Kai prabylame apie šių laikų Vakarų civilizacijos, Europos, Lietuvos, mažesniųjų miestų ir Kauno aplinką, pastarąją rūpi priskirti kuriai nors iš A.Šliogerio aprašytų tikrovės rūšių. Daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalių nei gamtai, nei natūrai miestuose vietos nėra. Galima tik prisiminti, kokį džiaugsmą išgyveno Amerikos lietuvių menininkai Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas ir dar grupė kitų "Fluxus" judėjimui priklausiusių žmonių, kai Niujorko Wooster gatvės 80-ojo namo kieme pasodino medį. Jiems šis augalas reiškė beveik tą patį, ką senųjų civilizacijų žmonėms – pasaulio medis, apie kurį koncentravosi visas kasdienis gyvenimas. Natūros šauksmas vidury kultūros ir betono džiunglių!

Lietuva ypatinga tuo, kad, jos miestuose vyraujant gamtai, kultūrinimas vyko tik sovietiniais metais. Tarpukariu gamtos tvarkymo ir vertimo bent jau natūros plotais būta ne tiek daug – ribotasi kelių gatvių ir jose esančių pastatų tvarkymu ir priežiūra. Sovietinis kultūrinimas ir gamtos bei natūros ribojimas buvo pagrįstas pačia blogiausia tos kultūros versija – pastatai pagal tą patį šabloninį projektą, kiekviename mieste, nepriklausomai nuo vietos sąlygų, taikyti tie patys gamtos kultūrinimo principai. Tokiu būdu siekta įveikti ne vien žmogaus ryšį su gamta, slypėjusį giliai kolektyvinėje sąmonėje, bet ir sukurti į civilizacinį mastą pretenduojančią tikrovę: nuo XX a. vidurio sovietinėse šalyse ir respublikose architektūros šablonas – tai ne senovės Graikija ar Roma su savo paveldu, o Maskvos projektavimo instituto "klasika", kuri buvo brukte brukama.

Kai modernizmo šedevrai nekalba gyvos istorijos, kai tie tarpukario gyvenimo pasakojimai lieka užmarštyje, joks pastatų įtraukimas į paveldo sąrašus, filmavimas iš aukštai ir rodymas televizijos eteryje nesukurs miesto gyvybės.

Tarpukario pradžioje, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Kaunas buvo toks miestas, kuris priminė kiek didesnį, nei įprasta, Lietuvos kaimą: medinė architektūra, aišku, yra vertingas paveldas, tačiau byloja ne kultūros, o labiau natūros, besivaržančios su gamta, naudai. Modernizmo šedevrai Kaune – tai trumpas blyksnis, kuris leidžia kalbėti apie anuometės valstybės sostinės architektų sėkmingas pastangas Kauną paversti miestu: atkovoti iš gamtos plotus, kurie užstatyti aukštą kultūros lygį bylojančiais pastatais ir juos suderinti su natūra – žalaisiais plotais, augalija, parkais, aikštelėmis. Visi šie natūros intarpai tuometėje laikinojoje sostinėje aiškiai tvirtino: modernizmo pastatų apsuptyje paliktos natūros zonos ir abiejų rūšių tikrovių darna sukuria europietiškos tapatybės miestą.

Apie tai, kad tuose pastatuose, kultūros artefaktuose, vyko realus gyvenimas, persikeliantis į pagal žmonių poreikius sutvarkytą natūrą, šiandien atsimena keli architektūros istorikai, rankų pirštais suskaičiuojami gidai ir dar kelios grupelės besidominčiųjų. Kai modernizmo šedevrai nekalba gyvos istorijos, kai tie tarpukario gyvenimo pasakojimai lieka užmarštyje, joks pastatų įtraukimas į paveldo sąrašus, filmavimas iš aukštai ir rodymas televizijos eteryje nesukurs miesto gyvybės. Atvirkščiai – pavers tą šimtmečio senumo gyvybę kabinetine tikrove. Dar blogiau – kaip viename iš tekstų yra rašęs apžvalgininkas Vaidas Jauniškis, televizoriaus ekrane matome ne tai, ką galime pamatyti kasdien eidami pro tuos šedevrus, medija dėl savo dirbtinumo ir vizualiųjų efektų sukuria tokį įspūdį, tarsi visa mūsų tikrovė ir Kauno paveldas priklauso jau ne žemiškajai, o kosminei plotmei. Pastangas prisiminti ir priminti miestui ir pasauliui Kauno pastatų istoriją labiau organizuotai rodo Vytauto Didžiojo universiteto "Academia cum laude" studentai, Žaliakalnyje plėtojantys projektą "Atminties ratas". Šie jauni žmonės kasdien atveria tai, ką esame pamiršę – architektūra be žmogaus yra ne kultūra, o kosminė dykuma.

Tai, kad šiandien Kaunas nėra kultūringos architektūros miestas, patvirtina faktas, kad nesama jokio aiškesnio plėtros plano: statoma chaotiškai, pagal verslo ir techninius poreikius, o ne siekiant sukurti darną tarp žmogaus kūrybos ir dar likusių negausių natūros plotų. Dabartinis miesto architektūrinis plėtojimas tvirtina labai aiškų ir turbūt retą Vakarų valstybėse dėsnį: kai nesama požiūrio į architektūrą kaip meną, o ne kaip pramonės rūšį, vietoje planingos kultūros ir sutvarkytos natūros, dygsta tokie objektai, kurių radimosi logika primena laukinės gamtos dėsnius. Miesto tvarkymas – tai ne plytelių keitimas ir gatvių lyginimas, o aiškus suvokimas, kad būtini gyvenime kultūrą patyrę architektai, kurie nesielgtų lyg čiabuviai, gavę laisvus plotus, kuriuos ne kultūrina ir net ne natūralizuoja. Pastarųjų metų plėtros objektai rodo požiūrį į pastatą kaip į medį laukiniame miške: kur beaugtų, vis tiek bus gerai.

Žinoma, Kaune esama išimčių, kurios byloja pirmiausia aukštą kultūrinę architektų kompetenciją. Tai – naujoji autobusų stotis ir Žalgirio arena. Vis dėlto kaip dėsninga, kad šie objektai, deja, nekaip nesusiję su istorine atmintimi. Kultūrą šie projektų autoriai kurti moka, tačiau kuris iš jų pažadins savąją ir miestiečių bei svečių memoriją, sujungiančią tarpukario tradiciją su šiomis dienomis. O juk tai – ne vien architektūros, bet ir daugelio miesto žmonių vientisos, nesuskilusios ir sovietines traumas išsigydžiusio žmogaus vertas veiksmas. Miestiečiams reikia nugalėti ne dėl pavienių medžių, o dėl teisės į individualiąją ir kolektyvinę atmintį.