar viena, kurių prieš tai net nematei. Taip ir gyvenime – eini per jį ir vis kažką atrandi. Kol esi kelyje – viskas gerai, bet kai tik sustoji tame savo "žinojime", prasideda leidimasis žemyn.